Tai, kas tavo, niekur neišeis. Ir tai ne teorija nuraminimui, o gyva praktika.
Išeina tai, kas jau atliko savo vaidmenį mūsų gyvenime. Kažkurį laiką tai džiugino ir įkvėpė – aplinka, būstas, darbas, pomėgis… O vėliau tu pasikeitei, ir atsirado poreikis kažkam kitam.
Taip pat ir su žmonėmis. Kai bendri tikslai, savitarpio supratimas – viskas puiku. Jums gera drauge. Bendravimas džiugina ir dvasiškai praturtina. O paskui jūs abu keičiatės ir pradedate judėti priešingomis kryptimis. Sąlyčio taškų lieka vis mažiau.
Tenka aiškinti akivaizdžius dalykus, kruopščiai rinkti žodžius ir temas. Bet vis vien atsiranda pojūtis, kad nėra supratimo, nėra bendrumo. Žinoma, su kažkuo galima susitaikyti ir visą gyvenimą pragyventi harmoningai. Bet dažniausiai, kai žmogus keičiasi, tuomet keičiasi ir jo poreikiai, ir aplinka, ir žmonės.
Kartais viskas keičiasi lengvai, tarsi savaime. Bet dažniau per įtampą – kai arba tavęs nenori paleisti, arba tu nenori paleisti. Kartais tai būna tiesiog nauja santykių pakopa, o kartais – santykių pabaiga. Ir jei yra jausmai ir abiejų noras, galima pradėti naują etapą. O jei ne – tai ne.
Svarbiausia – būti sąžiningu su savimi. Iš baimės nesilaikyti už to, kame jau nėra gyvybės. Paleisti geranoriškai ir su dėkingumu. Tai jau ne tavo.
Ir kai paleidi tai, kas jau ne tavo, į jo vietą ateina tai, kas atitinka tavo naują būseną.
Tavo – tai, kas gyva, kas džiugina ir įkvepia. Ir tai niekur neišeis.
Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
ruvi 