O juk gyvenimas – tai ir yra įkvėpimas! Įkvėpimas, kurio kartais mes tiesiog nepastebime.
O jei gerai pagalvosime?..
Juk mes galime matyti… Matyti visą spalvų įvairovę, saulėtekius, saulėlydžius, gamtos grožį, metų laikų kaitą. Matyti mylimus žmones – argi tai ne įkvėpimas?
Mes galime girdėti… Muzikos garsus, šiltus žodžius. Pirmą kartą pavasarį išgirsti vieversius – argi tai ne stebuklas?
Mes užuodžiame kvapus… Mamos pyrago ir kepamos duonos kvapą. Gėlių aromatą, pirmos besikalančios žolės kvapą, kai jos dar nesimato, o kvapas jau sklando ore. Tai nuostabu!
Mes galime pajusti prisilietimus… Paliesti medį, gėlę, paglostyti katiną arba šunį. Apkabinti mylimus žmones, apkabinti vaikus – argi tai ne laimė?
Kiekviena diena, kiekviena valanda, kiekviena mūsų gyvenimo akimirka – tai ir yra įkvėpimas… Tereikia truputį atidžiau į viską pažvelgti.
Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 
Kūno gyvenimas sąlyginai tikrai prasideda su įkvėpimu arba baigiasi tada kai kūnas nustoja kvėpuoti. Ir visų spalvų mūsų kūnų akys tikrai nemato nes tų spalvų yra tiesiog daugybė. Ir girdime tikrai ne visus garsus., ir užuodžiame ne viską. Tai yra tiesiog tai ką mes patiriame per savo medžiaginius pavidalus, o gyvenimas yra kur kas daugiau nei ta trumpa patirtis. Čia išvardintos galimybės, turbūt, pačios gražiausios kurias gali patirti mūsų kūnai ir jos tikrai įkvepia smalsumą patirti dar daugiau ko iki šiol nepatyrėme.
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Sveiki, Algirdai!
Sutinku su jumis. Ir dabartinis gyvenimo būdas vis labiau atitraukia net nuo to, ką galime – vis per skubėjimą, bėgimą, atitrūkimą nuo gamtos – gyvenimas miestuose tikrai neskatina domėtis tuo, kas vyksta už buto ar mašinos lango. Bet, matyt, žmonės jau persisotina technokratija ir jau matoma tendencija sugrįžti į mažas gyvenvietes ar vienkiemius, turėti savo namus, kur arti gamtos visai kitoks gyvenimas 🙂 .
PatinkaPatinka
Labas Ruvi,
Tikrai taip. Imkim kad ir tokį pavyzdį-regintieji tikrai negirdi tiek kiek neregiai, arba žmonės tikrai neužuodžia tiek kiek šunys. Beje, kai pirmą kartą pasninkavau buvau tiesiog priblokštas to potyrio kiek , kokių kvapų ir iš kokio atstumo galiu užuosti! Tuo metu, posakis-šuniška uoslė, tikrai galiojo man 🙂 Ir kiekvieną sekantį pasninką atsitikdavo vis tas pats. O gamtoje mes tiesiog neturime galimybės žiūrėti į tai kas nereikalinga, tačiau matome tą kas akiai malonu.
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Labas, Algirdai!
Pažįstami pojūčiai 🙂 . Po kiekvieno badavimo-apsivalymo pastebėjau, kad pasidaro labai ryškūs ne tik kvapai, bet ir skoniai. Ir pritariu jums – labai daug pojūčių ir galimybių užgožia šiuolaikinis gyvenimas, kur žmonės tiesiog robotizuojami, gyvena automatizmais.
O gyvenimas arti gamtos ne tik atitraukia nuo to, kas nereikalinga, bet ir parodo visai kitokį gyvenimą, kur tu nori-nenori, bet pradedi matyti gamtą ir gyventi pagal jos ciklus, ko mieste niekaip nepamatysi ir nepatirsi. Aš gimiau ir augau mieste, ir taip jau nutiko, kad teko kraustytis į gyvenvietę. Ir nors šalia miesto, bet aš labai nenorėjau ir pradžioje man buvo sunku, kol pripratau, ir pirmiausiai – prie… tylos. Dabar aš jau nenoriu į miestą, ir juokinga prisiminti, kaip kankinausi iš pradžių 🙂 .
PatinkaPatinka