Pavasaris nutraukia apklotą nuo žemės (kelkis, pabusk!), ir nuo mūsų, panašu, taip pat.
Pavasaris pažadina, išjudina mumyse kažką, kas buvo paslėpta, kas miegojo iki tam tikro laiko ir saugojo mūsų ramybę.
Kažkas tuo džiaugiasi, neria į gaivinantį srautą, plaukia laimingas ir švenčia.
Kažką baugina tai, kas bunda širdyje – todėl stengiasi tai vėl užslopinti, paslėpti, uždengti.
Kažkas stovi sutrikęs, ir, žvelgdamas į akvarelinį balandžio dangų, bando suprasti, kas gi įvyko. Kas pabudo viduje? Iš kur tas keistas nerimas? Prieš gera ar ne?
Aš noriu pasakyti ir vieniems, ir kitiems, ir visiems – viskas tvarkoje. Ir tai, kas pabudo, jūsų nesugriaus.
Tai tiesiog gyvenimas.
Taip, pavasaris išryškina viską, kas buvo šešėlyje. Ir tokiu būdu, ko gero, suteikia mums galimybę pažvelgti į kažką, į ką žiūrėti nenorėjome. Ir, galbūt, kažką svarbaus pakeisti.
Pasinaudoti tuo ar ne – tai jau mūsų valioje.
Padėka autorei! Pagal Al Sneg esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir pavasarinio atgimimo mums visiems 🙂 !
