Viską galima ištaisyti

Kodėl mes skaudiname savo tėvus? Ar todėl, kad jie kažkada mus baudė ar drausmino? Arba todėl, kad mums atrodo, kad jie kažkokie ne tokie – nepakankamai protingi, nelabai gražūs ir nejauni, nesugeba daug uždirbti, nemoka užmegzti naudingų ryšių, ne taip kalba, neteisingai galvoja ir per daug pamokslauja?..

O ar turėjo jie galimybę ir pasirinkimą pragyventi savo gyvenimą kitaip? Gyventi darnų, šviesų gyvenimą, kupiną meilės ir šilumos, kur nieko netrūksta, kur nėra negandų ir netekčių? Ar gyveno jie kada nors tik asmeniškai dėl savęs?

Mes užaugome, o smulkios vaikiškos nuoskaudos, pretenzijos ir nesupratimas išliko. Visas sukauptas negatyvumas persekioja mus metų metus, lyg sniego lavina. Ar turime priežastį nuolat nešioti šią naštą savyje? Ar prisimename, kas mums dovanojo gyvenimą?

Bet kažkas trukdo atleisti ir patiems atsiprašyti už šiurkštumą ir įžūlumą, už nepateisintas viltis, suteiktą skausmą, abejingumą ir vienatvę. Kažkas nepaleidžia, trukdo laisvai gyventi… Mes nenorime pažvelgti į praeitį, o galbūt, verta atsigręžti – suprasti ir liautis teisti ir smerkti?

Pažvelgti ir į save – ar išmokome mylėti taip, kaip myli mus? Galbūt, mes per daug susireikšminę, todėl daug ką priimame kaip savaime suprantamą dalyką ir tiesiog nemokame pažvelgti tiesai į akis?

Kodėl taip lengvai galima imti viską, bet nieko neduoti? Kodėl net nesusimąstydami įskaudiname, neužjaučiame ir net kerštaujame? Turbūt todėl, kad tėvai viską priima ir viską atleidžia, tiki mumis ir nepraranda vilties, nežiūrint į nieką. Tėvų meilė – beribė ir besąlygiška. 

Svetimiems žmonėms dažnai esame atidesni ir geresni, o būdami su artimaisiais mes nusimetame “kaukes“ ir leidžiame sau būti abejingais ir ciniškais egoistais.

Gaunasi, kad, deja, mes skriaudžiame tuos, kas mus labai myli ir ką mes mylime ir bijome prarasti, tačiau širdies gilumoje slepiame savo jausmus ir bijome sau tai pripažinti. Ir kažkodėl įsivaizduojame, kad tėvai bus su mumis visada.

Bet vieną dieną gyvenimas sustos ir nebus ką kaltinti. Ir mes jau nebūsime svarbiausi kažkieno gyvenime. Niekas neskaitys mums moralų ir nepalaikys mūsų siekių. Pasaulis nepasikeis – taip pat švies saulė, tačiau nebus šalia rūpestingų švelnių rankų ir mylinčių akių.

Nežadėkite skambinti tėvams. Todėl kad tikrai apie tai pamiršite šiandien, rytoj ar po savaitės, o jie – lauks… Net neapgalvotai ištartas žodis gali juos įskaudinti. Paskambinkite tiesiog dabar, kad išgirstumėte širdžiai mielą balsą ir kad pasakytumėte, jog mylite juos ne už kažką, bet tiesiog todėl, kad jie yra, mylite taip, kaip vaikystėje…

Nedelskite… Viską galima ištaisyti, kuomet visi gyvi.

Padėka autorei! Pagal A. Novikova tekstą, vertė ruvi.lt

Mylėkime ir branginkime vieni kitus 🙂 !

Mūsų meilės ir santarvės erdvė

Namai – tai meilės erdvė, o ne mūšio laukas.

Jei jūsų požiūris į gyvenimą skiriasi nuo tėvų, vyro ar žmonos, brolių ar seserų požiūrio – išsaugokite santarvę.

Juk yra tiek daug temų pokalbiams, tiek bendros veiklos.

Neaptarinėkite neramių įvykių su mama, verčiau paprašykite jos padėti pasodinti gėles balkone.

Nesiginčykite su vyresniąja karta, geriau iškepkite drauge obuolių pyragą arba atneškite šviežių uogų prie arbatos.

Pasikalbėkite su sutuoktiniu apie darbą, apie namus, vaikų pomėgius, planus vasarai.

