Stebuklas

Vėlyvas vakaras. Lauke stovi du žmonės.

– Kodėl jūs šypsotės? – klausia vienas.

– Tiesiog grožiuosi Mėnuliu..

– Kuo grožitės?

– Mėnuliu, – ir žmogus parodo pirštu į dangų, bet pašnekovas žiūri tik į pirštą ir net nepakelia galvos.

– Kokiu Mėnuliu? – vėl klausia jis.

– Na, štai jis, tiesiog virš jūsų galvos! Geltonas..

– Geltonas?! O Dieve.. Reikia bėgti kažkam papasakoti!..

Po pusvalandžio aplink žmogų susibūrė minia.

– Mokytojau, papasakok mums apie Mėnulį, – nedrąsiai paprašė vienas minios atstovas.

– Ką čia pasakoti? – stebėjosi žmogus, – Pakelkite galvas ir pamatysite patys.

Kažkas, nenuleisdamas akių nuo žmogaus, jau skubiai konspektuoja savo knygelėje: “Tereikia pakelti galvą, ir atsivers nuostabus vaizdas: geltonas rutulys juodo dangaus fone. Tai Mėnulis“.

– Ką tu čia rašai? – paklausė žmogus.

– Kažkas juk turi išsaugoti mokymą apie Mėnulį ateities kartoms! Jei ne aš, tai kas?

– Po galais, koks mokymas?? Na, tai juk paprasta: TIESIOG PAKELK GALVĄ!

“Pakelti galvą yra paprasta“, – vėl pradeda rašyti naujai iškeptas metraštininkas, bet tuo metu žmogus netenka kantrybės: jis staigiai kilsteli rašančiojo smakrą, ir šiam prieš akis sužiba geltona dėmė.

– Kas tai buvo, Mokytojau?

– Mėnulis.

– O Dieve, aš pamačiau Mėnulį! Aš jį mačiau!

– Jis pamatė Mėnulį, – džiūgauja minia ir pradeda sukti ratus aplink praregėjusį metraštininką.

Tuo tarpu žmogus numoja į visa tai ranka ir nueina tolyn, tebesigrožėdamas Mėnulio pilnatimi.

…O po daugelio metų jau kažkas kitas skaito mokymą apie Mėnulį ir sunkiai atsidūsta: sunku pamatyti Mėnulį, kai šalia nėra Mokytojo, kuris kilsteli tavo smakrą į naktinį dangų..

Nors.. kiti tvirtina, kad ir be mokymo kiekvieną žvaigždėtą naktį galima tą Mėnulį pamatyti..

Bet kažin.. Juk mokymas tvirtina, kad tai stebuklas.

Kuo tikėti?..

(Autorius nežinomas)

Visiems gražaus savaitgalio ir saulėtos nuotaikos! 🙂

Reklama

Iš prieblandos – į šviesą

* Gyvenimo prasmė ir tikslas – žengti už žinomų ribų aukštyn ir padėti vienas kitam evoliuciniame augime.

* Dvasinė pagalba – pati stipriausia.

* Sunkiausia užduotis – išvesti fizinį pasaulį iš inertiškumo vagos.

* Nauja – sunku, sena – jau netinkama. Tačiau nauja išreiškiama tik veiksmu.

* Tai, kas nepasiekiama šiandien – lengva rytoj. Sunkumai augimo kelyje tiesiogiai priklauso nuo senų įpročių. Todėl saugokitės jų – tegul jie atkrenta kaip nereikalingi lukštai.

* Išvalykime protą, atkimškime ausis, atmerkime akis – ir patys pamatysime savo iliuzijas.

* Išsklaidyti tamsą galima pakeitus minčių kryptį. Ne žodžiai, bet mintys audžia realybę.

* Štai tamsos veikimo pavyzdys: iš pradžių pasėti žmoguje abejonę, po to – užtvindyti troškimais ir išpūsti juos iki nusikaltimų, ir – dvigubas “derlius“ garantuotas.

* Atminkite: negalima mokėti už tarnystę Dievui. Kartu su auksu tikėjimas miršta.

* Dvasingumas visada nyksta, kai norime ir turime pernelyg daug daiktų.

* Nejaugi didvyriu vadiname karį, kuris gynė tėvynę, vedinas tik troškimo gauti ordiną?

* Atmetę tai, kas nereikalinga, atgauname paprastumą ir aiškumą. Gyvenimo paprastumas ir Naujo Pasaulio didingumo suvokimas atveria vartus į harmoniją.

* Gražūs siekiai veda į Aukščiausią Šviesą. Ne ginklu, bet tyromis mintimis laimėsime.

* Vaikas turi stipresnį teisingumo pojūtį, nei teisėjas.

* Paleistas į erdvę jausmas lyg bumerangas sugrįžta prie ištakų. Atpildas visada ateina pagal darbus.

