Vedų išmintis

* Yra du pažinimo būdai: išorinis ir vidinis. Išorinis pažinimas per protą neišvengiamai veda į pasaulio neigimą. Iš čia gimė posakis: “Kuo daugiau žinių – tuo daugiau liūdesio“. Vidinis pažinimas per širdį, kuris kiekvienoje kūrinijos dalelėje mato būties vienybę – visada veda į palaimingą vidinį džiaugsmą. Apie tai gimė posakis: “Džiaugsmas yra ypatinga išmintis.“

* Indijoje galimi du mokinystės keliai. Pirmasis – kai mokinys yra šalia Mokytojo, klausosi jo pamokymų ir vykdo jo nurodymus. Tokie mokiniai įgyvendina paklusnumo karmą. Antrasis – kai mokinys toli nuo Mokytojo ir nebendrauja su juo tiesiogiai. Tokie mokiniai įgyvendina iniciatyvumo karmą. Antrasis kelias skaitomas sudėtingesniu, bet garbingesniu, nes ugdo mokinio savarankiškumą ir dvasios stiprybę, todėl jis gali būti Šviesos pasiuntiniu tarp liūdesio ir aistrų apimtos žmonijos.

* Šis besikeičiantis pasaulis panašus į sapną. Jis realus, mes jį matome, tačiau pamatiniai dalykai, kuriais remiasi žmonės, yra savanaudiški, netikri, iškreipti, iliuziniai. Todėl žmonių pasaulis perpildytas potraukiais, kančia ir neapykanta.. Jis neatitinka darnios būties visų labui ir kūrinijos veikimo dėsnių. Ir tik po sąmonės pabudimo žmogus pamato visas iliuzijas: vidinės šviesos sušildyta siela atsikrato visų nešvarumų ir pradeda švytėti, skleisdama tyrumą ir meilę. Žmogus pradeda gyventi harmonijoje su amžinais būties dėsniais, kurie jį palaiko. Jis tampa bendrakūrėju.

* Mintys – tai dvasios sparnai. Tai energija, suteikianti kūrybinę jėgą, tai didingas dvasios instrumentas, kurio pagalba galima kurti neįtikėtinus dalykus.. Tačiau nemokšiškai ar piktybiškai naudojama, ši jėga gali tapti didžiausiu dvasios apribojimo instrumentu.

* Mūsų mintys – mūsų vidinės būsenos rodiklis. Indijoje yra posakis: “Nori pažinti žmogų? Užkalbink jį. Žmogus – tarsi indas. Iš jo pasipils tai, kuo jis užpildytas“. Mūsų mintys daro realų poveikį, jos tarsi infekcija – “užkrečiamos“: geranoriškumas “užkrečia“ geranoriškumu, nuoširdumas – nuoširdumu, džiaugsmas – džiaugsmu.. Kaip ir visos negatyvios mintys – “užkrečia“ negatyvumu. Sekime savo mintis, valykime, išgryninkime jas – skleiskime harmoniją.

* Įmantrūs žodžiai – gūdus miškas, kuriame klaidžioja vaizduotė, o melas – tiesus kelias į tamsą ir iliuzijas. Tiesa atrandama tik per realybės pažinimą, išmintis remiasi tik tiesa. Ir net menkiausias nuklydimas nuo tiesos nepraeina veltui: šiandien – nedidelis melas, rytoj – nedidelis sandėris su sąžine, poryt – didelė niekšybė. Kuo toliau nuklystame nuo tiesos – tuo sunkiau prie jos sugrįžti.

* Šiuolaikinė civilizacija – tarsi savo uodegą ryjanti gyvatė: išrado daug ką, bet žmogų “suvalgė“, prarado.. Dvasingumo, dorovingumo, žmoniškumo praradimas – didžiausia bėda. Civilizuotas laukinis – pats atgrasiausias reginys.. Kai suprasime, kad meilė gimsta širdyje – išmoksime mylėti, kai pradėsime vadovautis širdies jausmais – pradėsime gyventi žmoniškai ir dvasingai, kai gerbsime kūrinijos dėsnius ir veiksime visų labui – atgausime harmoniją.

* Dorovė – Kūrėjo dovanotas pamatas visapusiškai ir visuotinei žmonių gerovei. Besąlygiška meilė – didžiausia dorybė ir vienijanti žmones jėga. Mylėdami mes linkime visiems laimės ir sudarome geriausias sąlygas doriems darbams. Laimė – dorų minčių, žodžių ir veiksmų pasekmė. Todėl pradėkime nuo savo minčių, žodžių ir veiksmų – tegul jie neša pasauliui laimę! Visų labui ir gerovei 🙂 ..

(Iš paskaitų apie Vedas, parinko ruvi.lt)