Su patirtimi ateina labai svarbus gebėjimas – neišlieti ant žmogaus savo nepasitenkinimo. Anksčiau knietėjo kiekvieną smulkmeną paversti pretenzija. Ir vardan savo teisumo, ir vardan atsako į tokias pat pretenzijas, ir tai virsdavo užburtu ratu, kuris vadinosi “aš kažkuo nepatenkintas, todėl pasisakysiu, ir priminsiu dar dešimtį kitų smulkmenų, kurios jau nesvarbios, bet puikiai tinka kaip papildomas argumentas, ir tegul dabar žmogus jaučiasi dar kaltesnis“.
O dabar to visai nesinori. Saugai taikų momentą, net jei nori kažką pasakyti stipriai ir kandžiai. Supranti, kad nieko, išskyrus karčias emocines nuosėdas, tai neduos, kad apmaudu nuostabias akimirkas eikvoti kvailystėms, kurios iš tiesų ne tokios ir svarbios, juk vietoje to galima nusišypsoti vienas kitam.
Brangini kitą žmogų. Tu išsirinkai jį, jis išsirinko tave, ir tai svarbiausia. Galima taikytis su daugybe mažų smulkmenų, kuomet tai, kas svarbiausia, jau yra. Vardan rankų, kurios apkabina, vardan peties, kuris šalia, vardan akių, kurios priverčia šypsotis.
Išmintis kurti lengvą ir ramų bendrą gyvenimą dažniausiai ateina po metų metais patirtų klaidų. Nors, kartais daug priklauso ir nuo žmogaus, kurį tu gerbi ir brangini, atsakydamas į jo rūpestį, arba tiesiog rungtyniauji dėl viršenybės, ir todėl, tiesą sakant, nesijauti su juo laimingas.
Ir ne visai aišku, kas iš tiesų nulemia – patirtis ar “tavo“ žmogus šalia.
Bet esmė akivaizdi: daug šilčiau, kai mažiau dygių žodžių ir daugiau švelnių apkabinimų. Absoliučiai bet kokioje situacijoje.
Padėka autorei! Pagal Tatjanos Marač tekstą, vertė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
