Yra vienintelė laisvės išraiška, kurios taip siekia žmogus.
Jis galvoja, kad ieško kažkokios nepriklausomybės pasaulyje, bet iš tiesų – išsilaisvinimo ir lengvumo būsenos siekia jo siela. Išskristi iš apribojimų narvo, pajusti savo sparnų užmojo jėgą – tai reiškia suteikti savo sielai teisę maksimaliai išreikšti jos galimybes ir talentus čia, šioje žemėje.
Tai reiškia leisti sau gyventi savo gyvenimą taip, kad išskleistum visas savo gebėjimų puses.
Atsiminti viską, kas užgniaužta, užslopinta, įvaryta į kampą, suveržta į mazgą.
Atsiminti tai, kam buvo pakirpti sparnai, savo ar kitų rankomis.
Tai, ką buvo baisu pripažinti, atskleisti, parodyti pasauliui.
Tai, kas taip skyrėsi nuo kitų, bet buvo unikalu ir individualu.
Tai, kas veržėsi į laisvę, bet buvo užslopinama, vos apie tai pagalvojus ar prabilus.
Tai, kas buvo iš meilės ir gerumo, bet aptemo dėl nesantarvės.
Tai, kas priminė laimės paukštę, bet virto pelenais.
Kiekviename iš mūsų yra sava gaisravietė, kurioje verkia siela, prislėgta ne savo personažo vaidybos.
Būk savimi. Viso labo du žodžiai. Ir šie du žodžiai kartais tampa pačia sunkiausia misija ir pašaukimu. Vienintele laisvės išraiška. Ir vieninteliu šansu išskleisti vidinius jūsų sielos sparnus.
Padėka autorei! Pagal Anželikos Hofman esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !
ruvi 
Atrodo taip paprasta buti savimi. Bet is tikro tai didziulis issukis dabartineje visuomeneje, kai tenka atlaikyti milziniska spaudima tapti nuolankiu, daugiaveidziu prisitaikeliu. Linkiu visiems dvasines stiprybes!
PatinkaPatinka
Sveika, Jone!
Taip ir yra, todėl dabar tiek neurozių, fobijų, depresijų. Ir tikrai nelengva būti savimi, bet tai vienintelis būdas išlikti žmogumi, nesurambėti, netapti robotu…
PatinkaPatinka
Galima būtų pasakyti tiesmukai ir nepopuliariai-būti neprisirišus prie kūno bei jo poreikių. Tokiu atveju būtume šiek tiek panašūs į vaikus. Jie kūno poreikius prisimena tik tada kai labai reikia.
Dar vienas įdomus dalykas. Šiame pasaulyje arba simuliacijoje visko, kas reikalinga mūsų kūnams ir jų poreikiams, yra daug daugiau nei reikia, tačiau sukurtos tokios sąlygos, jog daugumai žmonių daug ko stinga nes esame priklausomi nuo mainymo priemonės (pinigų) kuri pati yra brangesnė nei mainomas daiktas! Kada ir kaip būti savimi kai nėra patenkinti būtiniausi medžiaginio pavidalo poreikiai? Pirmas klausimas mums net kilti neturėtų nes laiko iš viso nėra, o į antrą irgi nesunku atsakyti, mes juk tikime, kad mes tai kūnas, tai kaipgi būti dar kažkuo. Sakyčiau, kad mes esame dvasia ir prisimename tą nemedžiaginę būseną, aukštas vibracijas ir to ilgimės. Ilgimės savęs.
PatinkaPatinka
Sveiki, Algirdai!
Sutinku su jumis, yra būtinieji poreikiai, bet primetama daugybė nereikalingų, nebūtinų poreikių, kurie pateikiami kaip svarbiausia siekiamybė.
Ir iš tiesų visko, kas iš tiesų žmogui reikalinga, yra su kaupu. Bet pinigų sistemoje – pinigai didžiausia “vertybė“, ir čia viskas už pinigus, jokių dvasinių vertybių: jei turtingas, reiškia, jau automatiškai “geras ir dvasingas“… Todėl tikrai svarbu perprasti šitas visas suktybes, nenužmogėti, nesudaiktėti, nepasiduoti robotizavimui, kai vietoje gyvo ir natūralaus siūloma tai, kas dirbtina ir sintetiška.
Kol žmogus jaunas, kol jam viskas kaip ir sekasi, netrūksta pinigų, tai ir atrodo, kad taip ir turi būti, o tie visi dirbtini dalykai atrodo kaip “progresas“. Bet vos tik žmogus iškrenta iš sistemos, tuoj susiduria ir pamato sistemos absurdiškumą ir cinizmą.
Iš tiesų ir materialaus žmogui ne taip jau daug reikia. O dvasingumas visada yra mūsų gyvenime, tik… jis nieko nekainuoja, todėl nepastebimas ir nevertinamas, ir atrodo kaip kažkokios charakterio silpnybės (meilė, gerumas, nuoširdumas…).
O kaip jūsų atostogos, Algirdai?
PatinkaPatinka
Labas Ruvi,
Dvasingumas dažnai nepastebimas, bet tada kai jis per vieną ar kitą savo pasireiškimą pastebimas, žmonės nelieka abejingi tam ką pastebėjo. Žiaurūs, cinikai, psichopatai tą ypač greitai pastebi. Jie jautrūs tam ko patiems trūksta.
O atostogos baigėsi, dabar darbe atostogauju 🙂
PatinkaPatinka
Labas, Algirdai!
Taip, nuoširdumui, gerumui, meilei jautrūs ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, ir augalai… Kartais tai laikoma bereikalingu sentimentalumu, nes šiuolaikiniam gyvenimo būdui tai nebūdinga.
Atostogos turi tokią keistą savybę – jos greitai pasibaigia 😉 .
PatinkaPatinka