Tai jo pažadas…

Ar žinai, kad pavasarį žemė visada šnabžda: “Paklausyk, aš jau pabudau…“

Ir jei tu sugebėsi sustoti akimirkai, atidėti telefoną ir įkvėpsi pavasarinį orą, tuomet išgirsi gilų pavasario alsavimą – švelnų, vos juntamą. Jis – vėjyje, kuris liečia šakas su sprogstančiais pumpurais, žolėje, kuri stiebiasi į saulę, ir ypatingose žmonių šypsenose, kurias galima pamatyti tik pavasarį.

Bet ar žinai, kas pavasarį svarbiausia? Tai jo pažadas – plonytis, kaip voratinklio siūlas, pažadas, kad gyvenimas visada tęsiasi. Kas benutiktų, pavasaris dabar nesitrauks. Juk gyvenimas – jis kaip patvinusi upė, kuri negali būti amžinai po ledu, ir dabar jis pabudo.

Ar jauti?

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir tyro būties džiaugsmo mums visiems 🙂 !

2 mintys apie „Tai jo pažadas…“

    1. Labas, Jone!

      Pavasarį, kai bunda gamta, ypač ryškiai matome ir jaučiame gyvenimo ir gyvybės išraiškas – tiek spalvų, formų, kvapų, garsų… Nuostabu 🙂 !

      Patinka

Palikti atsakymą: Ruvi Atšaukti atsakymą