Teisingas pasirinkimas

Kartą penki išminčiai pasiklydo miške. Jie pradėjo tartis – kaip atrasti kelią namo.

Pirmasis pasakė:

– Aš eisiu į kairę – taip liepia mano intuicija.

Antrasis tarė:

– O aš eisiu į dešinę, nes į dešinę eiti teisinga!

Trečiasis pasakė:

– Aš keliausiu atgal – taip greičiau atrasiu kelią.

Ketvirtasis pasakė:

– Aš eisiu į priekį, nes reikia judėti toliau, juk miškas turi pabaigą, ir tuomet turėtų atsiverti kažkas naujo..

Penktasis tarė:

– Jūs visi neteisūs! Yra geresnis būdas. Palaukite manęs..

Jis surado patį aukščiausią medį ir įlipo į jį. Kol jis lipo – išminčiai išsiskirstė kas sau, kiekvienas į pasirinktą pusę.

O iš viršaus jis pamatė, kur reikia eiti, kad greičiau išeitų iš miško. Jis net galėjo numatyti, kaip ir kada pasieks pamiškę kiti išminčiai.

Staiga jis suprato, kad pakilo virš problemos ir pamatė geriausią sprendimą! Jis žinojo, kad viską padarė teisingai. O kiti – ne.. Jie buvo užsispyrę, todėl nepaklausė jo. Jis pasijuto tikriausiu Išminčiumi! Bet jis klydo..

Visi pasirinko teisingą kelią.

Tas, kuris pasuko į kairę – pateko į pačią tankynę.. Jam teko badauti ir slėptis nuo laukinių žvėrių. Bet jis išmoko gyventi miške, jis tapo miško dalimi, todėl galėjo to išmokyti kitus.

Tas, kuris pasuko į dešinę – sutiko plėšikus. Jie atėmė iš jo viską ir privertė kartu plėšikauti.. Bet laikui bėgant jis palengva pažadino plėšikų širdyse tai, ką jie seniai pamiršo – atjautą ir žmoniškumą. Plėšikų atgaila buvo tokia nuoširdi ir stipri, kad ilgainiui jie ir patys pradėjo daryti gerus darbus!

Tas, kuris grįžo atgal – pramynė miške takelį, kuris greitai virto plačiu taku ir neleido niekam miške pasiklysti.

Tas, kuris tiesiai nuėjo – tapo atradėju: jis pabuvojo vietovėse, kur dar niekas nebuvo ir atvėrė žmonėms naujas galimybes, naujas žemes, naujus augalus ir nematytus gyvūnus..

Na, o tas, kuris užlipo į medį – tapo greitų sprendimų specialistu. Į jį kreipėsi tie, kas norėjo greitų savo problemų sprendimų, bet negalėjo atrasti jų patys.

Štai taip visi išminčiai padarė teisingus pasirinkimus ir todėl kiekvienas įvykdė savo pašaukimą.

(Autorius nežinomas)

Visiems saulėtos nuotaikos ir gero savaitgalio :)!

Reklama

Kaip išgyventi psichologinės traumos pasekmes?

Šiuolaikinėje visuomenėje vyrauja labai keistas požiūris į nelaimę pakliuvusį ir dėl to psichologinę traumą išgyvenantį žmogų. Jei jo ir pagailo – tai neilgam, o jei nelaimės pasekmės ilgalaikės – tai ir visai pamiršo. Negailima nelaimės ištiktam tik patarimų..

Gal todėl turime vieną iš daugybės mūsų laikų paradoksų – daug vienišų, likimo valiai paliktų žmonių – nors jie ir gyvena apsupti žmonių?.. Nors, atrodytų, turėtų būti atvirkščiai: jei gyvename tarp žmonių visuomenėje, tuomet turėtume padėti kiekvienam pakliuvusiam į bėdą? Juk esame žmonės..

Matyt, mus gerokai paveikė greito gyvenimo tempas, nes požiūris į nelaimę taip pat tapo “pagreitintas“ – nesvarbu, kas žmogų ištiko – jis turi kuo greičiau būti toks, kaip buvo. O jei nepavyksta – pats kaltas. O juk traumuojančių išgyvenimų gali būti labai įvairių (liga, trauma, netektis ir t.t.) ir įveikti jų pasekmes ne visada pavyksta greitai.

