Su šypsena – moterims :)

*Galutinis moters sprendimas retai būna paskutinis..

*Intuicija – neįtikėtinas pojūtis, kuždantis moteriai, kad ji teisi, nepriklausomai nuo to, teisi ji ar ne.

*Amžinas moteris kankinantis klausimas: ką suvalgyti, kad numestų svorį?

*Kad sulieknėtum, reikia: arba miegoti valgio metu, arba – valgyti sapne..

*Kiekvienos moters spintoje kabo drabužis atvejui “jei staiga sulieknėčiau..“

*Moterys neabejoja savo patrauklumu, jos žino: svarstyklės meluoja, žmonės pavydi, o veidrodis.. apskritai kažkoks kreivas!

*Statistika teigia, kad 70% moterų imituoja dietą..

*Kada gi pagaliau išmoks įvesti apšvietimą į moteriškus rankinukus?..

*Jei moteris pyksta – reiškia, ji ne tik neteisi, bet ir supranta tai.

*Įdomus amžius – 40 metų: viena draugė tapo močiute, kita – išėjo į dekretines atostogas..

*Bobų vasara – tai kuomet vaikai jau užauginti, o anūkų dar nėra!

*Su mūsų medicina kiekviena motina, užauginusi du vaikus, gali automatiškai gauti pediatro diplomą.

*Eini su vaiku pasivaikščioti: tempi dviratuką, kastuvėlį, kibiriuką, smėlio formeles.. O jis – atranda įdomų pagaliuką ir visą pasivaikščiojimą braižo linijas ir ratus..

*Kai padedi ruošti pamokas vaikui, kartais kyla klausimas: “O ar iš tiesų aš mokiausi?..“

*Tik mama, auginanti mažus vaikus, supranta – kokia palaima gerti arbatą tyloje 2 valandą nakties!

*Anksčiau tėvai savo mažiems vaikams sakydavo, kad atrado juos kopūstuose. Dabartiniai gi tėveliai savo vaikams, turbūt, pradės sakyti, kad atsisiuntė juos internetu..

*Vyras gali žvejyboje dvi valandas sėdėti ir laukti, kol pradės kibti žuvis, ir.. negali palaukti penkiolikos minučių, kol į svečius susiruoš žmona.

*Tik moteris gali pabusti pusę šešių ryte ir pavėluoti į darbą dešimtai..

*Tik moteris sugeba dvi valandas ruoštis, lyginti drabužius, dažytis, išsiplauti galvą, pasidaryti šukuoseną ir manikiūrą, o paskui staiga.. nuspręsti niekur neiti.

*Vyras valgo – moteris gamina maistą, vyras nešioja drabužius – moteris juos skalbia, vyras išmėto savo daiktus – moteris juos surenka. Ir ką ji be jo darytų?..

*Moterys kaip vaikai: vos kažkas ne taip – tuoj į ašaras ir pas mamą..

*Kuo toliau moteris nuo technikos – tuo geriau ir moteriai, ir technikai.

*Vienos moters žvilgsnis į kitą primena bagažo kontrolę muitinėje.

*Jei moteris pamiršo įdėti internete nuotraukas apie savo atostogas – viskas! Skaityk, kad atostogų ir nebuvo..

*Tylėjimas – vienintelis dalykas iš aukso, kurio moterys nepripažįsta.

*Moteris visada skraido: su sparnais arba.. ant šluotos.

*Laiminga žmona – kaip saulė: šviečia visiems, bet sušildo vieną.

*Moterys visada teisios. Žinote, kodėl? Todėl, kad. 😉

Artėjančios Moters dienos proga visoms Moterims – Meilės, Meilės, Meilės 🙂 ! Šildykite savo Meile artimus žmones, o artimųjų žmonių širdžių šiluma tegul šildo Jus! Mylėkime vieni kitus – tik Meilėje suklestės šis nuostabus pasaulis 🙂 !

Gyvas žodis – tiesa

Mūsų laikai yra išskirtiniai kalbėjimu: tuščiažodžiavimu, plepėjimu, kivirčais, apkalbomis, ginčais, barniais, grasinimais.. Mes labai, labai daug kalbame. Ir ne tik kalbame – mes verčiami nuolat klausytis kalbančiųjų.

