Šeima – tai meilė…

Apie šeimą. Aš labai noriu pasikalbėti apie šeimą. Nes viskas taip sujaukta ir supainiota šioje gyvenimo srityje…

Juk mes visi buvome vaikai. Ir dauguma iš mūsų augo šeimose. Na, nejaugi viskas buvo taip blogai, kad nesinori kurti savo šeimos? Ir tęsti kažkokias geras tradicijas, kurias prisimename iš vaikystės, perimti jas?

Aš netikiu, kai man sako, kad dauguma šeimų yra nelaimingos, atsitiktinės, nepilnos, kuriose du žmonės tiesiog gyvena kartu dėl turto ir apgaudinėja vienas kitą.

Manau, kad žmonės dabar daugiau įpratę aptarinėti kažką blogo. Apkalbėti. Pasmerkti. O apie tai, kas yra gerai, niekas nekalba. Neįdomu. Kai yra gerai, ką dar apie tai galima pasakyti? 

Ir dauguma su pašaipa klausia – atseit, kam man šeima, aš ir taip viską turiu: butą, darbą, pinigų, draugų, turiu net šunį-medalistą, ir gyvenimas mano kunkuliuoja, tiesiog virte-verda, ir kondicionierius miegamajame yra, ir testamentas surašytas: žodžiu, viskas sustyguota ir numatyta.

O meilė? O kaip gi meilė? Nes šeima – tai meilė. Šeima – tai mylinčių žmonių sukurta planeta, kur tave myli ir tavęs laukia. Kur tave visada supranta. Kur tave visada palaiko.

Šeima – tai namai. Kur jaukumas. Kur kiekvienas daiktas įsigytas su meile. Ypač mielos smulkmenos, reikšmingos šeimai detalės, sukuriančios namuose būtent tai šeimai būdingą atmosferą.

Šeima – tai artimi žmonės. Vaikai. O paskui anūkai. Naminiai gyvūnai. Ir taip čia jauku. Šilta. Čia taip daug meilės. 

Šeima – tai kuomet visas pasaulis gali būti prieš tave, o tavo šeima – už tave ir su tavimi.

Šeima – kuomet pavargęs grįžti iš darbo, o namuose – gaminamo maisto kvapas. Kai gamini su meile, o ne todėl, kad reikia valgyti.

Šeima – tai kuomet jūs net per atstumą jaučiate vienas kitą.

Štai kas yra šeima. O ne vien vandens stiklinė senatvėje.

Bet dabar mūsų gyvenime labai daug “aš“. O juk šeima – tai “mes“. Mes – tai vieningas organizmas.

Dabar madinga gyventi sau. Tačiau šeimoje tu gyveni ne tik sau, bet ir šeimos nariams, nes – myli savo šeimą. Ji tavo. Ir ji – dėl visų jūsų. Ir kiekvienas atiduoda tai, ką gali, ir tai sveika sąveika, apykaita visų ir kiekvieno gerovei. Net jei dėl kažko kartais nesutariate, jūs visada susitaikote, nes šeima – tai tavo artimiausi žmonės.

Žinoma, galbūt ne visiems gaunasi sukurti tokią šeimą. Todėl, kad dabar madinga ne kurti, o planuoti šeimą. Tarsi išaugimui. Perspektyvai. Lyg į kreditą. Kad būtinai atitiktų kažkokius šabloninius idealus. Bet tai ne šeima, o ambicijos. Arba sureikšmintas “ego“.

O šeima – tai visiškas pasitikėjimas ir santarvė. Visiškas palaikymas – ir augime, ir tobulėjime, ir kasdienybėje. Ir, žinoma, tai šeimą vienijančios tradicijos. Pavyzdžiui, visiems drauge ruošti pyragėlius Naujųjų metų vakarą. Ir vieną pyragėlį nulipdyti “laimingą“ – be įdaro. Ir kam jis atiteks – tas sugalvos norą. Bet norą ne sau asmeniškai, o visai šeimai ateinantiems metams. Tokią tradiciją mano tėvai sugalvojo.

O mūsų šeimoje – jau ne tik tėvų perduotos, bet ir naujos šeimos tradicijos: mes einame į žygius, ieškome įdomių maršrutų, atrandame naujas vietoves.

Ir dar mes puošiame naujametinę eglutę lapkričio mėnesį… Visi drauge 🙂 .

Padėka autorei! Pagal Sonios Orešnikovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !

