Vedų išmintis

* Yra du pažinimo būdai: išorinis ir vidinis. Išorinis pažinimas per protą neišvengiamai veda į pasaulio neigimą. Iš čia gimė posakis: “Kuo daugiau žinių – tuo daugiau liūdesio“. Vidinis pažinimas per širdį, kuris kiekvienoje kūrinijos dalelėje mato būties vienybę – visada veda į palaimingą vidinį džiaugsmą. Apie tai gimė posakis: “Džiaugsmas yra ypatinga išmintis.“

* Indijoje galimi du mokinystės keliai. Pirmasis – kai mokinys yra šalia Mokytojo, klausosi jo pamokymų ir vykdo jo nurodymus. Tokie mokiniai įgyvendina paklusnumo karmą. Antrasis – kai mokinys toli nuo Mokytojo ir nebendrauja su juo tiesiogiai. Tokie mokiniai įgyvendina iniciatyvumo karmą. Antrasis kelias skaitomas sudėtingesniu, bet garbingesniu, nes ugdo mokinio savarankiškumą ir dvasios stiprybę, todėl jis gali būti Šviesos pasiuntiniu tarp liūdesio ir aistrų apimtos žmonijos.

* Šis besikeičiantis pasaulis panašus į sapną. Jis realus, mes jį matome, tačiau pamatiniai dalykai, kuriais remiasi žmonės, yra savanaudiški, netikri, iškreipti, iliuziniai. Todėl žmonių pasaulis perpildytas potraukiais, kančia ir neapykanta.. Jis neatitinka darnios būties visų labui ir kūrinijos veikimo dėsnių. Ir tik po sąmonės pabudimo žmogus pamato visas iliuzijas: vidinės šviesos sušildyta siela atsikrato visų nešvarumų ir pradeda švytėti, skleisdama tyrumą ir meilę. Žmogus pradeda gyventi harmonijoje su amžinais būties dėsniais, kurie jį palaiko. Jis tampa bendrakūrėju.

* Mintys – tai dvasios sparnai. Tai energija, suteikianti kūrybinę jėgą, tai didingas dvasios instrumentas, kurio pagalba galima kurti neįtikėtinus dalykus.. Tačiau nemokšiškai ar piktybiškai naudojama, ši jėga gali tapti didžiausiu dvasios apribojimo instrumentu.

* Mūsų mintys – mūsų vidinės būsenos rodiklis. Indijoje yra posakis: “Nori pažinti žmogų? Užkalbink jį. Žmogus – tarsi indas. Iš jo pasipils tai, kuo jis užpildytas“. Mūsų mintys daro realų poveikį, jos tarsi infekcija – “užkrečiamos“: geranoriškumas “užkrečia“ geranoriškumu, nuoširdumas – nuoširdumu, džiaugsmas – džiaugsmu.. Kaip ir visos negatyvios mintys – “užkrečia“ negatyvumu. Sekime savo mintis, valykime, išgryninkime jas – skleiskime harmoniją.

* Įmantrūs žodžiai – gūdus miškas, kuriame klaidžioja vaizduotė, o melas – tiesus kelias į tamsą ir iliuzijas. Tiesa atrandama tik per realybės pažinimą, išmintis remiasi tik tiesa. Ir net menkiausias nuklydimas nuo tiesos nepraeina veltui: šiandien – nedidelis melas, rytoj – nedidelis sandėris su sąžine, poryt – didelė niekšybė. Kuo toliau nuklystame nuo tiesos – tuo sunkiau prie jos sugrįžti.

* Šiuolaikinė civilizacija – tarsi savo uodegą ryjanti gyvatė: išrado daug ką, bet žmogų “suvalgė“, prarado.. Dvasingumo, dorovingumo, žmoniškumo praradimas – didžiausia bėda. Civilizuotas laukinis – pats atgrasiausias reginys.. Kai suprasime, kad meilė gimsta širdyje – išmoksime mylėti, kai pradėsime vadovautis širdies jausmais – pradėsime gyventi žmoniškai ir dvasingai, kai gerbsime kūrinijos dėsnius ir veiksime visų labui – atgausime harmoniją.

