Žmonės dažnai sako: “Aš laisvas daryti tai, ką noriu, ir tegul kiti mane priima tokį, koks aš esu!“
Ir štai toks žmogus pradeda “veikti“: lipa per galvas, deda kojas ant stalo, šalina iš savo kelio visus, kas jam trukdo, ir net nesusimąsto, kiek piktybiškumo ir pažeidimų jo veiksmuose.
Atvirkščiai, jis net labai didžiuojasi savimi… Jis taip supranta laisvę. Tačiau net neįtaria, kad vieną dieną jis bus įvarytas į kampą, nes nei vienas veiksmas nelieka be pasekmių.
Ir bus nustebęs: “Kaip įvarytas? Kodėl aš būsiu įvarytas į kampą?“
Ogi todėl, kad sąmoningai ar ne, prisidengdamas savo laisvės išraiška, toks žmogus nuolat pažeidžia visus įmanomus bendražmogiškus harmoningos sąveikos dėsnius, o taip pat, kas yra dar rimčiau – Kūrėjo ir Kūrinijos dėsnius.
Na, juk negalima siūlyti žmonėms nuodų ir tikėtis arba reikalauti iš jų dėkingumo ir meilės tik todėl, kad “tu toks esi“…
Tokiu elgesiu žmogus labai sudarko savo pasaulėžiūrą, savo mąstymą, savo sielą ir savo organizmą. Ir todėl vieną dieną vietoje to, kad džiaugtųsi savo įsivaizduojama laisve, jis bus įvarytas į kampą.
Žmonės dažnai pasirenka šį klaidingą ir pavojingą kelią, kad įrodytų kitiems, kokie jie stiprūs, nepriklausomi ir laisvi. Tačiau jie nežino, kad anksčiau ar vėliau, bet už vykdomus pažeidimus jiems teks atsakyti, o besikaupianti atsakomybės našta vis labiau slėgs ir sekins.
Todėl… prieš pareikšdami “Nes aš toks esu!“, užduokite sau klausimą: “O koks aš esu?“…
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
ruvi 
Būti laisvu – tai siekiamybė ir kartu didžiulė privilegija, kurią žmogus įgauna tik įdėjęs į save daug ir sunkaus darbo.
Kitu atveju – jis tik nesąmoningas biorobotas aklai valdomas agregorių ir matricų bei atliekantis jų jam paskirtą vaidmenį…
Jeigu vaidmuo patinka – žmogus džiaugiasi, jeigu ne – jis pergyvena. Tačiau bet kuriuo atveju miegantis, nesąmoningas žmogus yra tik plulsnelė mėtomas ir blaškomas gyvenimo vėjyje…
Ir blogiausia tai, kad jis to net nesuvokia. Jis vergas galvojantis, kad yra laisvas.
Štai kodėl taip sunku žmogui padėti, štai kodėl taip sunku jam parodyti kitokio gyvenimo galimybę.
Galimybę, kuri visada buvo ir yra šalia jo.
Jis nesuvokia, kad miega, jis nesuvokia savo padėties, jis nesuvokia savo nelaisvės…
Suvokti, kad tu miegi, suvokti, kad tu esi savo pačio minčių ir emocijų vergovėje, suvokti, kad tavo mintys, norai,
polėkiai, siekiai yra visai ne tavo – ir yra žmogaus laisvėjimo pradžia. Darbo su savimi pradžia… 🙂
Ko visiems nuoširdžiai ir linkiu. 🙂
PatinkaPatinka
Sveiki!
Sutinku, tai pirmiausiai sąmoningumo klausimas. Mieganti sąmonė neužduoda sau klausimų, ji teikia pretenzijas ir reikalavimus aplinkiniams, nes veikia išskirtinai pagal primetamus išorinius šablonus. Iš čia ir susireikšminimas, ir reikalavimas priimti bet kokius, net absurdiškus veiksmus, kaip saviraišką, nes “toks esu“.
Mūsų sąmonė formuoja realybę, todėl ir skiriama tiek daug lėšų ir jėgų išorinei informacijai, kuri neišvengiamai veikia žmonių sąmonę, veiksmus ir pasaulėžiūrą. Ir tik dvasiškai stiprūs žmonės jaučia vidinį pasipriešinimą tam, kas slopina ir žlugdo prigimtinį žmogaus dvasingumą – tiesą, sąžinę, besąlygišką meilę, santarvę, kūrybingumą, vienybę…
Dabar visi išgyvename sąmonės pabudimo ir laisvėjimo etapą, todėl pritariu jūsų palinkėjimams ir labai dėkoju už jūsų pamąstymus 🙂 !