Ilgalaikio psichologinės traumos poveikio priežastys gali būti dvi:

1. Žmogaus psichika neįveikė (nepakėlė) traumuojančios patirties.
2. Nebuvo reikiamo palaikymo, t.y., žmogui niekas deramai nepadėjo įveikti psichologinę traumą.

Taigi – žmogus tokioje situacijoje nėra nei kvailas, nei silpnas – tiesiog tai yra psichologiškai traumuojanti patirtis, kuri nėra įprasta gyvenimo dalis – tai kritinė, šokiruojanti patirtis.

Todėl natūralu, kad žmogus pasimeta, panikuoja ir išgyvena stiprius negatyvius jausmus. Psichologinės traumos pasekmės:

– Šokas dėl išgyvento įvykio. Griūva įsitikinimai, kad pasaulis saugi vieta, kad vyrauja teisingumas;
– Bejėgiškumo jausmas;
– Neviltis: “Kodėl būtent man taip nutiko?..“;
– Vienatvės pojūtis;
– Atsiranda apsauginiai mechanizmai, kurie grįsti baime: “Kaip gyventi, kad trauma nepasikartotų“, “Kaip apsisaugoti“ ir pan.

Išgyvenantis psichologinę traumą žmogus į traumavusią situaciją žiūri siaurai, paniškai – jis negali nei pamatyti, nei planuoti susidariusių problemų sprendimo būdų, o ir apskritai galvoti apie ateitį jis nepajėgia. Visa savo esybe jis išgyvena negatyvias emocijas ir mintis. Reikia ir laiko, ir žmonių palaikymo, kad jis nurimtų, sustiprėtų ir atsigautų.

Ir štai čia labai dažnai vietoje paprastos žmoniškos šilumos ir palaikymo iš aplinkinių pasipila patarimai, kurie vietoje pagalbos pablogina ir taip nelengvą žmogaus būseną. Todėl kenčiantis žmogus pradeda vengti žmonių (kad jo papildomai neskaudintų) ir užsidaro savyje.

Kokie tie patarimai? Keisčiausias dalykas – ką bepatirtų žmogus – besiklausantis būtinai pradės pasakoti apie tai, kad jis patyrė žymiai didesnę kančią. Maža to, dažnai pradeda pasakoti apie pažįstamus, kuriems panašiai nutiko – dažnai su visomis baisiomis smulkmenomis.. Šalia pažeria daugybę patarimų, kuriuos primygtinai rekomenduoja vykdyti.

Dažnas pataria negalvoti apie traumavusį įvykį, pamiršti jį.. Bet juk tai neįmanoma – tai sunki patirtis, kurią žmogus turi pilnai išgyventi, suvokti. Todėl mintys vis sukasi, vis sugrįžta, ir neįmanoma nustatyti terminų, per kiek laiko jos “susigulės“ – tai priklauso nuo daugybės dalykų.

Kiti pataria žmogui būti stipriu, daugiau pasitikėti savimi. Tačiau nei stiprybės, nei pasitikėjimo neįmanoma pripūsti lyg baliono.. Natūralu, kad sunkiu periodu žmogus jaučiasi prislėgtas, o stiprybė ir pasitikėjimas sugrįš tuomet, kai žmogus pilnai pergyvens šią bėdą – tuomet ir sprendimus atras.

Neretai aplinkiniai pataria atsiriboti nuo realybės – nueiti pas kirpėją, apsipirkti, suteikti sau džiaugsmo.. Bet juk į realybę vis vien teks sugrįžti! Ir traumuojanti patirtis niekur nedings – jos nei ignoravimu, nei pabėgimu, nei paviršutiniais veiksmais neištrinsime. Kartais tokia “terapija“ suveikia priešingai: atsiranda vidiniai prieštaravimai, nes tokie veiksmai nesprendžia giluminių problemų.

Labiausiai žmogui sunkioje situacijoje reikia nuoširdaus aplinkinių palaikymo – dėmesio, supratimo ir pasiryžimo padėti. Ir suvokimo – kad sunkiems išgyvenimams reikia laiko ir kantrybės. Tik tokiu atveju jis sustiprėja ir atsigauna.

Mes esame socialios būtybės, todėl daugybė žmonių įveikia sunkumus TIK kitų žmonių pagalbos dėka. Pagalvokime – gal šiandien kažkam reikia mūsų pagalbos? Juk jei kiekvienas padės bent vienam žmogui – pasaulis bus daug geresnis :)..

