Žakas Fresko: pokyčiai – neišvengiami..

*Žvelgdami į šiuolaikinį pasaulį, vis daugiau žmonių užduoda sau klausimus: argi taip turi būti, argi taip mes visi turime gyventi? Kodėl valdantieji žodžiais šlovina demokratines laisves, o darbais palaiko ekonominę sistemą, kuri vis labiau didina nelygybę ir skurdą, kelia įtampą pasaulyje ir baimę dėl ateities?

*Dauguma žmonių jaučia, kad pokyčiai visuomenėje būtini ir yra pasirengę darbuotis visų labui, tačiau dar yra labai daug žmonių, kurių ateities matymas stipriai apribotas šiandieniniais dominuojančiais mąstymo šablonais, kurie labai tolimi nuo tiesos.

*Bet nuklydę nuo tiesos, mes einame klaidingu keliu, o eidami klaidinga kryptimi, mes nuolat, vėl ir vėl, kuriame sau dirbtinas problemas ir netikrus priešus ir kovojame su jais. Tai varginantis griovimo kelias.

*Suprantame mes tai ar ne, bet daugumos žmonių sąmone manipuliuoja masinio informavimo priemonės ir valstybinės įstaigos, kurios diktuoja gyvenimo formą. Ir visa tai, savo ruožtu, formuoja mūsų elgesį, vertybes, pasaulėžiūrą, santykius tarp žmonių ir moralę. Toks kontrolės būdas nereikalauja atviro jėgos panaudojimo ir yra labai veiksmingas, todėl mažai kas pastebi ir jaučia šias manipuliacijas.

*Tačiau jokia sistema negali išlikti statiška – viskas mūsų gyvenime, kaip ir  visoje Visatoje, juda ir keičiasi, viena forma keičia kitą, iš vienos sistemos vystosi kita. Jokia sistema negali išlikti statiška ilgą laiką – ją neišvengiamai keičia kita.

*Ir nors pokyčiai – neišvengiami, juos, deja, žmones priima nenoriai. Tai liečia visą žmonijos istoriją: paprastai tam tikrai visuomenės daliai pokyčiai gresia jų išskirtinės padėties praradimu, todėl jie visomis jėgomis stengiasi išlaikyti viską taip, kaip jiems naudinga.

*Tačiau nežiūrint į jokį pasipriešinimą, pokyčiai žmonijos istorijoje vyko ir vyks. Galima sakyti, kad visa žmonijos istorija – tai nuolatiniai pokyčiai. Keičiasi viskas, ir pastaraisiais dešimtmečiais pokyčiai įgauna vis didesnį pagreitį, ypač informacinėje ir komunikacijų srityse, ir tai padeda žmonėms suprasti realybę ir ieškoti ne tik esamų problemų sprendimų, bet ir imtis atsakomybės už žmonijos ir planetos ateitį.

*Kad įvyktų realūs pokyčiai visų labui, mes pirmiausiai turime keisti savo mąstymą, savo požiūrį į pasaulį ir suprasti, kad būtent mūsų esama pasaulėžiūra formuoja mūsų realybę. Ir jei norime išspręsti mūsų dienų problemas – turime atrasti ir pašalinti priežastis, dėl kurių atsiranda problemos ir kurti sąlygas naujam, harmoningam visos žmonijos gyvenimui.

*Nelaukite, kol kažkas paskelbs ar nuleis naujas idėjas iš viršaus – senoje sistemoje jos visos nukreiptos į pasipelnymą ir savanaudiškumą. Junkitės prie žmonių, kurie besąlygiškai ir visų labui siūlo novatoriškas idėjas arba kurkite ir tobulinkite tai, kas jau dabar gerina visų gyvenimą. Ir būkite drąsūs – visos naujos idėjos pradžioje nesuprantamos ar net išjuokiamos aplinkinių, bet būtent jos ir yra evoliucijos varikliai.