PatinkaPatinka
Pratesiant diskusiją arba – Vergas galvojantis, kad yra laisvas…
Kaip ženkliai mūsų gyvenime sumažėtų destrukcijos, jeigu žmogus pasveikindamas saulę, kaimynę ir kaimyną išeitų į dieną “susiderinęs“ savo vidinį instrumentą ir negrotų bet kaip liedamas į išorę savo vidinę vergovę ir dar nesuderintu instrumentu. 😕
O jeigu taip pasielgtų tūkstančiai, ar milijonai, ech kaip gražiai ir harmoningai užgrotume, ech kaip suskambėtų. Manau, tada ne mes lakštingalų klausytume, bet jos mūsų…🤣
Bet va kur klausimas. O kaip tai padaryti?
Kaip pabėgti iš tos vegovės – išorinės ir vidinės?
Jeigu nuo išorinės vergovės žmonės bėga galvodami, kad žino kaip – bėga keisdami rūbus, mašinas, žmonas, vyrus, namus, šalis ir vistiek dažniausiai lieka prie suskilusios geldos, tai kaip išsilaisvinti iš vidinės vergovės jie nežino ir net nesuvokia – NES JIS VERGAS, GALVOJANTIS, KAD YRA LAISVAS. 😕
Todėl ir skleidžia į IŠORĘ savo vidinę vergovę, savo destrukcijas, kvailą egoizmą, infantilumą ir tariamą individualumą, nuo kurio ir jam bloga ir aplinkiniam.
Ir koks baisus paradoksas – viduje jis vargsta, jį drasko tūkstančiai demonų, jis lyg ir norėtų išsilaisvinti, tapti LAISVU, lyg ir jaučia, kad kažkas negerai, kad nėra vidinės ramybės ir harmonijos, bet kartu ir nesuvokia, kad miega, nesuvokia savo vergovės, savo padėties tragizmo ir nuo ryto iki vakaro ieško laisvės savo pačio KAMEROJE.
Kameroje – į kurią jį uždarė supanti kultūra, įteigusi, kad tai ir yra LAISVĖ IR DAUGIAU NIEKO NĖRA.
O jis tuo patikėjo, sutiko, prisidėjo prie savo įkalinimo ir toliau visomis išgalėmis stiprina kameros sienas pats, savo rankomis ir kiekvieną pragyventą dieną. Nes jam atrodo, kad taip ramiau ir patogiau gyventi. 😕
Todėl toliau, visą juodą savęs įkalinimo darbą, atlieka jis pats: dėl žinių neturėjimo, dėl degradacijos, tingėjimo ir ieškojimo tabletės, tikintis, kad įvyks stebūklas ir jam nereikės judinti savo pasturgalio. Deja – reikės.
Jeigu jis nepajudins jo pats – tai labai rizikuoja, kad gyvenimas jį išspardys, o tada skaudės ir labai… 😃
Laisvu žmogumi negimstama. Juo tampama ir tik tada, kai vieną dieną, suvokęs savo padėties tragizmą, žmogus pasiryžta ilgai ir labai nelegvai savęs įveikimo kelionei.
Taip ji nelengva, nes reikia dirbti daug ir sunkaii norint įveikti patį didžiausią gyvenime priešą – SAVE.
Bet patikėkit – ji tikrai verta to…😃
PatinkaPatinka
Puiku!, Sraute, labai įžvalgios Jūsų mintys, kurioms pritariu, įdomu buvo paskaityti, esate giliai mąstanti, įsiklausanti, bręstanti asmenybė.
Sakyčiau, rizikuoti verta, gal net reikia, kad gyvenimas išspardytų, kaip Jūs sakot, ir tegu paskauda, net ir tegu labai paskauda, o kaip kitaip beįvertinsi riziką, kaip “atpažinsi“, jog turi patį didžiausią priešą gyvenime,-save…taip Kelionė verta to, kelionė per žvyrą, akmenis, per druską, graužiančią akis, kelionė, vardan KELIONĖS…
PatinkaPatinka
Būti laisvam- tai, ko gero, gyventi vienam, jokiu būdu ne poroje ir būti nuoširdžiam, sakyti tai ką galvoji, niekada nemeluoti ir neapgaudinėti žmonių. Tavo ketinimai taip pat turi būti nuoširdūs ir tikri.