Gilės principas

Yra toks Gilės principas, kuris teigia, kad iš gilės gali išaugti tik ąžuolas. Atrodytų – akivaizdu, bet.. tik augmenijos pasaulyje.

Gilės principas byloja, kad lengvai ir greitai augame ir tobulėjame tuomet, kai mūsų vystymasis susietas su prigimtinėmis savybėmis. Kitaip tariant – kaip ir augaluose, kiekviename žmoguje glūdi jo unikalumo “sėklos“.

Todėl turime mokytis įžvelgti žmonėse jų prigimtinių, unikalių gebėjimų užuomazgas. Bet dauguma žmonių yra įsitikinę, kad gali pakeisti kitus taip, kaip jiems norisi!..

Štai kad ir įvairūs “gyvenimo guru“: Gilės principą jie supranta atvirkščiai. Jie žiūri į tą mažą užuomazgą žmoguje ir sako jam: “Gile, aš manau, kad tu turi didelį potencialą. Truputis mokymų, truputis darbo – ir tu tapsi dideliu.. klevu!“

Bet juk gilė gali tapti tik ąžuolu – nuostabiu, stipriu ąžuolu – jei teisingai jį auginsime ir prižiūrėsime..

Kiek vėliau toks “guru“ pamoko: “Gile, tau dar reikėtų padirbėti ties klevo savybių vystymu! Rekomenduoju paklausyti daktaro Klevo Vincento Medžiou kasetę apie pozityvaus mąstymo galią klevams. Ir dar būtinai nusipirk knygą apie visų laikų nusipelniusius klevus – kad pasimokytum iš jų pavyzdžio. Patarčiau tau daugiau bendrauti su klevais, stebėti juos ir mokytis elgtis kaip jie.. Ir dar – parašiau tau afirmacijas, kurias privalai skaityti kasdien: “Aš klevas, aš galingas ir aukštas klevas! Aš nuostabus ir protingas klevas! Aš pats geriausias klevas pasaulyje!..“

Kaip manote – kas išaugs iš tokios gilės? Turbūt pagalvojote, kad ąžuolas? Taip, žinoma, bet.. labai silpnas ir nepasitikintis savimi ąžuolas – juk jam nuolat tvirtino, kad blogai būti tuo, kuo jis yra.. Jam nuolat aiškino, kad jam būtina tapti kažkuo kitu – tuo, kuo jis negali tapti.

O kas, jei būtų kitoks guru? O kas, jei jis tiesiog pagalvotų prieš mokydamas: “Pirmiausiai turiu išsiaiškinti, kokie šio žmogaus prigimtiniai gabumai. Ir kaip aš galiu padėti jam juos išvystyti?..“

Ir tik tuomet pasakytų gilei: “Tu esi ąžuolas, ir aš tau padėsiu išugdyti geriausias tavo savybes.. Štai tau knyga ir paskaitos apie ąžuolo vystymosi ypatumus, jo unikalias savybes. Štai praktikos ir pratimai. Aš šalia, jei kils klausimų – kreipkis..“

Jei kiekvienas mokytojas ar guru taip elgtųsi – visi jų mokiniai augtų ir vystytųsi lengvai ir džiaugsmingai. Tai lyg sėklos sodinimas į derlingą žemę ir rūpestinga priežiūra auginant tai, kas jau joje yra..

Jei mokame pamatyti savyje ir žmonėse tokias “sėklas“ – mes gerbiame žmones ir priimame juos tokius, kokie jie yra. Tuo pačiu mes padedame jiems vystyti gamtos dovanotus gebėjimus. O tai reiškia – leidžiame išsiskleisti jų aukščiausiam potencialui!..

(Pagal Dž. Ketkart alegoriją)

Visiems visiems gražaus artėjančio savaitgalio :)!

Kad stuburas būtų sveikas

Žmogaus stuburas – tarsi kūno ašis: tai griaučių, raumenų ir nervų sistemos pagrindas. Mažiausias stuburo pažeidimas ar iškrypimas gali tapti įvairių kūno dalių ir vidinių organų susirgimų priežastimi. Todėl jis turi būti stiprus ir sveikas!