Apsižvalgykime – besikalbančius telefonu žmones jau matome visur: gatvėje, už vairo, darbo vietoje.. Parduotuvėje ir reklama, ir pardavėjai įkalbinėja pirkti prekes.. O namuose – “dėl fono“ nė minutei nenutyla televizija ar radijas.

Plepumas dabar – lyg greitai plintanti liga, kuri atima daug laiko ir jėgų: ir tiems, kas kalba, ir tiems, kas klausosi. Ir būtent kalbėdami mes padarome daugiausiai negatyvių veiksmų: meluojame, įžeidžiame, įskaudiname, apkalbame, pasmerkiame, pažeminame..

Be to, kalba tapo galinga poveikio priemone (pvz., tam tikros nuomonės formavimu) visuomenės informaciniame lauke, neretai ir atviru melu ar kovos instrumentu – o tai taip pat slegia ir vargina.

Atrodytų, kalba turėtų mus vienyti ir suteikti žinių – juk, iš esmės, ji tam ir skirta, bet šalia viso šio informacinio gaudesio turime, ir, rodos, visiškai priešingus reiškinius: susvetimėjimą, vienatvę, abejingumą, susipriešinimą.

Kodėl taip yra? Ar ne todėl, kad mūsų kalboje dabar labai mažai tiesos, nuoširdumo, atvirumo, t.y., – gyvo žodžio, kuris suvienytų, įkvėptų bendrai kūrybai ar veiklai, suteiktų vertingas žinias?

Juk gyvas žodis – tai tiesa, o tiesa nedaugžodžiauja. Gyvas žodis – tai pokalbis iš esmės, apie esmę ir būtinai – atsakomybė už kiekvieną žodį. Kalbančio tiesą žmogaus motyvai ir žodžiai, darbai ir žodžiai nesiskiria – jis laisvas, nes nemeluoja nei sau, nei kitiems.

Išmintingas žmogus daug nekalba, nes kiekvienas jo žodis turi prasmę. Jis žino, kad visi žodžiai turi poveikį, todėl išmintingo žmogaus kalba visada daro gerą poveikį, nes jo žodžiai – jo harmoningos būsenos išraiška.

Taigi, kad pagytume nuo plepėjimo ir priklausomybės nuo išorinės informacijos (kitų plepėjimo) viruso, turime suprasti, kad visas tas gaudžiantis šiuolaikinis informacinis fonas neišvengiamai veikia žmones, todėl reikia pagal galimybes nuo to fono atsijungti.

Juolab, kad tas informacinis fonas – dominuojančiai negatyvus, o tai veikia mūsų psichiką, sukelia negatyvias reakcijas, emocijas ir būsenas. Taip sujaukiama mūsų vidinė tyla ir ramybė, kitaip tariant – mūsų galimybė objektyviai vertinti informaciją ir realybę.

Atsijungti nuo išorinio informacinio fono pradžioje nelengva, nes tai yra įprotis. Tačiau tai blogas įprotis, kurį galime pakeisti kažkokia gera, įkvepiančia veikla – kūryba, buvimu gamtoje, aktyviu poilsiu, sportu, bendravimu su artimaisiais, rankdarbiais ir pan. – kuri taps nauju geru įpročiu.

Kai atsijungiame nuo išorinio informacinio triukšmo, mūsų psichika, protas, mintys, emocijos aprimsta, ir mes ne tik atgauname vidinę pusiausvyrą ir energiją, bet ir palengva išmokstame klausytis savo intuicijos, išmokstame atskirti tiesą nuo melagingos informacijos.

Tuo tarpu būdami negatyvios išorinės informacijos fone, mes nuolat ja persipildome ir intuityviai siekiame kažkaip ją nusimesti, išsikrauti ar nukreipti mintis kitur: ieškome išorėje gerų įspūdžių, plepame su kitais, svaiginamės, kažkur važiuojame, bėgame, skubame, lekiame, kažką perkame..