* Dorovė – Kūrėjo dovanotas pamatas visapusiškai ir visuotinei žmonių gerovei. Besąlygiška meilė – didžiausia dorybė ir vienijanti žmones jėga. Mylėdami mes linkime visiems laimės ir sudarome geriausias sąlygas doriems darbams. Laimė – dorų minčių, žodžių ir veiksmų pasekmė. Todėl pradėkime nuo savo minčių, žodžių ir veiksmų – tegul jie neša pasauliui laimę! Visų labui ir gerovei 🙂 ..

(Iš paskaitų apie Vedas, parinko ruvi.lt)

6 mintys apie „Vedų išmintis“

  1. Labas, Ramzi 🙂

    Vedomis (indų ir slavų) domiuosi jau seniai, paskaitų išklausiau daugybę ir turiu įprotį konspektuoti, užsirašyti tai, kas rezonavo su mano pačios suvokimu. Laikui bėgant prisirinko aplankėlių su įvairiomis temomis – kartais juos pavartau, kažką vėl atrenku, kažką sunaikinu ir gaunasi štai tokie įrašai. O paskaitas klausiau ir Parapsichologijos akademijoje, ir įvairiuose seminaruose, ir internete. Džiaugiuosi, kad kažkas tiko 🙂 .

    Patinka

  2. Dabar mums paaiškėja išsižadėjimo ir vedinės doros idėja – kol žmogus neįveikia pasitenkinimo troškimo, tiesa jame nenušvis. Kol esame pavaldūs tuštiems jutiminiams troškimams, pasmerkiame save išorinių dalykų vergystei.
    Kaip mūsų širdyje galėtu pasireikšti tiesa?

    Patinka

  3. Labas, Ramzi 🙂

    Taip ir yra. O tiesa pasireiškia per geriausią indikatorių – sąžinę (žinoma, jei nėra užslopinta šablonais ar kvaišalais). Žmogus visada jaučia – kas gerai, o kas ne, tik ne visuomet į sąžinės balsą įsiklauso. Be to, visuomenė gerokai paskendusi melaginguose šablonuose ir retas pasiryžta pasakyti, kad karalius nuogas, todėl stengiasi būti kaip visi.. Man patiko ši paprasta formulė: tiesą atrandame, atmetę melą 😉 .

    Patinka

  4. Labai sunku pasakyti kur tiesa,o kur melas. Juk vieną kartą tu gali manyti,kad tai yra tiesa,o po kiek laiko tas pats dalykas gali atrodyti kaip melas. Nuo nuotaikos dažnai tai priklauso,nuo amžiaus, nuo dvasinės būsenos ir dar daugelio dalykų 🙂
    O tu radai savo tiesą?

    Patinka

  5. Labas, Ramzi 🙂

    Esmė tame, kad tiesa yra pajuntama, todėl ją galime atpažinti pagal poveikį: tiesa išlaisvina, atneša aiškumą, lengvumą, ir tai ne momentiniai pojūčiai. Todėl turime mokytis ne tik žiūrėti ar klausyti, bet ir jausti, tikrinti informaciją, stebėti gyvenimą. O mus pratina aklai pasikliauti tuo, kas sakoma ar rodoma, ar tuo, kuo tiki dauguma. Apie tai yra geras filmas “Aš ir kiti“: http://www.ruvi.lt/2011/10/31/as-ir-kiti/

    Tiesa tiesiog yra ir ji nepriklauso nuo nuotaikos, kažkieno nuomonės ar kitų dalykų. Ją atranda tas, kas ieško. Nėra “savos tiesos“ – tai viso labo sava nuomonė apie kažką. Tiesa yra tiesa – tai kaip gamtos dėsniai: jie tiesiog yra, nepriklausomai nuo to, suprantame juos, ar ne. Aš aš ją atradau? Dėliojasi pamažu, aiškėja 🙂 ..

    Patinka

Palikti atsakymą: Ruvi Atšaukti atsakymą