Ir nors stuburas yra stipriausia ir ištvermingiausia žmogaus organizmo dalis, tačiau įvairiomis stuburo ligomis (PSO duomenimis) serga beveik 80% žmonių! Kodėl taip nutinka? Pasirodo – dėl daugybės priežasčių..

Viena iš svarbiausių priežasčių – nesveika, nesubalansuota mityba ir žalingi įpročiai. Tai ir organizmo užterštumo (dėl kurio atsiranda ir stuburo ligos) ir viršsvorio (kuris taip pat kenkia stuburui) rizikos faktoriai.

Dar viena iš svarbiausių stuburo ligų priežasčių – neteisinga laikysena. Teisinga laikysena stovint turėtų būti tokia: kaklas tiesus, smakras tiesus (nenuleistas), pečiai tiesūs (viename lygmenyje), pilvas įtrauktas. Einame tiesiai, nekrypuojame į šalis, nevelkame kojų – eisena lengva, spyruokliuojanti.

Patikrinti, kaip atrodo taisyklinga laikysena, galime atsistoję nugara prie sienos: stovime tiesiai ir liečiamės prie sienos galva, mentimis, sėdmenimis ir kulnais – tai ir yra teisinga laikysena.

Jei reikia ilgai stovėti – dažniau keiskime pozą, perkelkime svorį tai ant vienos, tai ant kitos kojos. Jei yra galimybė – pavaikščiokime, atsiremkime į sieną. Negalima ilgai avėti aukštakulnių batų – jie taip pat kenkia stuburui, nes iškreipia teisingą laikyseną.

Jei tenka ilgai sėdėti – sėdėkime tiesia nugara, atsirėmę į kėdės atlošą, kojomis siekdami grindis. Būtinai darykime pertraukėles – atsistokime, pasivaikščiokime. Sėdint spaudimas stuburui yra net 40% didesnis, nei vaikštant ar stovint. Blogas įprotis – sėdėti užsikėlus koją ant kojos. Tai ne tik sutrikdo kraujo cirkuliaciją, bet ir iškreipia teisingą laikyseną.

Negalima sėstis staigiai, tarsi griūnant visu svoriu – tai gali pakenkti stuburo tarpslanksteliniams diskams. Sėstis reikėtų lengvai, tiesia nugara. Svarbu, kad ir automobilio krėslas būtų sureguliuotas taip, kad sėdėtume tiesia nugara ir lengvai pasiektume vairą ir pedalus.

Svarbi kūno laikysena ir miegant, todėl lova turi būti lygi ir kieta. Nelygi ar pernelyg minkšta lova gali tapti stuburo iškrypimo priežastimi.

Venkime staigių judesių ir nenatūralių išsilenkimų – taip galima traumuoti stuburą. Jei keliame sunkų svorį – sulenkime kojas, nugarą laikykime tiesiai, o svorį kelkime arčiau kūno. Jei įmanoma – sunkų svorį padalinkime į abi rankas.

Kai reikia nešti sunkų nešulį – paskirstykime jį po lygiai į abi rankas. Saugus, netraumuojantis stuburo nešulys gali būti ne sunkesnis, nei 10 procentų žmogaus kūno svorio.

Judėjimas – būtinas, jei norime išlaikyti sveiką stuburą. Geriausi pratimai sveikam stuburui – ėjimas, tempimo pratimai, joga arba specialūs pratimai. Mankštinkime pilvo raumenis (pilvams – ne!) – tai ne tik stiprina stuburo juosmeninę dalį, bet ir padeda išlaikyti teisingą laikyseną.

Mokykimės valdyti stresą ir išlaikyti dvasinę pusiausvyrą: stresas, negatyvios emocijos provokuoja raumenų spazmus nugaroje – o tai taip pat gali būti įvairių negalavimų priežastis.

Ir dar – neignoruokime nugaros skausmo: jis gali progresuoti ir būti signalu apie prasidedančią ligą. Todėl būtina nustatyti skausmo priežastį bei ją pašalinti, ir – pirmiausiai reikia atkreipti dėmesį į savo laikyseną (ji daug ką pasakys).

Sveikas stuburas – geros sveikatos pagrindas ir rodiklis. Būkite sveiki :)!