Vidinė tyla mūsų gyvenime labai svarbi – tai sutapimas su pačiu savimi, su savo žmogiška prigimtimi, tai mūsų vidinė harmonija ir dvasinė ašis, laisva nuo bet kokių negatyvių poveikių iš išorės.

Todėl ne tik maksimaliai atsijunkime nuo išorinių informacijos šaltinių, bet ir skirkime kažkiek laiko per dieną tylai, pabuvimui su savo mintimis. Tai sustiprina, išlaisvina kūrybinę energiją, atgaivina gebėjimą harmoningai bendrauti ir intuityviai atskirti reikiamą informaciją.

Nusikračius išorinio informacinio triukšmo, ženkliai pasikeičia mūsų būsena – mes tampame harmonijos, meilės ir šviesos skleidėjais, ir tą būseną jaučia mus supantys žmonės ir be žodžių.

Ir tai ta būsena, kurioje mes galime tarti Gyvą Žodį. Kalbėti Tiesą. Kai galime kalbėti iš esmės, apie esmę ir būti atsakingi už kiekvieną ištartą žodį. Kai mūsų kalbos įtakoja gerus darbus visų žmonių labui 🙂 ..

Visiems geros savaitės 🙂 !

Sutapti su savimi

Žmogus sutampa pats su savimi, deja, viso labo kelis kartus gyvenime. O būna – tik vieną kartą.

Tai nutinka, pavyzdžiui, kai septyniolikmetė mergina staiga atsiveria pasauliui visa savo esybe, myli jį kiekviena molekule, kiekviena ląstele, bėga į susitikimus su draugais, merkia akį vaikinams šokiuose ir gyvena taip, lyg visas pasaulis yra sukurtas jai, o paskui – staiga užgęsta.

Dvidešimt penkerių ji susiranda jaunesnę draugę ir pasineria į jos (jau ne į savo, o į svetimą) gyvenimą.

Keturiasdešimt trejų ji užsitempia jaunatviškus džinsus, persidažo plaukus, tuo siekdama kažkaip atgaivinti ankstesnį žaismingumą ir azartą.

Šešiasdešimt septynerių ji paskęsta prisiminimuose apie jaunystę, bandydama nors trumpam susigrąžinti tą laiką, tą trumpą atkarpą, kai ji sutapo pati su savimi – tikra, vidine – ir jautėsi laiminga.

Arba nedrąsus, pasimetęs jaunas vyras (apie kuriuos sako “niekam tikęs“ arba “nevykėlis“), šiurkštokas su merginomis dėl savo vidinių prieštaravimų, čiumpantis įvairius projektus, sumanymus, nemokantis sustoti ties kažkuo vienu, vis labiau besipainiojantis gyvenime, kamuojamas suvokimo apie atitrūkimą nuo pasaulio, apie nerealizuotas galimybes, sulaukęs septyniasdešimt vienerių – staiga apsiramina.

Tarsi į duobę sudėtingoje lenktynių trasoje įpuola – pats į save. Ir tampa būtent tuo, kuo visada turėjo būti. Tampa tikru.

Net jo veido bruožai, tokie neryškūs jaunystėje, brandžiame amžiuje staiga padaro jį gražiu. O nepasitikėjimas virsta sklandžiais, atsargiais ir apgalvotais veiksmais. Vyras įgauna ramybę. Sutampa. Pateisina savo gimimą su kaupu.

Deja, toks sutapimas su pačiu savimi gyvenime pasitaiko retai. Retsykiais – vieną kartą. O kartais – nepasitaiko apskritai.

Ir todėl mums taip visko trūksta, ir todėl mums taip norisi atrasti tą nišą, į kurią mes papulsime, tarsi mozaikos fragmentas, ir pagal visas linijas pilnai sutapsime su visa savo vidine esybe.

Sutapsime ir pasakysime: “Taip. Dabar aš esu ten, kur turiu būti. Dabar aš esu tas, kuo turiu būti.“

Pagal Al Kvotiono novelę, vertė ruvi.lt

Gero visiems savaitgalio 🙂 !