Mėnuo: lapkričio 2014

Pasaka apie šulinių miestą

Kadaise kažkur Žemėje buvo miestas, kuriame gyveno ne žmonės, o šuliniai.

Jie buvo labai skirtingi: vieni suręsti iš medžio, kiti – sumūryti, treti – sulipdyti iš brangių akmenų. Tačiau buvo ir tokių, kurie stovėjo be išorinio apvado ir dėl to labai sielojosi..

Jie buvo negilūs, todėl pildėsi tik lietaus vandeniu, o kadangi lijo retai, tai dažniausiai stovėjo tušti.

Ir štai vieną dieną tarp šulinių pasklido žinia, kad jų išoriniai apvadai visai nesvarbūs ir kad kiekvienas save gerbiantis šulinys turi rūpintis savo vidiniu turiniu.

Šuliniai kaipmat puolė save pildyti viskuo, kas jiems atrodė svarbu.

Vieni pildėsi monetomis ir papuošalais, kiti – baldais ir buitiniais prietaisais, treti – knygomis ir paveikslais, ketvirti – kuo papuola..

Bėgo laikas. Dauguma šulinių buvo užpildyti iki pat viršaus. Kai kurie tenkinosi tuo, ką turi, o kiti norėjo vis daugiau.

Todėl vienas šulinys nusprendė plėstis – kad galėtų talpinti kuo daugiau gėrybių. Jo pavyzdžiu greitai pasekė ir aplinkiniai šuliniai.

O tuo metu vienas nedidelis šulinys miesto pakraštyje stebėjo plėtimosi procesą: kai kurie šuliniai taip išsiplėtė, kad pradėjo liestis savo kraštais su kitais, ir dėl to pradėjo kilti nesutarimai ir konfliktai.

Mažajam šuliniui tai labai nepatiko, todėl jis nusprendė atsikratyti visko, ką sukaupė – kad net nekiltų noras plėstis ir dėl to kariauti su kaimynais.

Iš pradžių jis labai išsigando savo vidinės tuštumos.. O kad nestovėtų tuščias, jis nusprendė augti gilyn.

Mažajam šuliniui buvo labai įdomu viską tyrinėti, jis darėsi vis gilesnis, kol.. vieną dieną aptiko vandenį!

Jis niekada nematė tiek daug vandens, todėl labai apsidžiaugė ir ėmė žaisti su juo, taškytis, ir net nepastebėjo, kaip užsipildė iki pat viršaus.

Vanduo buvo gaivus ir tyras, jis ėmė sruventi per šulinėlio kraštus ir sudrėkino žemę. Ilgainiui aplink šulinį sužaliavo žolė, pražydo gėlės, ėmė augti krūmai ir medžiai..

Gyvenimas aplink jį virte užvirė: vešėjo augalai, dūzgė bitės, čiulbėjo paukščiai.

Kaimyniniai šuliniai stebėjosi: kaip jam pavyko padaryti tokį stebuklą?..

– Tai ne stebuklas, o mūsų prigimtis – atsakė šulinėlis, – ieškokite savyje, giliau, bet.. prieš tai reikės išmesti visus daiktus, kuriais save užpildėte.

Niekas nesiryžo to padaryti ir plėtėsi toliau, kimšdami į save daiktus ir kariaudami tarpusavyje.

Tačiau vienas vis dėl to ryžosi – išmetė viską, kas jame buvo ir pradėjo augti gilyn. Ir jis taip pat pasiekė vandenį! Ir sužaliavo aplink jį dar viena grožio oazė..

– Gal tai ir gerai, bet kas bus, jei vanduo vieną dieną baigsis? – klausinėjo šuliniai drąsuolių, kurie ryžosi tokiems pokyčiams.

– Jis ne tik nesibaigia, bet ir nuolat pildosi: kuo daugiau jo atiduodame žemei, tuo daugiau vandens prisipildo, – džiaugėsi šuliniai.

Laikui bėgant vis daugiau šulinių pradėjo sekti jų pavyzdžiu. Ir miestas sužaliavo..

O tie, kurie nenorėjo, nuslinko į pakraštį ir stūksojo vieniši, iki viršaus prikimšti įvairiausiais daiktais.. Jų kraštai po truputį iro, o aplink juos buvo dykynė.

O drąsieji šuliniai vieną dieną atrado didžiąją paslaptį – jie suprato, kad jų atrastas vanduo – bendras, ir kad visus juos pildo didžiulė požeminė upė!