Vietoje priešiškumo ir barnių kalbėkitės apie jausmus. “Man neramu, apkabink mane.“Man skaudu, pabūk su manimi, prašau.“

Abejoti, užjausti, nerimauti – normalu.

Bet namai turi išlikti ta saugia ramybės erdve.

Kur galima sugrįžti vakare, nusimesti, lyg lukštus, dienos nerimą, apkabinti mylimus žmones ir padėkoti už dar vieną gerą dieną.

Mylėkime ir branginkime mūsų artimus ir mylimus žmones.

Kol mes turime juos, o jie – mus.

Tiesiog todėl, kad jie yra.

Kol yra ši dovana – gyvenimo, bendravimo, gerumo ir švelnumo stebuklas.

Įsivaizduojate – kokie mes laimingi!

Padėka autorei! Pagal U. Ferdman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Tai jo pažadas…

Ar žinai, kad pavasarį žemė visada šnabžda: “Paklausyk, aš jau pabudau…“

Ir jei tu sugebėsi sustoti akimirkai, atidėti telefoną ir įkvėpsi pavasarinį orą, tuomet išgirsi gilų pavasario alsavimą – švelnų, vos juntamą. Jis – vėjyje, kuris liečia šakas su sprogstančiais pumpurais, žolėje, kuri stiebiasi į saulę, ir ypatingose žmonių šypsenose, kurias galima pamatyti tik pavasarį.

Bet ar žinai, kas pavasarį svarbiausia? Tai jo pažadas – plonytis, kaip voratinklio siūlas, pažadas, kad gyvenimas visada tęsiasi. Kas benutiktų, pavasaris dabar nesitrauks. Juk gyvenimas – jis kaip patvinusi upė, kuri negali būti amžinai po ledu, ir dabar jis pabudo.

Ar jauti?

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir tyro būties džiaugsmo mums visiems 🙂 !

Tikėjimas žmogumi

Žmonės, kurie tiki jumis labiau, nei jūs patys – ir yra patys artimiausi žmonės.

Tikėjimas žmogumi gali ištraukti jį iš pačio giliausio dugno ir padovanoti jam sparnus skrydžiui. Tikėjimas gelbėja gyvenimus. Tikėjimas keičia jūsų minčių ir žingsnių eigą.

Tikėjimas – stipriausia jėga, kuri gali pažadinti kito žmogaus valią ir dvasią. Tai tikėjimas, grįstas matymu žmogaus tokiu, kokiu jis gali tapti. O pakilti skrydžiui gali tik įkvėptas žmogus, kai šalia yra tie, kas suteikia palaikymą, padrąsinimą ir pasitikėjimą savimi.

Išmintingi žmonės niekada nežemins jūsų orumo, atvirkščiai, jie sustiprins jūsų tikėjimą, kad jūs galite viską. O visi kiti – tai tarsi akmenys, kurie ketina nutempti jus žemyn, nepraleidžiantys progos vėl ir vėl priminti jums, kad jūs esate niekas.

Kai jūsų sielą pasieks ilgai lauktas permainų vėjas – nekreipkite dėmesio į akmenis, laikykitės užsibrėžtos krypties kartu su tais, kas tiki jumis.

Jų žodis – tai pats tyriausias ir tikriausias jūsų galimų aukštumų matymas. Tų aukštumų, kurias matote ir jūs, jei tik būtų pašalintas visas slegiantis sunkumas, kuris trukdo jums pakilti.

Padėka autorei! Pagal Anželika Hoffman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Tapkite dvasiniu sodininku…

Tapkite dvasiniu sodininku – pirmiausiai sau, o paskui ir kitiems. Ugdykite savyje vidinę jėgą, išmintį ir kantrybę, kad vieną dieną pasidalintumėte su tais, kas ieško savo kelio.

Nelaukite idealių sąlygų ar pilnos harmonijos. Tas, kas kelyje, gali suteikti palaikymą ir kitiems. Jūsų buvimas šalia, jūsų atvirumas ir nuoširdumas daug vertingesnis, nei išaukštinta guru didybė.

Kiekvienas iš mūsų gali tapti dvasiniu sodininku. Tai žmogus, kuris pasėja kitame žmoguje sąmoningumo sėklą – visai mažą, kuri vieną dieną užaugs ir išsiskleis nuostabiais žiedais. Tai ne vaidmuo ir ne misija. Tai savitarpio pagalba.

