Kuo mažiau mūsų poelgiuose nuoširdumo, tuo liūdnesnės tokių poelgių pasekmės.
Šypsomės žmogui, kuris mums nemalonus – vėliau nesistebėkime, kad jis už mūsų nugaros mus apkalba.
Padedame kam nors be nuoširdaus noro pagelbėti ar palengvinti situaciją – vargu ar tie žmonės įvertins mūsų gerumą.
Dirbame darbą, kurio nekenčiame – pinigų uždirbsime, tačiau dėl nuolatinio streso kaupsime įtampą, dėl kurios galima ir susirgti.
Paminsime savo interesus dėl kažkieno reikalavimų – rezultatas vargu ar nudžiugins.
Ir taip viskame ir visur…
Prievarta, veidmainystė, melas slopina mūsų gražiausias prigimtines savybes, mūsų unikalumą, todėl pradedame elgtis nenatūraliai, mums nebūdingai.
Net jei kartais tenka veikti pagal aplinkybes prieš savo valią, turėtume suprasti, kodėl tai vyksta, kodėl taip elgiamės ir neperžengti padorumo ribų.
Svarbu – būti sąžiningu su savimi ir, žinoma, su kitais žmonėmis.. Būti savimi tikruoju.
Sutikite: kiekvienas iš mūsų pastebi, kad atviras, nuoširdus, geranoriškas elgesys visada turi geras pasekmes. Visada.
Parengė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 
Kas dėl veikimo prieš savo valią, tai tas atsitinka kone ištisai. Kam patinka kai atima pinigus net neklausdami (mokesčiai) ir už juos gamina žudymo priemones, moka algas banditams, (policininkams) veltėdžiams, (politikams) ir t.t.? Prieš mūsų valią registruoja mūsų kūnus. Aš, pavyzdžiui, paso ar kokios kitos popieros tikrai neimčiau, bet kažkodėl paklūstu ir sutinku būti ‘“sunumeruotas“. Su mašinos numeriais ir draudimu lygiai tas pats, nenoriu, bet paklūstu prievartai. Stebiuosi neatsistebiu kaip taip galima, kaip aš, dvasinė būtybė, būdamas amžinas šitiek nusižeminu ir tą darau tik dėl to, kad kažkokiam pasigailėtinam mėsgabaliui, kuriame laikinai esu įsikūnijęs, būtų patogiau. Pačiam šlykštu. Nuostabu yra tai, jog tie kas siekia supančioti kūną neturi jokių galių supančioti sąmonę, jie tik siekia, kad ji paklustų, tai yra, duotų sutikimą. Kai sąmonė miega ir nesuvokia kas vyksta tai yra viena, tačiau aš juk suvokiu ir vis tiek paklūstu. Net pats nežinau kaip save pavadinti. Kai tik šitaip ar panašiai pagalvoju iš karto prieš akis matau dvi D.Icke išsakytas mintis: “„Žinojimas be veiksmo kaip mintys be tikslo, kaip neplakanti širdis-tik veiksmas jiems suteikia gyvybę.“
„Nežinoti ir nieko nedaryti-abejingumas, žinoti ir nieko nedaryti-beprotybė.“
PatinkaPatinka
Sveiki, Algirdai!
Taip ir yra. Jūs rašote, kad kaip bebūtų siekiama supančioti kūną, sąmonės supančioti neįmanoma, tik siekiama, kad ji paklustų – būtent. Ir to, kas amžina ir gyva mumyse, taip pat negalima pavergti. Jei mieganti sąmonė tampa tamsos parankine, suviliota iliuzijomis, tai gyva sąmonė jei ir priversta paklūsti, vis vien yra šviesos laidininkė Žemėje. Juk kaip svarbu išsaugoti savo dvasią, orumą ir vidinę šviesą, ir savo šeimoje, savo aplinkoje būti šviesos švyturiu, kuris žadina kitus ir parodo, kad yra kitoks, šviesos ir harmonijos kelias. Taip, sunku, bet tai, ko gero, ir yra kiekvieno žmogaus misija – neleisti tamsai galutinai įsigalėti, netapti pačiam tokiu kaip ji, nesusitapatinti su ja.
Ir geriau žinoti, kas bando pavergti, nei nežinoti, nes nežinantis yra vedžiojamas iliuzijų labirintais ir galvoja, kad taip ir turi būti. O ką daryti su tuo žinojimu, kiekvienas pajunta pats: kažkas aktyviai keičia tikrovę, kažkas skleidžia tiesą, kažkas savo darbu išgrynina erdvę, o kažkas su tyra širdimi ir linkėdamas gero kitiems, kepa skanius blynus savo šeimynai rytais..
PatinkaPatinka
Dar nuostabiau yra tai, kad tie kas siekia supančioti kūną nukopijavo medžiagą-formą kas yra tik sąmonės kūrinys ir bando tą kopiją pateikti mums, tai yra, tos sąmonės savitoms dalelėms bei įtikinti mus, jog tai ir yra tikrovė, jog medžiaginiai kūnai ir esame tikrieji mes. Jau neprisimenu kada esu parašęs, kad mes patys esame savo kalėjimo statytojai, prižiūrėtojai ir kaliniai, tačiau dabar galiu pasakyti, kad tas kalėjimas tik iliuzija, tereikia atsibusti iš sapno, tai yra, suvokti save ir mes pamatysime tikrovę, o ne mums vaizduojamą blyškų jos atspindį.