Tai dar labiau juos suartino ir suvienijo bendriems tikslams – puoselėti žemę, augmeniją, visą gyvybę.. Būti naudingais!

Bet.. kad atsivertų ši didžioji paslaptis, reikėjo ne tik ryžto atsisakyti nereikalingos naštos, godumo ir beprasmiškos kovos.

Reikėjo drąsos – sekti savo prigimtimi ir dovanoti save visų labui.. 🙂

(Pagal M. Menpase alegoriją, vertė – ruvi.lt)

Gero visiems savaitgalio 🙂 !

Paradoksai, arba apverstos vertybės

Jei vadovaujamės gyvenime dalykais, kurie prieštarauja sveikai nuovokai ir žmogaus prigimčiai, anksčiau ar vėliau, tačiau neišvengiamai kyla vidiniai prieštaravimai, neviltis ir beprasmiškumo pojūtis.

Tai – paradoksai, kurių mūsų gyvenime jau nemažai.. tereikia atidžiau apsižvalgyti, pažiūrėti į visuomenę, šeimą, žmoniją, pasaulį – ir pamatysime juos visu gražumu.

Kaip įsileidžiame juos į savo gyvenimą ir kodėl pradedame jais vadovautis? Dėl daugelio priežasčių: neturime vientiso pasaulio vaizdo, nesigiliname į įvykių priežastis, netikriname skleidžiamos informacijos, vadovaujamės šablonais, neturime moralinių nuostatų, paklūstame daugumai.

Štai tuomet ir tampame lengvai įtikinami bet kuo, net jei akivaizdžiai matome ir jaučiame, kad tai neteisinga ar net absurdiška. Na, ne veltui, matyt, yra pasaka apie nuogą karalių 😉 ..

O kai jau pradedame vadovautis kažkokia idėja, įsijungia psichikos apsauginis mechanizmas: mes turime sau pateisinti tai, ką darome, todėl atrandame visus argumentus “už“, kitaip mūsų psichika tiesiog neatlaikytų.

Tačiau ilgai vadovautis melu ar absurdiškais dalykais taip pat negalime – anksčiau ar vėliau vis gi ateina praregėjimas. Ir dažnai reikia drąsos ne tik pamatyti tiesą, bet ir pripažinti sau, kad klydome.. Be to, tai, kas netikra – galiausiai griūva, subyra, todėl tampa aiškiai visiems matoma.

Dabar ryškėja vis daugiau paradoksų – atėjo laikas! Kviečiu pažvelgti į kai kuriuos iš jų, manau, kad daugelis juos jau matote.

* Vienas didžiausių mūsų dienų paradoksų – žmogus nesuvokia, kad gyvena tam tikroje sistemoje, kuri reguliuoja jo gyvenimą. Jam įteigta, kad gyvenimas – veiksmų virtinė, už kuriuos niekas neatsakingas, nes jie vyksta tarsi savaime. Na, o jei kažkas nesiseka – pats kaltas.

* Paradoksas – daiktai pavergė žmones, o gamintojai jau seniai tapo žmonių šeimininkais – juk jie geriau “žino“, ko žmonėms reikia. Šiandien nei vienas daiktas negaminamas tikriesiems žmonių poreikiams patenkinti, nes pagrindinis tikslas – kuo didesnis pelnas kuo mažesnėmis sąnaudomis.

* Paradoksalus dvejopo standarto pavyzdys: už žmogaus nužudymą yra įstatymo nustatyta bausmė, o štai kareivis skaitomas didvyriu, kaip ir karas (organizuotos masinės žudynės) – “normalus“ dalykas, “taikdariška misija“. Tuo tarpu niekas negali spręsti – kam gyventi, o ką žudyti. Teisė gyventi – prigimtinė.

* Visą savo vaikystę vaikai mokykloje mokosi faktų ir dalykų, dauguma kurių jiems neįdomūs, ir kuriuos po to labai retai naudoja gyvenime, tačiau tai vadinama lavinimu. O standartizuota mokymo sistema palengva nužudo vaikiškas svajones apie būsimą profesiją ir paskatina rinktis pelningą specialybę.

* Paradoksas – mes piktinamės vaikų žiaurumu, tačiau nepastebime nuolat skleidžiamo smurto vaizdų per žinias, televiziją, filmus, vaikiškus žurnalus ir knygas, kompiuterinius žaidimus ir multiplikacinius filmus. Nepastebime ir spaudimo bei besąlygiško reikalavimo paklusti auklėjime ir mokymo įstaigose.