Ir jūs tai darote ne todėl, kad siekiate susireikšminti ar valdyti, o todėl, kad negalite kitaip. Bet atminkite: jūs tik pasėjate sėklą, jūs negalite priversti jos augti, negalite apsaugoti nuo vėtrų.

Ar sugebės žmogus pats ją užauginti? Ar turės kantrybės ir jėgų ją laistyti, prižiūrėti ir sulaukti žiedų? Tai jau jo kelias.

Kai jūsų prašo pagalbos, dalinkitės tuo, kuo galite, tuo, kas jums padėjo. Geranoriškai. Sąžiningai. Jūsų žodžiai gali tapti kelrodžiu, bet neturi tapti pančiais. Nepriekaištaukite kitiems, jei kažkas nesigauna. Viskam savo laikas.

Tiesiog pasėkite tą išminties sėklą. Ir paleiskite. Jūs padarėte tai, ką galėjote. Jūs padovanojote pasauliui savo nuoširdumą, savo ryžtą padaryti jį geresniu ir šviesesniu.

Tapkite dvasiniu sodininku. Sėkite išminties ir meilės sėklas pirmiausiai savo gyvenimo sode, o paskui – dalinkitės jomis ir su kitais…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Iš mažų džiaugsmo lašelių

Laimė – tai kuomet žinai, kad tavo artimieji ir draugai yra sveiki. Laimė – kai pirmą kartą išeini iš namų po ilgos ligos. Laimė – kai susitinki su draugais ir eini pasivaikščioti po mylimą miestą. Laimė – tai kuomet šypsaisi mylimam žmogui ir pagauni atsakomąją šypseną. Laimė – tai skanus maistas ir gera knyga, drėgna šuns nosis ir karšta vonia, saulės blyksniai ir monotoniškas lietaus barbenimas…

Laimė slypi mažuose dalykuose, kurie dovanoja pakilią nuotaiką čia ir dabar. Ji visur ir visada, tai maži džiaugsmo lašeliai, kurie kaupiasi į laimės vandenyną. Būtent jie turi prasmę, būtent jie suteikia galimybę pasakyti: “O gyventi vis dėl to gera!“…

Padėka autoriui! Pagal O. Roj esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir šviesių laimės akimirkų mums visiems 🙂 !

Vidinė laisvė

Jei matuosime savo vertingumą per svetimų nuomonių prizmę, galime visą gyvenimą blaškytis, ieškodami nuolatinio pritarimo.

Aplinkinių nuomonė – kaip vėjas: šiandien jis švelniai paliečia veidą, o rytoj – gali nublokšti. Tačiau žmogus, kuris pasitiki savimi, o ne svetimais vertinimais, turi tvirtą atramą, kurios negali palaužti jokios audros.

Pagyrimas gali įkvėpti, smerkimas – išsekinti, bet nei viena, nei kita neturi tapti savivertės matuokliu. Kai vidinis kompasas nukreiptas į tiesą, o ne į aplodismentus, nerimas išnyksta, o jo vietoje užgimsta tikroji laisvė.

Vidinė harmonija – tai ramybė širdyje, net jei aplink skamba tūkstančiai balsų.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Vadinkime viską savo vardais

Jei į indelį su užrašu “Cukrus“ įpilsime druskos, ji dėl to netaps saldi. Orientuodamasis į tokį užrašą, tu sugadinsi visus patiekalus. Ir stebėsies – kodėl? Juk kitiems gaunasi pagal tokį patį receptą…

Kartais tam, kad įvestume tvarką gyvenime, reikia viso labo pavadinti daiktus savo vardais. Ir viskas pasidaro aišku. O žmonės dažnokai painioja sąvokas. Pakeičia vieną kitu, ir gaunasi nežinia kas.

Juk gerumas – tai reiškia nebūti abejingu, o ne siekis būti patogiu visiems, ne pataikavimas ir tylėjimas, perpintas su baime nepatikti ir neįtikti.

Meilė – tai gilios simpatijos ir švelnumo jausmas, o ne baimė likti vienam ir ne sėkmingas sandėris. Ne investicija su garantijomis, ne nupirktas draudimas.

Ir refleksija, savęs stebėjimas – tai sąmoningas poelgių ir įvykių apmąstymas, o ne begalinė savigrauža iki kraujuojančių sielos žaizdų.

Refleksijos dėka gyvenimas keičiasi į gerąją pusę, o dėl savigraužos iš jo belieka nuolaužos ir žaizdos.

Padėka autorei! Pagal Sigita Ulskaja esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !