Meilė – ji ne iš čia. Ji – iš kito, iš dvasinio pasaulio. Ji ten kitokia. Ne ta, prie kurios mes čia įpratome.
Tai tyra energija. Atvira ir visaapimanti. Besąlygiška. Neginčytina. Beribė. Tai dvasinio gyvenimo energija: ji ir maistas, ir deguonis. Vienintelė įmanoma gyvavimo forma.
Čia kitaip. Čia apskritai viskas kitaip. Čia santykiai su savo taisyklėmis ir žaidimais. Su scenarijais, kuriuos sugalvoja ego. Žmonės galvoja, kad tai ir yra meilė.
Ji ir čia kartais nutinka. Kaip blykstelėjimas. Greitai. Trumpai. Giliai. Bet žmonės negali jos išlaikyti. Tyros sąmonės neilgam pakanka. Visiško pasitikėjimo. Visiško atvirumo. Meilė atsiveria pernelyg trumpam. O po to… Po to – ego santykiai.
Kažkam daugiau pasiseka – jie atpažįsta savo giminingą sielą. Tiems, kas prisimena savo esybę. Būtent jiems nutinka tai, kas retai tarp žmonių pasitaiko. Meilė. Tikra retenybė – galbūt, dešimtys, šimtai tokių porų. Bet ne tūkstančiai. Ir tikrai – ne milijonai.
Penkiasdešimt metų tyros meilės. Taip būna. Nes pasitiki ir atsiveria. Besąlygiškai. Beatodairiškai. Jaučia tą gilų vidinį ryšį ir palaiko jį, gyvena juo.
Kitiems taip nesigauna. Ego trukdo. Apribojimai. Patirtis. Baimė. Stereotipai. Netikėjimas dvasine žmogaus prigimtimi, Vieningos Sąmonės neigimas.
Gyvenimas – įprastas, kasdieninis, leidžia nesigilinti į jausmus. Paviršutiniškumas. Komfortas ir patogumai – tai suprantama, tai galima paliesti. Tai matoma.
O širdies mažai kas teklauso. Pernelyg daug triukšmo. Žmonės ieško naudos. Daugiau tiki analize, logika, nei tuo, ką jaučia. Širdis uždara. Taip lengviau gyventi. Taip galima ir visą gyvenimą pragyventi. Be jausmų, šaltu protu.
O širdžiai reikia visko ir visiems laikams. Pilnai. Ji nemoka pusiau ar patogiai. Ji – viskas. Ir viskame gyvena.
Tie, kas tai suvokė, paviršutiniškai nemoka. Ieško. Laukia. To, kas taip pat nemoka paviršutiniškai. Arba nenori. Paviršutiniškai nesigauna. Gaunasi rimtai ir giliai.
Dvasia traukia dvasią. Susijungti. Atkurti. Vėl pajusti. Kaip namuose. Meilę. Artumą.
Todėl kad tikra – tai taip, kaip ten…
Padėka autorei! Pagal L. Achremčik tekstą, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 
Tikrai taip, kad širdies mažai kas teklauso. I ja ziuri tik kaip i kraujo varinejimo aparata. Ir kai skauda sirdi nuo visisko susvetimejimo, sumaterialejimo, gyvenimo tik del naudos, pinigu, valdzios, ja pribaigia saujomis ryjamais vaistais. Ir uzgesta Meiles, Vilties sviesa. Tamsoje visos priemones pateisinamos siekiant savanaudisku, net ir baisiu tikslu. O reikia tiek nedaug, isiklausyti, isgirsti sirdies balsa…
PatinkaPaspaudė "Patinka": 2 asmenims
Labas rytas, Jone!
Pritariu tau pilnai. Klausyti tokiomis sąlygomis širdies – tai tas pats, kaip sėdėti audros blaškomoje valtelėje vandenyne. Bet, paradoksas – tik širdies balsas suteikia ir ramybę, ir prasmę, ir viltį išlikti… Laikykimės 🙂 !
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Tai gali aprašyti ir pajausti tik tie, kuriems suteikta tokia meilės malonė.
Nuostabu❤️
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Labas, Saule!
Man artima mintis, kad meilė ne tik jausmas, bet būtent būsena. Kai žmogus meilės būsenoje, jis neskirsto meilės , neišskiria tų, kuriuos myli – jis tiesiog su meile, tyra besąlygiška, žvelgia į žmones, gamtą, gyvūnus, pasaulį. Ir ta būsena nepraeina, tai mūsų dvasinė prigimtis, kuri, deja, gali būti prigesinama.
Su tokiais žmonėmis labai jauku, nes savo būsena jie tarsi atrakina ir kitų žmonių gražiausias ir geriausias savybes. Teko ir man sutikti tokius žmones, įspūdis neapsakomas žodžiais 🙂 …
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Žinote, perskaičius Jūsų mintis, nuvilnijo šiurpuliukai.🤍
Metaforiškai galima paimti pavyzdžiu saulę. Juk ji neskirsto savo spindulių. Jos dėka atsiskleidžia kiekvienos esaties grožis ir žiedai, labai taikliai apibūdinote tokius žmones. Tačiau ilgiau pakaitinus ji ne visiems patinka, kaitrą ne kiekvienas perneša, reikia ir lietaus ir debesėlio. Taip kaip gamtoje sureguliuota. Gal ir žmonėse kartais pareguliuoja tą būseną iš aukščiau, kol patys dar neturi to įgūdžio.
Dėkoju už mintis pamąstymų plėtrai.❤️
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Saule, pritariu Jums, kad per metaforas arba stebėdami gamtą galime daug ką suprasti.
O dėl meilės būsenos – įdomu, kad sutikau ne tik žmones, kurie atveria savyje tą būseną, bet ir žmones, kurie tiesiog tokie yra… Dažnai prisimenu savo močiutę, kuri buvo kaip angelas – mažutėlė, visada geranoriška, visada su šypsena, visada meile ir rūpesčiu apgaubdavo kiekvieną žmogų. Jos gyvenimas nebuvo lengvas, bet… negirdėjau niekada kalbant jos pakeltu tonu ar kažką apkalbant, toks įspūdis, kad visi šalia jos tapdavo geresni 🙂 . Dėkoju gyvenimui už tai, kad ji buvo mano gyvenime, kad pamačiau, kad įmanoma būti tokiu žmogumi-angelu 🙂 .
Ir dabar matau tokius nuostabius žmones – tai ir yra meilės būsena, kuri ne tik atlaiko visas audras ir negandas, bet ir kitus išveda į šviesą 🙂 …
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Taip gera išjausti pasakojimą apie močiutę.🤍Tokius žmones vadinu šeimų šventaisiais. Tai tyra, šviesu ir kilnu.Jūs jos gija🤍dėkoju už tyrus pasidalijimus.🤍
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person