Siela – ji pagal savo prigimtį nepaprasta gražuolė…
Ji jautriausiai suderintas kamertonas kiekvienai minčiai, kiekvienam poelgiui.
Ji – laiptai Aukštyn…
Ir tose aukštybėse gimsta vidinė šviesa ir visaapimanti meilė.
Širdis jaučia amžinybės tėkmę taip pat aiškiai, kaip ranka – kietus daiktus.
Siela apima viską.
Visas pasaulis joje, ir ji atveria jį visiems…
Padėka autorei! Pagal Ija Latan miniatiūrą, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 
O kas yra siela ir kuo ji skiriasi nuo dvasios?
PatinkaPatinka
Sveiki, Algirdai!
Tas klausimas, kai lyg ir suprantu, bet nemoku paaiškinti, jaučiu, bet nemoku apibrėžti žodžiais 🙂 . Štai čia mano paieškos atsakymo į šį klausimą, senokai rašiau, bet kito paaiškinimo neradau: https://ruvi.lt/2009/12/03/kunas-siela-ar-dvasia/
PatinkaPatinka
Jeigu mes neprisimename esantys dvasinės būtybės tai siela po kūno susidėvėjimo kartoja reinkarnacijos ratą ir grįžta į tą patį tikrovės atvaizdą kurį mes vadiname šiuo pasauliu, aišku, jeigu manysime, jog visata, tiek kiek mes jos matome, yra simuliacija. Gal taip?
PatinkaPatinka
Algirdai, gal ir taip. Manau, kai esame čia, galima (ir, turbūt, reikia?) išsiaiškinti kiek įmanoma tai, ką čia matome, girdime, jaučiame ir suprasti kas mes čia ir ką čia veikiame… O kaip bus po kūno susidėvėjimo – pamatysime jau ten, ir tai jau bus visai kitokia patirtis, apie kurią iš čia galime tik spėlioti…
Man atrodo, niekas šioje Žemėje nežino visko, čia daug kas iškreipta, pateikta siekiant padaryti kažkokią įtaką. Bet mes turime prigimtinį tiesos ir laisvės pojūtį, bendravimo poreikį, intuiciją, sąžinę, empatiją, gebėjimą mylėti, kurti, bendradarbiauti visų gerovei – ir visa tai užslopinti nėra taip jau paprasta, nes dėka to ir esame dvasingi žmonės – taip pasireiškia mūsų žmoniškumas.
Įdomi vieta Žemės planeta – čia nepaprastas gamtos grožis, gyvūnijos pasaulio įvairovė, o šalia – žmonija su visais tais ieškojimais, išbandymais, nuopoliais ir pakilimais, dualumo iliuzijomis. Ech, ir kartais čia visai nepaprasta… bet turime išlikti žmonėmis bet kokiose sąlygose, tik taip dar galima įžvelgti prasmę tuose blaškymuose: įtariu, atėjome čia, kad išgrynintume savo dvasines savybes ir pakiltume, išsivaduotume (evoliucionuotume) iš nuopolio į tamsą, negatyvumą – į Šviesą, gyvenimą pagal savo dvasinę prigimtį.
Dabartinis chaosas pasaulyje rodo, kad vyksta pokyčiai, nes žmonija jau išaugo iš senų rėmų, jau nemotyvuoja atgyvenę šablonai, nėra įkvepiančių faktorių ir geros ateities perspektyvos. Todėl vis dažniau žmonės susimąsto apie dvasią ir sielą, apie prasmę ir esmę, apie vienybę su žmonėmis, su planeta ir visa gyvybe.
Aš manau, kad mes visi drauge viską įveiksime ir viskas būtinai bus taip, kaip turi būti – gerai. Dalinkimės savo gerumu, širdies šiluma, laikykimės ir palaikykime vieni kitus 🙂 !
PatinkaPatinka
Man patiko pirmasis jūsų atsakymas, jog jaučiate, bet nemokate apibrėžti žodžiais. Tikriausiai taip ir turi būti, turime tą pajausti, pajausti patys nes juk tą ką perskaitysime kažin ar pajausime, bent jau tai bus ne tas pats. Spėju, kad esminius dalykus galima pajausti vienumoje, tačiau kaip įdomu, tik vienumoje pajauti, jog nesi vienas ir atskirtas, bet susijęs su viskuo. Būryje, dažniausiai, apima visai kitoks jausmas.
PatinkaPatinka
Sutinku, kad vienumoje galime daryti išvadas ir daug ką suprasti, o tarp žmonių, su žmonėmis – įgyti patirtį ir pamatyti bendravime, kokie esame iš tikrųjų.. Kad ir komentaruose labai įdomu perskaityti kitų žmonių mintis, nes dažnai matome kažką iš kitos pusės, iš kitų patirties, dažnai iš netikėtos pusės. Ir, taip, viską, kas tikra, mes atpažįstame per jausmus…
Įdomu su jumis bendrauti, smagu, kad tiesiog dalinamės savo pasaulio matymu, nesiginčijame. Ačiū jums, Algirdai 🙂 !
