Šviesių vilčių metas

… Prisipažinkime – juk mes laukiame Naujųjų metų… Todėl kad visai nesvarbu, kaip kiekvienas iš mūsų žiūri į šią šventę – juk kažkas net vasarą svajoja apie tą linksmą šurmulį: eglutes, girliandas, dovanas, saliutus…

Kiti gi, atvirkščiai, svajoja tik apie tai, kad visas tas blizgantis šurmulys kuo greičiau pasibaigtų ir prasidėtų ramus įprastas gyvenimas be visų tų eilių, beprasmiškų dovanų ir kartojamų iš metų į metus palinkėjimų…

Ir vis dėl to… jokia kita šventė nesugeba taip suvienyti mūsų visų su viltimi į geras permainas, į kažką naujo…

Juk koks bebūtų žmogus – beviltiškas romantikas jis ar užkietėjęs skeptikas, tačiau ir jam, gal pačioje giliausioje sielos kertelėje, bet taip norisi tikėti, kad kartu su paskutiniu kalendoriaus lapeliu iš jo gyvenimo išeis visas blogis, o Nauji metai būtinai atneš džiaugsmą, gerovę, meilę ir laimę…

Padėka autoriui! Pagal O.Roj esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

4 mintys apie „Šviesių vilčių metas“

  1. Jie gal ir būtų jeigu laikas būtų. O argi laikas yra? O jeigu yra, tai kas tai yra?

    Kokios dar viltys? Viltis durnių motina, o gera motina, kaip žinia, savo vaikų niekada nepalieka. Šit ir tikisi žmogeliai. Spėju, jog jeigu viskas būtų gerai kažin ar kas tų permainų norėtų. Tas sako, kad jau ilgą laiką tikrai nėra gerai, taigi nėra ko tikėtis kažko iš išorės, patiems metas keisti tą manom esant reikalinga keisti.

    Patinka

    1. Sveiki, Algirdai!

      Žinoma, jei viskas būtų gerai, tuomet niekas permainų nelauktų. Tai tiesa: ir metai, ir metų ribos yra sugalvotos… O yra dar gamtos ciklai, kurie mus vienaip ar kitaip veikia. Šaltuoju periodu viskas lėtėja kartu su gamta, o šiltuoju – esame aktyvūs, daugiau energijos.

      Štai ir šiandien – žiemos saulėgrįža, dienos pradės ilgėti, kartu gal ir mums bus truputį lengviau po ilgos tamsos. Man patinka žiema ir žiemos šventės (be tų visų komercinių pakraipų) – sugrįžta mielos prisiminimų gaidelės iš vaikystės, kai žiema atrodė stebuklinga su visais sniegais, pūgomis ir žaidimais kieme: rogės, pačiūžos, slidės. Dabar tai susitikimai su šeima, artimaisiais, draugais, kaimynais.., dar viena proga pabūti kartu 🙂 . O Naujųjų sutikimo nešvenčiame senokai, kai tik baigiasi fejerverkai, einame miegoti.

      Kiekvienas žmogus žvelgia į viską iš savo patirties pozicijos. Bet pastebėjau, kad vis daugiau žmonių atsisako švęsti pagal senas tradicijas ir laikytis senųjų tradicijų. Viskas palengva keičiasi, o mums reikia tiesiog išlikti žmonėmis – dorais, sąžiningais, mylinčiais, oriais.

      Su saulėgrįža! Laikykimės ir palaikykime vieni kitus 🙂 …

      Patinka

      1. Beje, apie gamtos ciklus. Gal ir kvailai atrodys, bet aš kažkodėl manau, kad, galbūt, gamtos perlenkimus (stiprias orų permainas, viesulus, žemės drebėjimus, uraganus, potvynius, liūtis, etc.) galima paveikti žmonijai susiderinus savo elgesį, tai yra, tapus dorais, ramiais, saikingais. Yra metų laikai, tačiau yra ir dar kiti ciklai kurie trunka daug ilgiau nei vieni metai. Apie tuos ciklus toks Romualdas Zubinas rašo savo, berods, šešiose knygose. Tai teorija, tačiau įdomi teorija ir galimas dalykas-teisinga. Vis tik aš manau, kad netgi tiems ciklams mūsų elgesys gali turėti poveikį, kad ir kaip keistai mano mintis daug kam beatrodytų.

        Man žiema irgi patinka, gal todėl, kad mano kūnas žiemą užgimė 🙂 Buvo šalta tada, o kai mane iš ligoninės tėvai parsivežė pečius vos vos ruseno, mat broliui ne pečius galvoj, jam draugai ir ledo ritulys ant užšalusios upės kur kas svarbiau buvo 🙂

        Patinka

      2. Labas, Algirdai!

        Tai jūs žiemos vaikas.., ir suprantama, kad broliui buvo sunku atsispirti žiemos žaidimams, juk mažu broliuku dar reikėjo išmokti rūpintis 😉 .

        Dėl sąveikos su gamta – manau, tai teisinga teorija. Žmonija yra visos ekosistemos dalis Žemėje, todėl nenuostabu, kad paveikia gamtos procesus, pačią gamtą. Pakanka pažvelgti į akivaizdžiai matomas tokių poveikių pasekmes (deja, dažniausiai liūdnas), o juk to priežastis – žmonių dvasinė būsena. Dabar žmonės atitraukti nuo gamtos, geriausiu atveju važiuoja kažką pasikepti ant grilių. Visas dėmesys – technopasaulyje, todėl nėra kada skirti laiko tam, kas vyksta už lango.

        Galiu spręsti pagal savo patirtį – gimiau ir augau mieste, ir kai gyvenau daugiabutyje, nesupratau, o ir nelabai rūpėjo, kas vyksta gamtoje. Sodo niekada neturėjome, tik buvo reti pabuvimai pas senelius, kurie anksti paliko mus. O kai persikėlėme gyventi arčiau gamtos, į savo namus, buvo daug atradimų – kad būna stiprūs vėjai, nuo kurių reikia saugoti augalus, kad būna sausra ir ilgi lietūs, vėtros ir pūgos, kad reikia grėbti lapus rudenį ir kasti sniegą žiemą, lesinti paukščius, prižiūrėti sodą ir daržą. Atsirado gyvas ryšys su gamta, dėkingumas, rūpestis.

        Todėl pritariu, kad turi būti sveika sąveika su gamta – mes turime rūpintis ja, palaikyti ją. Kad negalima žiūrėti į Žemę vartotojiškai, kai “po mūsų nors ir tvanas“ – tai pražūtinga pozicija. Ir, matyt, vyksta pokyčiai kolektyvinėje sąmonėje, nes pastebiu, kad vis daugiau žmonių visame pasaulyje važiuoja į kaimus, sodybas, gyvenvietes, ir dauguma tai jauni žmonės. Tai labai džiugina 🙂 .

        Algirdai, jūs, kaip visada, paliečiate įdomias temas. Ačiū 🙂 !

        Patinka

Parašykite komentarą