4 mintys apie „Šeima – tai meilė…“

  1. Dėl nelaimingų šeimų pasakysiu taip.. Nuo senų laikų buvo žmonių kurie “ženydavosi“ už betko, nes nebuvo iš ko rinktis. Tai vieni gal susigyveno, o kiti visą gyvenimą negalėjo vienas kito priimti, ir gyvendavo nelaimingai. Taip iš kartos į kartą ėjo, todėl ir yra žmonių kuriems ta šeima atrodo kažkas negero ir pan.

    Patinka

    1. Sveiki!

      Tikrai, jei “už bet ko“ – tuomet ir rezultatas “bet koks“. Bet visais laikais buvo ir laimingų, ir nelaimingų porų, matyt, kiekvienas laikmetis atneša savų trukdžių ir savų privalumų į šeimos gyvenimą. Jei anksčiau atvirai rinkdavosi porą pagal turtus ir tai buvo pabrėžiama, tai dabar tas nėra pabrėžiama, tačiau ir pasiturintys, ir skurdžiai gyvenantys, ir turtingi vis dėl to ieško sau turtingesnių, bent jau tai tikrai daugeliui yra didelis privalumas, nors, žinoma, ne visi tame prisipažįsta. Gaila, bet materialumas ir egoizmas dabar viską gadina, išstumia tyrus ir šviesius jausmus ir patį šeimos pagrindą – meilę. O ant netikro pagrindo nieko ir nesilaiko, laikui bėgant pradeda byrėti..

      O kai žmones jungia meilė, tuomet ir visos kitos gyvenimo sritys susiderina, išsilygina, harmonizuojasi, nes mylintys žmonės palaiko, padeda vienas kitam, įkvepia ir paguodžia. Tokiose šeimose auga laimingi, kūrybingi, žingeidūs vaikai ir gyvena pagarboje vyresnioji karta. Džiaugiuosi, kad mačiau ir tebematau savo aplinkoje daug tokių nuostabių šeimų – ir jaunų, ir vyresnių, ir tai suteikia gerąją viltį, kad žmonės palaiko ir saugo tikrąsias dvasines vertybes savo šeimose, o tai reiškia, kad auga sveika, dvasinga jaunesnioji karta.

      Dėkoju už įdomų komentarą, jaukaus vakaro 🙂 !

      Patinka

  2. Ir aš žinau tokių žmonių kurie gyveno labai paprastai, ir antras puses susirado paprastas kaip patys, o dabar gyvena gražiai, laimingai ir materialiai neblogai. O kurios kalbėjo kaip turtingą vyrą susirasti, kad joms namą pastatytų, gyvenimą sutvarkytų ir dar kokius norus išpildytų tai tos buvo skurde ir liko skurde.

    Patinka

    1. Sveiki 🙂 !

      Aš manau, kad nėra skirstymo į paprastus ir “nepaprastus“ žmones, tiesiog yra geri, nuoširdūs ir dvasingi žmonės, o yra tie, kas pasirinko egoizmo, gobšumo ir valdžios troškimo kelią. Gal ir ne taip svarbu, kaip tuos žmones pavadinsime, bet akivaizdu, kad jų gyvenimo būdas labai skiriasi.

      Tame suskirstyme yra tokia užslėpto pažeminimo gaidelė – tarsi “paprasti“ kažkokie atsilikę nevykėliai, o “nepaprasti“ – tai jau labai pažengę ir gali diktuoti gyvenimo sąlygas “paprastiems“. Tačiau jei pažvelgsime tiesai į akis – juk toks žmonių vertinimo kriterijus vienas – pinigai ir turtai, o ne dvasinės žmogaus savybės.

      O jei dar atidžiau pažvelgsime – Tiesa visada paprasta, o viskas, kas išmuša žmogų iš Tiesos kelio – painu, sudėtinga, pripainiota.. Todėl ir nematome gyvenime patvirtinimo, kad turtai automatiškai atneša laimę. Tuo tarpu dvasingas žmogus supranta savo tikruosius ir būtinuosius poreikius, todėl nesivaiko turtų ar šlovės – va todėl jis ir yra laimingas: jis gyvena pagal savo dvasinę prigimtį ir savo gyvenimu harmonizuoja viską, su kuo susiduria 🙂 . Koks pagrindas, toks ir gyvenimas 🙂 ..

      Dėkoju, kad pasidalinote savo pastebėjimais, gražios dienos 🙂 !

      Patinka

Komentuoti: Ruvi Atšaukti atsakymą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s