* Naudingiau pažinti žmones, nei grožėtis jų kaukėmis.

* Kuo tikėti? Kur įrodymai? Dabar tiek netikrų pranašų… Įrodymai – tik darbuose. Melagis veda melo keliu, o melas visada baigiasi bloguoju – pagal tai atpažinsite tai, kas netikra. Vertinkime tik pagal darbą, o ne pagal žodžius.

* Būkime kantrūs ir nuoseklūs. Neieškokime vidurdienį vakaro. Keleivių nekantrumas negali pagreitinti traukinio eigos. Neskubėkime.

* Nauja diena atneša naujas galimybes ir polėkius. Paukštis prieš skrydį neįsivaizduoja, kaip įveiks vandenyną.

* Pasitikėkime gyvenimu. Viskas ateis tinkamu laiku: nakties virsmo į rytą akimirka akiai nepastebima.

* Kiekvienas medis džiaugsmingai puošiasi žiedais, bet mesdamas lapus neliūdi, nes žino, kad ateis pavasaris.

* Žiema – pavasario šauklys…

* Nėra amžinų išbandymų. Visi jie baigiasi, ir tuomet priartėjame prie artimiausio kelio, kuriame atsiveria naujos galimybės.

* Negalvokime apie kritimą, kai suteikti sparnai skrydžiui.

* Tikėjimas savimi ir tiesos paieškos kuria harmoniją.

* Tas, kas žino – eina ir ateina ten, kur turi nueiti. Dvasingumas vystomas minties tyrumu, kūrybiniu požiūriu į darbą ir džiaugsmo pojūčiu dėl savo misijos suvokimo.

* Turime ateiti iš iliuzijų prieblandos į šviesą. Turime pagaliau užaugti. Vaikščioti nuolat suvystytam nepatogu…

Mintys iš N. Rericho raštų rinkinio “Septynios didžiosios kosmoso paslaptys“

Vertingiausia Dovana

Vienas tėtis nubaudė savo mažą dukrelę už tai, kad ji sugadino visą ritinėlį brangaus pakavimo popieriaus.

Buvo striuka su pinigais, ir tėvą supykdė, kad vaikas be jokios būtinybės bandė išpuošti kažkokią dėžutę.

Tačiau sekantį rytą mažoji dukrelė atnešė tėčiui savo dovaną.. Ji pasakė:

– Tai tau, Tėveli…

Jam pasidarė labai nesmagu, kad išvakarėse aprėkė vaiką.

Bet atidaręs dėžutę, jis visai sutriko, nes ji buvo tuščia. Susitvardęs jis kreipėsi į dukrą:

– Argi tu nežinojai, kad jei dovanojamos dovanos, tai reiškia, kad dėžutėje kažkas turi būti? O tu padavei man tuščią dėžutę…

Mažoji mergaitė pažvelgė į tėvą su ašaromis akyse:

– Tėveli, ji netuščia! Aš pripildžiau ją savo bučinukais. Jie visi tavo, Tėveli!

Tėvas visai sutriko… Jis švelniai apkabino dukrelę ir atsiprašė.

O dukters dovanotą dėžutę su bučinukais saugojo matomoje vietoje ir labai brangino.

Ir jei kažkas nesisekė gyvenime, jis prisimindavo dukrelės dovanotą meilę ir bučinukus…

Tai žymiai svarbiau už visus sunkumus, nepriteklius ir barnius. Tai vertingiausia gyvenime.

…Ar ne per dažnai materialumas užgožia tikrąsias gyvenimo vertybes – meilę, širdies šilumą, gerumą, šypsenas?..

Pagalvokime apie tai… 🙂

(Autorius nežinomas)

Linkiu visiems gražaus ir saulėto savaitgalio! 🙂

Kad vaikai augtų Meilėje..

Kai mintimis grįžtame į vaikystę, dažnai atsimename suaugusių žmonių reikšmingumą mūsų gyvenime. Jie buvo mums labai svarbūs – į juos lygiavomės, juos mylėjome, jų klausėme ir kartais prisibijojome..

O paūgėję dėl tėvų elgesio patirtų nuoskaudų kartais pagalvodavome: “Su savo vaikais taip nesielgsiu, visada juos suprasiu ir mylėsiu“.

Visi tėvai myli savo vaikus, ir klaidas auklėjime padaro tikrai ne iš piktos valios, o dėl savo asmeninių savybių, nežinojimo, arba – tiesiog automatiškai atkartodami savo tėvų auklėjimo metodus.

Kad mūsų vaikai augtų pozityvioje aplinkoje, kad nekartotume auklėjimo klaidų, turime žinoti – kaip teisingai su jais elgtis. Ir pirmiausiai turime atmesti tai, kas neteisinga.