PatinkaPatinka
Tai į sveikatą 🙂 Daug nerašau nes tai ką jaučiu, jaučiu dabar, o vėliau kas žino kaip jausiu. Esu jau prirašęs nemažai, bet tai buvo ankstesnė patirtis, svarbu neužstrigti. Pasaulio matymu dalintis gerai, bet tas kas yra po saule tai dar tikrai ne viskas. Netgi ne viskas ką mes galime matyti visatoje. Mūsų regos tam, greičiausiai neužtenka nes ji yra tik vienas iš penkių pojūčių kurie, manau, stipriai mus riboja. Ne veltui mūsų kalboje yra žodžiai-matyti, regėti, vydėti. Spėju, kad paskutinysis toli prašoka penkis pojūčius.
PatinkaPatinka
Sveiki, Algirdai!
Tai ir yra įdomu – kaip kiti žmonės mato ar supranta, atrodytų, lyg ir tuos pačius reiškinius, bet taip skirtingai. Manau, tai priklauso ir nuo patirties, pavyzdžiui, anksčiau aš ne visada supratau savo tėvus ar vyresnius giminaičius, o dabar, kai jau pati artėju prie jų amžiaus, kai patiriu tai, ką jie jautė, geriau suprantu ir juos, ir savo vaikus (kodėl jie ne visada supranta vyresnius).
Taip, mes nuolat keičiamės, matyt, ši planeta neskirta ilgam sustojimui ar sąstingiui. Pastebėjau (bent jau mano gyvenime taip), kad dažniausiai pažinimas vyksta atmetimo būdu, kai atmetame palaipsniui tai, kas netikra ar tai, kas mus griauna, ir po truputį išsigryniname, “išsilukštename“ iki savo prigimtinių dvasinių savybių.
Pritariu jums, kad tai, kas po saule, yra dar ne viskas. Tikrai ne viskas. Yra ir žmonių, kurie mato ir jaučia plačiau. Bet man asmeniškai rūpi išsiaiškinti, kas čia, po saule vyksta, nes, atrodytų, juk tam čia ir atėjome.
PatinkaPatinka
Man atrodo, jog kūdikiai žino labai daug, gal net beveik viską kaip čia kas veikia, tik per tris pirmuosius metus viskas pasikeičia ir tik nuo to meto jie geba bent kažką atsiminti, bet neatsimena to kas vyko pirmuosius tris gyvenimo metus. Man įdomu ar taip tikrai yra, o jeigu yra tai kodėl.
Nežinau ar mes patys savo noru čia atsiradome ar buvome įvilioti. Man tas pasaulis labai panašus į simuliaciją, kažkokį nepilną ar iškreiptą atvaizdą kažko ko dvasinis aš labai ilgisi. Ir tikrai, jeigu atmesti sąmonę, dvasią, tai kas lieka? Taip išeitų, kaip sakė Yuval Noah Harari, sąmonės nėra, o mes tik gyvuliai į kuriuos galima įsilaužti ir mus keisti, keisti mūsų DNR taip kaip kai kas užsimano? Betgi ką, iš tikrųjų keisti? Ir kam? Keisti tankų medžiaginį pavidalą ir kompiuterinę programą sukurtą jam? Jeigu taip tikrai būtų tai niekas ne tik nesipriešintų, tačiau net neturėtų jokios galimybės pasipriešinti. O juk yra ne taip. Nemažam skaičiui mūsų tas tikrai nepatinka. Kodėl? Todėl, kad galime rinktis? Argi tas nesako, kad mes esame visos įmanomos galimybės, galinčios jausti, įsivaizduoti bei kurti? Gyvuliai kuriuos galima nulaužti bei perprogramuoti vargu ar turi tokią galią. Sakyčiau-sąmonė yra ir ji nėra programuojama nes ji ne skaitmeninė, o visa kita, spėju, yra programuojama ir tas daroma tam, kad mes neatsimintume esantys dvasinės būtybės.
PatinkaPatinka
Taip, žinoma, mūsų dvasinė prigimtis labai stipri, ir ją sudėtinga, o gal ir neįmanoma užslopinti. Kaip žmogų bepaveiktų, jis vis vien ilgisi to prigimtinio dvasinio tyrumo. Todėl dvasinis augimas ar tobulėjimas, kaip jį dabar vadina, iš tiesų yra sugrįžimas į save-tikrąjį, kur jau viskas yra nuo pat gimimo.
Įdomi jūsų mintis, kad sąmonė neprogramuojama, nes ji gyva, ne skaitmeninė. Aš nesižaviu tuo taip aukštinamu dirbtiniu intelektu, nes man tai panašu į robotizavimą, totalinę kontrolę ir bandymus užslopinti kūrybingumą, gyvą mąstymą, gyvą bendravimą, atitraukimą nuo gamtos – viską, kas mums gyvybiškai reikalinga. Bet kokios technologijos turi būti adekvati pagalba, o ne pavergimas.
Išlikime žmonėmis – tai, ko gero gyvybiškai svarbu mums visiems. Anksčiau ar vėliau viską sužinosime, svarbu nenuleisti rankų ir išsaugoti žmogiškąjį orumą. Mes iš tiesų labai daug galime, svarbu tik tuo patikėti.
PatinkaPatinka