Palaukti, kol rūkas išsisklaidys…

Kiekvieno žmogaus gyvenime būna momentai, kai rožė dėl kažkokių priežasčių blanksta, o muzika daugiau nejaudina mūsų, arba geras, švelnus žmogus, su kuriuo gyvename kartu daugelį metų, jau negali nuraminti mūsų širdies.

Nuotaikų kaita būdinga žmogui, kaip šviesos ir šešėlių kaita, kai susikaupia debesys, kurie užgožia saulę, o paskui ir vėl išsisklaido.

Tačiau nuotaikų kaita gali tapti tikra kančia, jei ją išgyvendami mes pradedame galvoti, kad tai rožė kalta, kad nežavi mūsų savo spalva ir kvapais, kad muzika jau ne tokia gera, jei nejaudina mūsų, arba, dar blogiau, kai mes kategoriškai pareiškiame, kad mūsų artimiausias žmogus daugiau jau nėra nei toks geras, nei įdomus.

Tiesą sakant, tai blogiausia, ką mes galime padaryti, išgyvendami nuotaikų kaitą – daryti štai tokius kategoriškus vertinimus ir išvadas. Žinoma, žmonės ir aplinkybės keičiasi, bet mes niekada nesugebėsime adekvačiai vertinti realybės, jei nepripažinsime patys sau, kad mūsų nuotaikų kaita kartais gali užtemdyti gebėjimą aiškiai matyti ir jausti tai, kas vyksta mūsų gyvenime.

Dažniausiai emociniai svyravimai prasideda tuomet, kai kažkas kardinaliai keičiasi mūsų gyvenime, kai reikia atgauti vidinį prasmės pojūtį, kai sunku išsaugoti vidinę pusiausvyrą.

Tai primena pasakojimą apie žmogų, kuris pasistatė namą ant skardžio prie jūros, kad jo namą kartais apgaubtų rytinis rūkas. Tačiau vieną rytą tirštas rūkas nusistovėjo ir nesisklaidė visą mėnesį. Žmogus neteko vilties sulaukti giedrų dienų, paskubomis pardavė namą ir išvažiavo. Bet po savaitės, kai jis išvyko, rūkas išsisklaidė..

Taip ir mūsų gyvenime: kartais dėl kažkokių priežasčių mūsų širdį apgaubia tirštas rūkas, ir neretai visas tolimesnis gyvenimas priklauso nuo to, ar užteks mums tos tylios vidinės drąsos, kad sulauktume dienos, kai rūkas išsisklaidys..

Pagal Marko Nepo esė, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Rugpjūtis..

Rugpjūtį reikia skanauti lėtai, lyg šviežią vasaros gėlių medų.

Įsipilti į mažą perregimą indą, ragauti po mažą lašelį, o pro indo kraštą žiūrėti į saulę..

Dar vis šiltus rugpjūčio vakarus galime prailginti jaukiu pasisėdėjimu prie laužo, pasivaikščiojimais po žvaigždėtu dangumi, ilgais pokalbiais vasarinėje verandoje..

O vasariškas rugpjūčio dienas mes galime sudėti tarp pamėgtos knygos puslapių, tarsi žymeklius, kad paskui prisimintume jų šilumą darganotą lapkritį, pasiėmę šią knygą iš lentynos..

Ir, prašau jūsų, nekartokite ant kiekvieno žingsnio: “Oi.., va, štai jau ir rugpjūtis, jau ir ruduo ateina..“

Na, kur gi jūs taip skubate?

Sustokime pasidžiaugti kiekviena akimirka: gėlių žiedais, nušienautos pievos kvapais, šiltos saulutės spinduliais, smagiu paukščių čiulbėjimu, dosniomis sodo gėrybėmis..

Ragaukime rugpjūtį po mažą lašelį 🙂 .

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Tokia keista vasara…

Keistų metų keista vasara…

Niekada neįsimenu skaičių ir datų, bet šią, turbūt, atsiminsiu…

Ne, aš ne apie pandemiją, režimus, draudimus, bauginimus… Visa tai išorėje, bet man, kaip visada, įdomu tai, kas vyksta mūsų viduje ryšium su tuo, kas vyksta išorėje…

O mano viduje – Salvadoras Dali savo tekančiame laikrodyje ir skraidančiuose sapnuose…

Emocinis siurrealizmas, kuriame viskas neįprasta, keistai nejauku, nesuprantama, todėl dažnai norisi tiesiog pabusti ir atsistoti po šaltu vandeniu, kad sugrąžintų sąmoningumą ir saugumą…