PatinkaPatinka
Sveiki 🙂 !
Tikrai įdomi diskusija. Tik va kova su savimi, o juo labiau su savimi – kaip priešu, man atrodo keistai. Bet kokia kova – tai lyg gyvatė, ryjanti savo uodegą, nes kova tam ir sugalvota, kad mes visi susipriešintume, susiskaldytume ir nuolat kovotume. Na, o kovoti su pačiu savimi.. keista.
Nežinau, gal turima omenyje kažkas kitko, gal aš savaip tai supratau, todėl tiesiog parašysiu savo suvokimą, bet ne dėl ginčo ar noro kažką įrodyti.
Galbūt kova vadinama, kai žmogus susitapatina su kažkokiais mąstymo šablonais ir stereotipais, kurie padaro jį “blogu“ ir automatiškai “priešu“ pačiam sau, todėl jis kovoja su savimi, kad taptų geras… Pabudimas, sąmoningumas – tai ne kova (mano manymu), o pamatymas realybės tokia, kokia ji yra, suvokimas, kokie mąstymo šablonai mus riboja, nuklaidina į iliuzijas, nuveda į šalį nuo žmogiškosios dvasinės prigimties, nuo būties esmės, nuo tiesos.. Tai vidinė transformacija, kai palaipsniui tarsi išsilukštename iš kaustančių iliuzijų ir atmetame viską, kas yra melaginga, primesta ir netikra – mes išsigryniname, pažadiname savo žmogišką prigimtį, pajuntame ryšį su gamta, gyvybe ir pačiu gyvenimu, skleidžiame savo kūrybinį ir dvasinį potencialą ir tampame bendrakūrėjais, harmonijos ir bendro gėrio visiems kūrėjais. Taip, procesas skausmingas, nes įvairūs kaustantys šablonai tampa mūsų dalimi, kuriuos kartais tenka raute rauti, bet tai ne kova, tai greičiau apsivalymas.
Kitas svarbus klausimas – kaip gi mums visiems drauge pabusti? Kol skleidžiamas destrukcinis informacinis srautas ir diegiami ribojantys sąmonę šablonai – tol ir auginamos vis naujos kartos, kurioms tai atrodo normalu, nes jie tiesiog nežino, kad galima gyventi kitaip, nes “taip gyvena visi“. Žmones formuoja jų aplinka, be to, yra “Mauglio“ efektas, kai vaikystėje diegiami mąstymo ir elgesio šablonai tampa žmogaus esybės dalimi, kuriuos suaugusiam žmogui pakeisti sunku, o kartais ir neįmanoma.
Galima įvairiai svarstyti – kodėl taip yra ir kas tai valdo, bet dabar akivaizdu viena – žmonija išgyvena lūžio momentą, kai jau žmonijos kolektyvinė sąmonė įjungia savisaugos procesus, todėl matome vis daugiau bundančių žmonių. Ir vis daugiau žmonių pamato tiesą, pajunta savo dvasinę prigimtį ir poreikį gyventi tiesoje, meilėje, santarvėje ir harmonijoje. Turbūt, tai žmonijos subrendimo etapas, kai iš besipešančių paauglių tampame atsakingais už visų mūsų gerovę suaugusiais. Nežinau, nenoriu fantazuoti, tiesiog aš taip jaučiu. Bet akivaizdu, kad pokyčiai vyksta – senoji realybė priešinasi, nes “nors ir blogai, bet įprasta“, dar veikia ir inercija.., tačiau – pirmiausiai žmonių sąmonėje – užgimsta sekančio žmonijos evoliucijos etapo kontūrai, kurių kol kas nematome, bet jie jau daugeliui juntami.
Na štai, kiek prirašiau, bet tik išdėsčiau savo matymą – ne dėl ginčų. Neneigiu kitų žmonių pasaulėmatos ir nieko nesiekiu įrodyti. Dėkoju visiems, laukiu naujų komentarų. Visiems jaukaus vakaro 🙂 !
PatinkaPatinka