Mes šalia

Mama su tėčiu dažnai nuveždavo sūnų visai vasarai pas močiutę.

Kai sūnus paūgėjo, paklausė tėvų, kai atvyko į stotį:

– Juk aš jau didelis, kodėl jūs elgiatės su manimi kaip su mažu? Aš ir pats vienas galiu pas močiutę nuvažiuoti!

Tėvai bandė prieštarauti, bet galiausiai sutiko. Dar kiek pastovėjo perone laukdami traukinio, davė paskutinius patarimus, bet sūnus tik tvirtino:

– Na, žinau, žinau, šimtą kartų jau tai girdėjau!

Tada tėtis pasakė:

– Sūnau, jei kartais tau būtų baisu ar neramu, paimk tai, – ir kažką įdėjo vaikui į kišenę.

Ir štai berniukas jau sėdi vagone, važiuoja, žvalgosi pro langą. O aplink svetimi žmonės vaikšto, triukšmauja, užeina, išeina, traukinio palydovė piktai mesteli jam pastabą, kažkas kreivai į jį pasižiūri…

Ir staiga berniukui pasidarė nejauku. Jį apėmė nerimas… Ir jau baisu pasidarė… Jis nuliūdo, atsisėdo kamputyje, skruostu nusirito ašaros…

Bet jis prisiminė, kad turi kišenėje tai, ką jam davė tėtis. Drebančia ranka jis užčiuopė kažkokį popierėlį. Išlankstęs jį, berniukas perskaitė: “Sūneli, aš paskutiniame vagone“.

…Taip jau yra gyvenime: mes paleidžiame savo vaikus į gyvenimą, mes pasitikime jais, bet… visada turime būti “paskutiniame vagone“, kad jiems nebūtų baisu. Kad jie žinotų: mes šalia.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Šilčiausi sveikinimai ir artimųjų širdžių šilumos artėjančios Tėvo dienos proga visiems tėveliams, seneliams ir proseneliams 🙂 ! Vaikučius – su Vaikų gynimo diena 🙂 ! Visiems meilės ir gerumo 🙂 !