Todėl pradėkime nuo klaidų:

– Esminė klaida auklėjime – nepagarba vaikui, kuomet tėvai su juo elgiasi taip, kaip neleistų sau elgtis su kitais suaugusiais žmonėmis;

– Negalima elgtis autoritariškai: komanduoti, reikalauti aklo paklusnumo, nuolat priekaištauti, šaipytis, manipuliuoti;

– Negalima žeminti ar įžeidinėti vaiko: jei jis elgiasi nederamai, ramiai nurodykite jo klaidas;

– Neatidėliokite pažadų, būtinai juos įvykdykite, o jei nesigauna – paaiškinkite, kodėl;

– Nepasiduokite pykčiui: jei baudžiate, ramiai ir trumpai paaiškinkite – už ką ir kokia bus bausmė;

– Nesakykite savo vaikui, kad jis trukdo kažką pasiekti gyvenime (“jei ne jis..“);

– Nenuolaidžiaukite vaiko įnoriams ir nepataikaukite jam, norėdami užglaistyti savo auklėjimo klaidas;

– Neišliekite ant vaiko savo negatyvių nuotaikų ir emocijų (ypač tų, kurios nesusijusios su juo);

– Nepamirškite: jūs – suaugęs žmogus, turintis patirtį. Vaikas tokios patirties dar neturi. Elkitės kaip suaugęs.

O dabar – teisingas elgesys su vaiku:

– Čia esminė savybė – kantrybė – daug didesnė, nei bendraujant su suaugusiais. Dažniau įsivaizduokite save vaiko vietoje, tuomet geriau tai suprasite;

– Kalbėkite aiškiai, neiškraipant žodžių (juk mokome vaikus taisyklingos kalbos);

– Aiškiname paprastai ir suprantamai, po kelis kartus (tiek, kiek prireiks, kad vaikas suprastų) apie gamtą, daiktų savybes, gyvenimą ir viską, kas vaikui įdomu pagal jo amžių;

– Skatinkite vaiko sėkmę ir pasiekimus žodžiais, gestais, prisilietimais;

– Bendraukite ir žaiskite su vaiku nuoširdžiai, sąmoningai – būkite su juo ir veiksmais, ir mintimis;

– Mokykitės lankstumo bendravime, nedarykite spaudimo, pvz., maži vaikai dar nemoka ilgai fiksuoti dėmesį, todėl jį galima “perjungti“ kitur: jei vaikas verkia, jį lengva kažkuo sudominti ir tokiu būdu nuraminti;

– Kad bendravimas būtų harmoningas, turi būti optimalus santykis: vienas suaugęs ir vienas mažas vaikas – tuomet jam skiriama pakankamai dėmesio ir laiko. Jei šeimoje daugiau mažų vaikučių, ugdyme kuo aktyviau turėtų dalyvauti ir kiti šeimos nariai. Tada vaikai nesivaržo dėl jų dėmesio;

– Būtina sakyti vaikui, kad jį mylite, kad mylite visada ir nežiūrint į nieką – tiesiog todėl, kad jis yra. Tuomet jis jaučiasi saugus ir reikalingas.

Man labai patinka mintis, kad auklėti vaikų nereikia – juos reikia tiesiog mylėti.. Nuoširdžiai ir besąlygiškai mylintys žmonės visada elgiasi teisingai – jų vaikai auga Meilėje.. 🙂

Sielos šviesa

Duktė paklausė motinos:

– Kodėl apie vienus žmones sako, kad jų siela šviesi, o apie kitus – kad siela tamsi? Juk pažvelgti į žmogaus sielą neįmanoma. Žmonės gali ir apsimetinėti.

Motina atsakė:

– Kai sutinki žmogų su šviesia siela, tuomet ir tau pasidaro šviesu. Ir jei tuo metu jauti kažkokį sielos skausmą – šalia tokio žmogaus jis aprimsta. Toks žmogus stiprina tikėjimą Kūrėju ir savimi, tu pajunti tylų džiaugsmą ir laimės viltį, tau norisi visus mylėti ir daryti gerus darbus.

– O kas, jei žmogus lyg ir kalba teisingai, bet man nuo to jo teisingumo darosi negera? Nusvyra rankos ir gyvenimas pradeda atrodyti kažkoks.. be prošvaisčių? Ar tai reiškia, kad šis žmogus dviveidis ir piktas?

– Ne, dukrele. Tai reiškia, kad tokio žmogaus sielai nepakanka šviesos. Kad žmogus nelaimingas, ir bendraudamas su tavimi jis nesąmoningai dalinasi savo bėda.

– Ir ką man tokiu atveju daryti?

– Šviesti pačiai tokiam žmogui. Ir kuo stipriau šviesi, tuo daugiau tau bus duota šviesos! Atmink, šviesa – tai ne tik pokalbiai apie tikėjimą ir Kūrėją, šviesa – tai Draugiška Šypsena, Geras Žodis, Palaikymas ir Pagalba.

Autorė – Julija Bozrikova

Visiems gražaus ir šilto savaitgalio! 🙂