Aš praradau bet kokį norą vertinti žmones ne todėl, kad tai yra gerai ar progresyvu. Ne todėl, kad aš “gera ir sąmoninga“. Ne todėl, kad “dievulis neleidžia“. Ne todėl, kad kažkas mane to išmokė.
O tik todėl, kad laikui bėgant aš pamačiau, kaip visiems sunku ir be manęs. Niekas negalvoja apie save: “Ach, koks gi aš nuostabus! Koks nepakartojamai puikus!“ Visi graužia ir baksnoja save ištisomis dienomis. Už kiekvieną nesėkmę, už raukšles ant veido, didelį pagurklį, retus plaukus, kiekvieną viršsvorio kilogramą, už kiekvieną barnį su tėvais ar draugais, už kiekvienus nesėkmingus santykius, už savo nuovargį arba skausmą, už tai, kad “nelabai gražus, nelabai protingas, neuždirbu milijonų“.
Kiekvienam šito pakanka per akis ir be kitų žmonių pagalbos. Šie nepasitenkinimo indai perpildyti, ten nėra ko pridurti.
Jei jūs manote, kad kažkas neišgyvens be jūsų kritikos ir vertinimų, kurie, žinoma, yra paskutinės instancijos tiesa, tuomet užduokite klausimą sau: “O ar man reikalinga kažkieno kritika ir vertinimai?“
Žinoma, ne! Tuomet ir kitiems – ne.
Kiekvienas ir be manęs turi ką sau pareikšti. O jei ne – tai ir ačiū Dievui!
Dar kartą priminsiu: “Nepasitenkinimo savimi indai perpildyti, ten visiškai nėra ko papildyti dar ir iš išorės“.
Viskas, kas mums belieka – sakyti vienas kitam meilės ir palaikymo žodžius. O jei to negali – geriau patylėti.
Padėka autorei! Pagal N. Ložkinos esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
ruvi 
Aukso zodziai! Taip daznai reiktu tiesiog patyleti.
PatinkaPatinka
Iš tiesų, dabar tarp žmonių tiek tuščio bereikalingo priešiškumo, kad tikrai geriau kartais tiesiog patylėti. Ir – stengtis įžvelgti kažką gero žmonėse 🙂 ..
PatinkaPatinka