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Nėra paprasta nesusitapatinti su kūnu, juk jis apčiuopiamas, matomas, o tai, kas amžina – tai galima tik pajusti per jausmus, intuiciją. Juo labiau, kad nuo vaikystės tai diegiama, o dvasiniai potyriai menkinami, išjuokiami. Todėl žmonės ir patiki, kad jie yra kūnas, o tie visi dvasiniai pojūčiai – tai lyg kokios fantazijos.
Be to, žmonės dabar suvaryti į miestus, pririšti prie kompiuterių ir telefonų, todėl visiškai atitrūkę ir nuo normalaus tarpusavio bendravimo, ir nuo gamtos, kuri labai padeda išskleisti prigimtinius dvasinius pojūčius per ryšį su ja.
O kai žmogus išmoksta suprasti savo pojūčius, jame atsiveria ir kūrybinis potencialas, ir gebėjimas per pojūčius atskirti tiesą nuo melo, ir empatija, ir intuicija, ir tikrovės matymas.
Svarbu tik atsibudus nepapulti į dar vienus spąstus – egoizmą ir susireikšminimą ir nepradėti visų mokyti. Juk tiek dabar įvairių guru, mokytojų, dievybių įsikūnijimų, kurie taip pat vedžioja žmones ezoterinių iliuzijų labirintais. O iš ten ištrūkti nelengva, nes kiekvienas iš jų teigia, kad tik jis vienintelis viską žino… už tam tikrą sumą 🙂 .
PatinkaPatinka
Mokyti kitus pavojinga 🙂 Man tai tikrai būtų labai pavojinga nes pats mėgstu mokytis ir uždavinėti klausimus. Dažnai tie klausimai klibina tą suvokimą kuris atėjo vos prieš metus 🙂 Dalintis savo mintimis-taip, o mokytis kiekvienas savarankiškai gali. Va, galiu pacituoti ištrauką iš savo kadaise rašyto straipsnio: “Pats geriausias būdas dalintis žiniomis neatitrūkstant nuo kasdienybės, toje pat vietoje kur gyvename, dirbame, mokomės, savo šeimoje, bendruomenėje. Darbas bendravimui netrukdo kaip ir bendravimas darbui. Mums artimoje aplinkoje tos žinios geriausiai patikrinamos bei išgvildenamos ir jeigu jos pasirodo naudingos ir tinkamos-jos priimamos, kitu atveju-atmetamos. Tokiu būdu nenaudojama prievarta, paliekama laisvė rinktis ir pakankamai laiko tų žinių patikrinimui.
Tokiu keliu einant paliekama galimybė klysti, tačiau paliekama laisvė apsispręsti bei mokytis.“
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Kaip įdomu, ir aš priėjau tokią išvadą po ilgokų klaidžiojimų po įvairių žinių labirintus – žinios turi būti praktiškos, t,y, taikomos ir tikrinamos realiame gyvenime, ir pirmiausiai savo artimiausioje aplinkoje. Nes ilgai plaukiojau teorijose, o kai pasitaikydavo konkrečios gyvenimiškos aplinkybės, dažnai pasielgdavau emociškai ir visiškai priešingai visoms teorijoms.
Ir dabar visko pasitaiko, bet bent jau išmokau nepasiduoti emocijoms, nors moterims tai nelengva ;). Gyvenimas visaip pasisuka, ir kartais netikėtai neigiamai, o tam nėra paprasta būti pasiruošus. Dar pravertė gebėjimas nedaryti skubotų išvadų ar sprendimų ir kartais… patylėti, nors ir tai moterims nelengva.
O kur galima paskaityti jūsų straipsnius? Sudomino 🙂 ..
PatinkaPatinka
🙂 O vyrams kitaip? 🙂 Sąmonei visiškai tas pats moteriškame ar vyriškame kūne apsigyventi, ji elgiasi pagal tuometinį suvokimo lygį, o kūnas reaguoja į išorinius dirgiklius 🙂 Lygiai tokių pačių išvadų ir aš priėjau arba dar prieisiu ir pasielgdavau panašiai arba dar blogiau nors mano kūnas skiriasi nuo jūsiškio 🙂
Mano rašyti ar versti straipsniai buvo skelbiami dabar neegzistuojančioje svetainėje sarmatas.lt Keletas jų yra išlikę svetainėje infa.lt Šiaip ar taip visus juos esu išsisaugojęs. Jeigu domina rašykit, atsiųsiu.
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Labas rytas, Algirdai!
Atsiųskite, bus įdomu paskaityti, daug kas sutampa mūsų tiesos paieškose 🙂 . Ir pritarsiu jums – visos mūsų žinios tarpinės, suvokiamos per asmeninę patirtį, išgyvenimus. Ir įdomiausia, kad viskas aiškėja atmetimo būdu to, kas netikra – iki paprastumo.
PatinkaPatinka
Labas rytas,
Jūsų el. paštas reruvi@gmail.com ar taip? Jeigu taip tai vėlai vakare atsiųsiu, dabar turiu eiti darban.
PatinkaPatinka
Taip, paštas toks. AČIŪ 🙂 !
PatinkaPatinka