* Mes praradome vienybės pojūtį, o kartu ir savisaugos jausmą: mes negalvojame apie kitų žmonių ar žmonijos problemas, kol tai nepaliečia asmeniškai. Badas, ligos, skurdas, alkoholizmas, karai, nusikaltimai, nelaimės – tai mūsų tarsi neliečia, tai liečia kažką kitą arba tėra vaizdai per televiziją. Kol.. avarija dėl girto vairuotojo kaltės, vagystė, liga, nelaimė nepasibeldžia į mūsų gyvenimą.

* Paradoksas – pinigai tapo didžiausia “vertybe“, didesnė už žmogų, dėl pinigų gali būti pamintos visos žmogiškos savybės: sutikite, kad už N.. sumą dauguma atsisakys savo idealų, principų, įsitikinimų, draugų, t.y., parsiduos..

* Šiuolaikinių žmonių santykiai – vartotojiški, tarsi viena kitą išnaudojančių gyvų mašinų: darbdavys išnaudoja darbuotojus, prekybininkas – pirkėjus, santuokos kupinos išskaičiavimo, draugystė – savanaudiškumo. Kiekvienas gali būti preke ar pirkėju, o išorinis mandagumas slepia šaltumą ir abejingumą.

* Žmogus praranda savo individualumą, jis jaučiasi toks, kokiu jį nori matyti kiti, jis nuolat siekia atitikti kažkokius standartus. Todėl nuoširdų juoką keičia dirbtinė šypsena, tuščias plepėjimas – prasmingą bendravimą, šiltą artimą ryšį su žmonėmis – formalumas ir abejingumas.

* Paradoksas – ir į savo kūną žmonės žiūri kaip į negyvą instrumentą, vartotojiškai: žmogui tereikia, kad jis veiktų ir atrodytų nepriekaištingai. Na, o visuomenė žerte žeria stereotipus (mada, dietos, ūgio ir svorio standartai..) – koks turi būti kūnas ir ką reikia su juo daryti.

* Žmonės atitraukti nuo savo prigimtinių poreikių, todėl – paradoksas – jie nežino, kaip praleisti laiką – jie stengiasi jį kažkaip “prastumti“ ir džiaugiasi, kad praėjo eilinė diena.. Tam yra ir “bėgimo nuo savęs“ priemonės: televizija, spauda, kompiuteris, sporto rungtynės – ne vieną ištiktų nervinis priepuolis, jei jų nors trumpam netektų..

Tokių paradoksų mūsų gyvenime – daugybė. Gyvename tokiu laikotarpiu, kai pradedame aiškiai juos matyti. Ir tai yra gerai! Pagaliau suprasime, ko turime savo gyvenime atsisakyti. Tiesa išlaisvina.. 🙂

Pasirinkimas – laimingas gyvenimas

* Kiekvienas gimęs kūdikis turi visas žmogiškas savybes, kurios gali išsivystyti palankiose socialinėse ir kultūrinėse sąlygose. Žmogaus prigimtiniai poreikiai – laimės, harmonijos, meilės ir laisvės siekiai.

* Jei besivystydamas žmogus pasiekia savo žmogiškos prigimties savybių brandumą, tuomet jo psichika sveika. Laimė – tai būties pilnatvės pojūtis, o ne vidinė tuštuma, kurią reikia kažkuo užpildyti.

* Psichinės sveikatos rodiklis yra ne individualus prisitaikymas prie visuomenės, o visuotinis, t.y., visiems tinkantis kriterijus – pozityvus (teigiamas) žmogaus egzistencinių problemų sprendimas.

* Kultūra ir civilizacija vis daugiau prieštarauja žmogaus prigimčiai ir natūraliems poreikiams, todėl tampa socialinių neurozių priežastimi.

* Šalyse, kurios skaitomos civilizuotomis, turtingomis ir klestinčiomis – pats didžiausias psichinių sutrikimų skaičius. Todėl kyla natūralus klausimas – kas iš esmės neteisingo yra mūsų gyvenimo būde, mūsų tiksluose, jei turime tokias pasekmes?

* Mums visiems labai svarbu suprasti, kad vieni veiksmai veda į sveikatą ir laimę, o kiti – į ligas ir nelaimes. Griovimo kelias sąlygoja nelaimes, kūrybinis kelias – laimę.

