Atvirumas – ne silpnybė, tai stiprybė. Tai akimirka, kai tu nesislepi už žodžių, įvaizdžių, apsauginių sluoksnių, o tiesiog leidi sau būti. Išsiskleisti tarsi žydintis sodas ir spinduliuoti viską, kas yra viduje: šviesą, džiaugsmą, meilę ir savo išgyvenimus – be abejonių ir be baimės.
Atvira siela – tai kuomet tu neslepi savęs tikrojo, savo esmės. Kai kalbi ne taip, “kaip reikia“, o taip, kaip širdis jaučia. Kai gyveni ne tam, kad atitiktum, bet tam, kad tiesiog būtum.
Tai laisvės būsena…
Tu nebijai parodyti savęs tikrojo – be pataikavimo, be pasmerkimo baimės, be bandymų kažką išlaikyti. Todėl kad tu žinai: tavo vidinė šviesa pritrauks tuos, kam ji reikalinga, o tai, kas nereikalinga, išsisklaidys savaime.
Ir būtent tokiomis akimirkomis ateina tai, kas svarbiausia ir vertingiausia. Tas, kas pamatys tavo atvirą sielą ir nenusuks žvilgsnio, nepasitrauks, neišsigąs – pasiliks su tavimi. Ne todėl, kad tu patogus, bet todėl, kad tu tikras.
Atsiverk. Ir tegul tavo siela pražysta gražiausiais žiedais!
Padėka autorei! Pagal O. Pollok esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 
Gyventi atvira siela, neslepti tikrojo saves – siais laikais tam reikia dideles dvasines stiprybes ir drasos. Dabar retai sutiksi zmogu be jam patogios apsaugines kaukes. Kiti turi tiek kaukiu ivairiem atvejams, kad net nebezino koks jis yra is tikruju.
PatinkaPatinka
Labas, Jone!
Pritariu tau, taip ir yra.
O jei pažiūrėsime plačiau – šiais laikais nelengva visaip: jei būsime savimi, tuoj iš aplinkos bandys suvienodinti, primesti šablonus, o jei apsimesime, vaidinsime – blogai jausimės patys. Bet kokiu atveju – geriau vis tik išlikti savimi 🙂 …
PatinkaPatinka
Savitumas nebūna vienodas, vienodumas nėra savitas, o atvirumas nebūna uždaras. Jo nelengva, bet spėju, kad esantiems savimi turėtų būti lengva 🙂
PatinkaPatinka
Sveiki, Algirdai!
Jei ir nelengva, bet būti savimi – normalu ir teisinga, todėl lengviau, nei vaidinti kažką, kuo nesame.
PatinkaPatinka