Kiekviena žiema – tai kažkas neįtikėtino.
Atrodytų, slenka lėtai pilkos dienos, bet tereikia pradėti kristi sniegui, ir ore pasklinda tyras ir svaiginantis šventės aromatas.
Ir nesvarbu, kiek tau metų – vis vien norisi užvertus galvą žiūrėti į nubalusį dangų, ir apkabinti medžius, ir liesti purų sniegą, ir minti ornamentus ant balto žiemos apkloto.
Ir šypsotis norisi. Ir puoselėti tvirtą pojūtį: baltas sniego apklotas – tai pasakos priminimas, o kiekviena snaigė – stebuklo pažadas.
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 