* Niekas taip neklaidina, kaip įsitikinimas, kad jei dauguma kažką galvoja arba daro – tai teisinga. Juk jei milijonai žmonių turi tas pačias ydas – jos automatiškai nevirsta dorybėmis. Jei milijonai meluoja – melas netampa automatiškai tiesa.

* Svarbiausias sveikos visuomenės gyvenimo principas – visuomenė ir ekonomika turi tarnauti žmogui, o ne žmogus – joms. Mūsų dienomis žmogus su jo siekiais ir poreikiais neteko savo centrinės pozicijos sistemoje, o jo vietą užėmė biznis ir pramonė. Visuomeninį gyvenimą pakeitė socialinės prievolės. Žmogus nustoja būti gerovės matu – juo tampa kuo didesnis pelnas.

* Žmonių bejėgiškumas prieš valdančiuosius ypač aiškiai matomas ekonominių depresijų ir karų metu – t.y., socialinių katastrofų, kurios kaskart skelbiamos kaip atsitiktinumai, nors jos prasideda kaskart, kai sudaromos sąlygos joms atsirasti.

* Žmonės nei turi, nei gali išreikšti “savo“ valią, nes jie – susvetimėję “automatai“, kurių nuomone, pasirinkimais ir skoniu manipuliuoja galingi mechanizmai, nukreipiantys visa tai į tam tikras normas. Individo laisvė – iliuzinė.

* Vietoje to, kad supažindintų žmones su geriausiais visų laikų literatūros, muzikos ir kitais meno kūriniais, masinio informavimo priemonės kartu su reklama kemša į žmonių galvas tamsiausius kliedesius, tolimus nuo realybės ir kupinus sadistiškų fantazijų, prie kurių dvasingas žmogus nė neprieitų.

* Skirtingai nei gyvūnai (kurie gyvena harmonijoje su gamta), žmonės turi praktiškai neribotas prisitaikymo galimybes: jie gali prisitaikyti prie įvairių klimatinių sąlygų, gali daug ką valgyti arba gyventi pusbadžiu, kęsti ilgalaikį psichologinį spaudimą, būti vergu, kariauti, arba – gyventi taikoje, santarvėje ir meilėje.

* Ištisas tautas ar atskiras socialines grupes galima pavergti ir ilgą laiką išnaudoti, bet ilgainiui jos pradeda tam tikru būdu į tai reaguoti: vystosi apatija, dingsta iniciatyva ir kūrybingumas, o galiausiai žmonės praranda gebėjimą vykdyti išnaudotojų diktuojamas funkcijas.

* Kitaip tariant – jei žmogus gyvena sąlygose, kurios prieštarauja jo prigimčiai, jis negali į tai nereaguoti – jis arba degraduoja ir žūsta, arba pradeda aktyviai priešintis, arba kuria palankesnes savo vystymuisi sąlygas.

* Be to, žmoguje kaupiasi tiek neapykantos ir noro griauti tai, kas jį slegia, kad jis pasiryžęs sunaikinti ir engimo sistemą, ir engėjus. O iš kitos pusės – gimsta begalinis laisvės ir nepriklausomybės siekis, troškimas kurti naują, harmoningą visuomenę.

* Progresas negali būti skaitomas moraliu, jei atneša žalą kuriai nors visuomenės grupei. Mūsų laikais ne tik rinkos dėsniai, bet ir technikos bei mokslo pasiekimai pastatyti virš žmogaus, o ne žmogui.

* Mums nereikalingi nei nauji idealai, nei nauji dvasiniai tikslai. Didieji žmonijos mokytojai jau seniai suformulavo sveikos visuomenės principus: tai meilė, taika, dorovė, laisvė, vienybė su žmonėmis, gamta ir visa gyvybe, kūryba, bendradarbiavimas, solidarumas, bendri tikslai, harmonija, laimė..

* Kol galime įsivaizduoti alternatyvas šiuolaikinei visuomenės struktūrai, kol suprantame, kad taip negali toliau tęstis – tol dar ne viskas prarasta. Kol galime tartis, dalintis ir kartu planuoti mūsų visų ateitį – dar yra viltis. Turime rinktis laimingą gyvenimą. Toks ir yra mūsų pasirinkimas!

(Pagal E. Fromo knygą “Sveika visuomenė“, parašytą 1955 metais. Parinko ir vertė – ruvi.lt)