*Kaip atrodys ateitis – didele dalimi priklauso ir nuo kiekvieno žmogaus, ir nuo mūsų visų, ir nuo bendrų žmonių pastangų atrasti tiesą ir pradėti ja vadovautis gyvenime. Juk žmonija – vieninga, tarpusavyje susieta gyva sistema, ir viskas, ką daro žmogus ar grupė žmonių, daro poveikį ir visai žmonijai.

*Ateitį galime ir turime kurti mes visi, atsižvelgdami į visos žmonijos ir kiekvieno žmogaus galimybes, planetos išteklius ir ekologiją, pasitelkdami kūrybinį žmonių potencialą ir bendradarbiavimą žmonijos, planetos ir visos gyvybės joje labui.

Mintys iš Žako Fresko paskaitų ir pasisakymų, parinko ir vertė ruvi.lt

Visiems geros savaitės 🙂 !

Tokie skirtingi pasauliai..

Aš žiūriu pro langą, aš matau žmones.

Aš matau, kaip gatvėmis plaukia tokie nepaprastai skirtingi pasauliai, susidurdami tarpusavyje savo pačių pasistatytomis sienomis.

Aš žinau, kad kiekvienas iš jų savaip teisus. Bet savo teisume, savo nepajudinamoje teisybėje jie prarado gebėjimą girdėti ir suprasti kitus.

O aplink tiek vienatvės, tiek skausmo, kivirčų, pykčio, barnių, ginčų, neapykantos…

Ir niekas, niekas nenori girdėti ir suprasti, bet kiekvienas yra pasiruošęs įrodinėti būtent savo vienintelę įmanomą teisybę.

Ne, tai ne tikėjimų karas, tai netekčių netektis. Supratimo netektis.

Todėl kad už savo mažo pasaulėlio sienų viskas jau svetima ir priešiška.

Mes negirdime vieni kitų.

Mes nenorime girdėti, mes jau ir taip viską žinome.

Bet ar žinome?..

(Pagal Al Kvotiono novelę, vertė ruvi.lt)

Gražaus savaitgalio visiems 🙂 !

Praregėjimai (51)

Senieji Mokymai ir visi išminčiai teigia, kad žmogus gali gyventi išorėje arba viduje. Jie sako: “Gyventi viduje reiškia būti laimingu, o gyventi išorėje – reiškia būti nelaimingu..“ Kaip tai suprasti?..

Gyventi išorėje – tai reiškia gyventi ambicijose, nesibaigiančiuose noruose ir troškimuose, nuolat siekti pinigų, turtų, padėties, valdžios, galimybių manipuliuoti kitais žmonėmis, šlovės, įtakos..

O gyventi viduje reiškia, kad mumyse jau yra tai, kas daro mus laimingais. Juk laimės būsena – tai mūsų prigimtis (pažvelkime į mažus vaikus..), kuri visada yra su mumis, ir ši laimės būsena yra mūsų viduje, o ne išorėje.

Todėl jei žmogus gyvena išorėje, jis negali pasiekti laimės būsenos, bet ji “ateina“ pati savaime ir sklinda į aplinką, jei gyvename viduje..

Bet.. žmogus išeina į išorę paieškoti laimės, ir tuoj pat išsikelia sau daugybę sąlygų: “Būsiu laimingas, jei: gausiu.., padarysiu.., pasieksiu.., nusipirksiu..“ Kitaip tariant, žmogus pradeda galvoti, kad tam, kad būtų laimingas, jis turi kažką atlikti, o jei ne – laimingu būti tiesiog neįmanoma..

Ir tokiomis išgalvotomis sąlygomis žmogus apriboja save ir galimybę būti laimingu. O iš tiesų – jei norime būti laimingais, bėgti nėra kur! Kur beeitume, ką bedarytume ir kiek beturėtume – tai vis laimės paieškos išorėje, o atrasta išorėje laimė – išorėje ir prarandama. Ir tos paieškos neturi pabaigos..