Kiekvieną dieną aš matau panašią būseną savo draugų, artimųjų akyse, ir net daugumos man nepažįstamų praeivių akyse…

Aš matau arba atvirą sąmyšį, arba negrabius bandymus jį užmaskuoti, pakeisti, išjuokti…

Ir kartais gaunasi, kartais…

Mes esame pažeidžiami žmonės, sunkiai įveikiantys neišvengiamus pasikeitimus…

Ir, paradoksas, bet būtent savo pažeidžiamumo pripažinimas sustiprina mus, o ne žaidimai į nenugalimuosius…

Dabar mus palaiko paprasti dalykai, patys paprasčiausi: nuo mėgiamo arbatos puodelio su skania arbata iki saugių savo namų sienų…

Ir mes patys palaikome vienas kitą, nustoję chroniškai kabinėtis prie smulkmenų ar lieti pyktį dėl savo bejėgiškumo…

Mums nelengva, bet išaušta naujas rytas, ir mes žengiame į jį, kad gyventume…

Be sąlygų… Taip, kaip gaunasi…

Ir, galbūt, kada nors, mes nusišypsosime, prisiminę, kad būtent ši keista vasara išliko mūsų širdyse ne tik kaip mūsų išbandymų vasara, bet ir mūsų pabudimo iš ilgo sapno vasara…

Stiprybės mums visiems, vilties, naujos pradžios…

Bet koks gyvenimas, visų pirma, išlieka gyvenimu…

Apkabinu jus, mielieji…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Apie neurozę.. ironiškai

Keistas dalykas ta neurozė..

Keisčiausia joje tai, kad kuomet tu kankiniesi, bandydamas nuspėti aplinkinių reakcijas – kad ko nors nepraleistum, nesutrukdytum ar neįžeistum – tu tik dar labiau sukeli kitiems diskomfortą.

O jau kai neurotikas sutinka kitą neurotiką – prasideda tikrų tikriausia proto žaidimų pasiutpolkė. Juk ne juokas – reikia pagalvoti ne tik apie tai, ką kitas neurotikas pagalvos, reikia dar numatyti, ką jis pagalvos apie tai, ką tu pagalvosi ką jis pagalvos!

Mes neretai susiduriame su niūriais žmonėmis, perkreiptais nuo įtampos veidais, aplink kuriuos net oras virpa nuo negatyvumo. Ir jei atvirai, labai jau slogi tokia atmosfera.. Nes mums jauku su ramiais, geraširdiškais, nuoširdžiais žmonėmis. Neurotikai ne tokie..

Jų nuolatinėse paslėptos klastos paieškose jie niekaip negali palikti ramybėje net  to, kas jų neliečia. Jų galvose pasiutusiu greičiu triukšmingai sukasi beprotiška karuselė su poniais ir vienaragiais: kas ką pasakė, kodėl ir ką turėjo omenyje, kokios to pasekmės.., ach, palauk, jis jau išėjo, nors jam, panašu, visai nesvarbu, kokią sumaištį jis paliko mano galvoje. Na, bet nieko! Bus apie ką pagalvot prieš miegą! Ir tema bus pokalbiui su draugais!

Panašu, kad neurozė – tai toks realybės filtras, kuris yra išverstas į išvirkščią pusę. Ir kol sąmoningi, ramūs žmonės sėkmingai atskiria pelus nuo grūdų, neurozės sūkurys įtraukia į neurotiko galvą įvairiausių minčių spiečių, pakeliui sureikšmindamas jas ir išpūsdamas jų prasmę iki neįtikėtinų mastelių.

Beje, o kaip gi kitaip? Jei galva ištisą parą užimta tokiu sekinančiu procesu, kuriam skiriama didžioji dalis proto pastangų, tuomet nori-nenori pradėsi ieškoti pateisinimo, kodėl tam skiriama tiek laiko ir jėgų.

Bet jėgų mes turime ribotą kiekį, mielieji. Todėl neįsileiskite tų įkyrių minčių spiečių!

Įsivaizduokite, kad kiekvieną rytą jūs pabundate su pilna stikline energijos, ir tik nuo jūsų priklauso, ką su ja darysite: palaistysite jūsų su meile užaugintą bonsą, ar išpilsite ant dilgėlių krūmo už kampo.

Autorius, deja, nežinomas, vertė ruvi.lt

Šiltos, vasariškai jaukios savaitės mums visiems 🙂 !