Gyventi viduje reiškia gyventi širdimi, klausytis savo širdies balso – tai ir yra mūsų neišsenkantis laimės ir vidinės stiprybės šaltinis, kuris nepriklauso nuo išorinių sąlygų. Tai mūsų vidinė ašis, gyvenimo centras, iš kurio vis bėgame, kad pagautume neegzistuojančią iliuzinę laimę išorėje..

************

Gebėjimas mylėti – tai ne tik santykiai su mylimu žmogumi, tai žmogaus požiūris į pasaulį, o ne vien į savo meilės “objektą“. Jei žmogus myli kažką vieną, bet yra visiškai abejingas kitiems žmonėms, tai dar ne meilė.

Dauguma žmonių įsitikinę, kad meilė priklauso nuo objekto, o ne nuo pačio žmogaus gebėjimo mylėti. Dar daugiau – jie mano, kad jei jie nemyli daugiau nieko, išskyrus savo mylimąjį – tai ir yra didžiausias jų meilės įrodymas.

Tai panašu į žmogų, kuris nori piešti, bet vietoje to, kad mokytųsi piešimo, jis tvirtina, kad turi surasti gerą pozuotoją, ir kai tik jį suras, jis pradės piešti tiesiog tobulai, ir tai įvyks savaime.

Tačiau jei žmogus iš tiesų myli kitą žmogų, jo meilės, jo gebėjimo mylėti neįmanoma apriboti, sumažinti ar susiaurinti. Jei jis tyrai, besąlygiškai myli – jis myli ne tik savo mylimąjį, bet ir visus žmones, visą pasaulį, ir savo meilę net nesusimąstydamas besąlygiškai skleidžia ir dovanoja viskam aplinkui.

************

Žmogaus ūgis nematuojamas tuomet, kai jis yra suklupęs arba sulinkęs nuo gyvenimo naštos. Žmogaus ūgį matuojame tuomet, kai jis stovi tiesiai.

Lygiai taip pat ir su dvasiniu augimu: jį galime pamatyti geruose ir kilniuose žmogaus poelgiuose – kai jis kažkam padėjo, paaukojo, atidavė ar kažką išgelbėjo.. Kai pasielgė besąlygiškai, spontaniškai, iš širdies – tame ir yra jis tikrasis ir jo dvasingumo išraiška.

Bet kaip dažnai mes vertiname žmogų pagal jo nuopolius, nesėkmes, nuklydimus ir klaidas! Taip bet kokį žmogų galima sumenkinti – juk nuopolyje mes visi vienodi.. O augime – mes labai skirtingi, todėl pats geriausias žmogaus poelgis ir parodo tikrąją žmogaus esmę.

************

Liaukimės galvoti apie tai, kas mus griauna. Jei mūsų praeitis liūdna, o ateitis neaiški, mes vis vien galime čia ir dabar pamatyti tai, į ką verta atkreipti dėmesį – plaukiantį dangumi debesėlį, besimaudančius baloje žvirblius, žaidžiančius vaikus ar išsiskleidusį ant palangės gėlės žiedą..

Svarbiausia – gyventi širdimi, išsaugoti vidinę stiprybę, remtis gyvenimo išmintimi ir skleisti besąlygišką meilę viskam, kas mus supa. Tai gyvenimo kūrėjo būsena, tai harmonijos kūrėjo pozicija, iš kurios galime keisti šį pasaulį į gera.

************

Kartais mes stebimės, kodėl mūsų gyvenime taip mažai laimės ir laukiame, kol kažkas mus padarys laimingais.. O iš tiesų viskas dėsninga ir taip paprasta: laimės mažai todėl, kad mes jos neskleidžiame, t.y., nesuteikiame jos kitiems žmonėms.

Tiesiog pradėkime jau dabar skleisti laimės energiją, ir ji augs ir didės, palietusi kitų žmonių širdis. Juk taip paprasta tai padaryti: kartais pakanka šypsenos, gero žodžio, padrąsinimo, palaikymo, pagalbos ar tylaus pabuvimo kartu..

Darykime gera, matykime žmonėse gera, tapkime vieni kitiems neišsenkančiais laimės šaltiniais 🙂 !

************

Parengė ruvi.lt