Sveikatos psichologija

Dar praeitame amžiuje psichologai atkreipė dėmesį į ryšį tarp žmogaus emocinės būsenos ir fiziologinių procesų. Dabar jau įrodyta, kad sveikata arba liga yra tam tikra biologinių, psichologinių ir socialinių faktorių sąveika.

Žmogus – sociali būtybė: be socialinių sąlygų jis neišsivystytų kaip asmenybė. Nuo pat gimimo žmogus auklėjamas ir formuojamas šeimoje, ugdymo įstaigose, mokykloje, darbe, visuomenėje.. Koks jis bus – iš vienos pusės priklauso nuo socialinės aplinkos, o iš kitos – nuo biologinio paveldimumo.

Teisingai organizuota visuomenė yra geriausia mokykla vystytis sveikam, kūrybingam, pilnaverčiam žmogui. Šito negalime pasakyti apie šiuolaikinę visuomenę: joje prikurta surogatinių idealų (pinigai, konkurencija, statusas, palaidumas, žalingi įpročiai ir t.t.), neturinčių nieko bendra nei su sveikata, nei su žmoniškumu.

Maža to, tie netikri idealai yra žmonių vidinių prieštaravimų ir vidinės įtampos priežastis – kuri, savo ruožtu, yra daugelio kūno negalavimų priežastis. Sveikatos psichologija, atvirkščiai – formuoja humanistinius idealus: kai svarbūs visi ir kiekvienas atskirai, kai remiamasi bendražmogiškais dorovės principais ir palaikoma sveika emocinė atmosfera.

Pažvelkime, kaip sveikatos psichologija aiškina svarbiausius sveikatos klausimus.

Kokios gali būti ligos priežastys? Žmogus – sudėtinga sistema, todėl ligą gali sukelti daug faktorių:
– Biologiniai (pvz., virusai, bakterijos, struktūriniai defektai, genetika);
– Psichologiniai (emocijos, įsitikinimai, elgesys);
– Socialiniai (elgesio normos, šeima, darbas, priklausymas tam tikroms socialinėms grupėms ir t.t..)

Kas atsakingas už ligą? Žmogus – ne pasyvi auka. Atsakomybė už ligą atsiranda supratus ryšį tarp savo elgesio ir ligos atsiradimo. Ir tai ne tik atsakomybės klausimas: tai suprasdamas, žmogus gali koreguoti savo elgesį ir tuo pačiu panaikinti ligos priežastį.

Kaip gydyti ligas? Gydymas turi būti vientisas, kompleksinis (holistinė medicina), o ne tik atskirų biologinių pokyčių gydymas, kurie pasireiškia ligos atveju. Kompleksinis gydymas apima elgesio pakeitimus (pvz., mityboje, režime, žalingų įpročių atsisakymu) ir įsitikinimų korekcijas – būtinai suderinant juos su medicininėmis rekomendacijomis.

Kas atsakingas už gydymą? Kadangi gydo žmogų, o ne tik konkretaus organo susirgimą, reiškia – ne tik gydytojas, bet ir pacientas yra atsakingas už visišką savo pasveikimą. Jis turi aktyviai prisidėti prie savo sveikimo (laikydamasis rekomendacijų, keisdamas savo elgesį ir įsitikinimus).

Koks ryšys tarp sveikatos ir ligos? Tai tarsi du poliai: gerovės poliuje dominuoja sveikata, o priešingame poliuje – liga. Artėjant prie ligų poliaus, daugėja destrukcinių procesų, kurie pasireiškia charakteringais simptomais ir negalavimais. Svarbiausias sveikatos palaikymo faktorius – sveika gyvensena, o kitaip tariant – ne tik geros sveikatos palaikymas, bet ir nekenkimas sveikatai.

Koks ryšys tarp psichikos ir kūno? Tiesioginis: psichika ir kūnas nuolat sąveikauja. O štai informacinis bumas, gyvenimo ritmo spartėjimas, negatyvi žmonių tarpusavio santykių dinamika (vienatvė, uždarumas, socialinio palaikymo ir bendrų tikslų nebuvimas ir t.t.) bei kiti patogeniniai šiuolaikinio gyvenimo ypatumai veda į emocinę įtampą, kuri ir tampa viena iš įvairių ligų atsiradimo priežasčių.

Statistika teigia: negatyvių psichinių faktorių augimas įtakoja, kad visiškai psichologiškai sveikų žmonių tėra apie 35% .. O tarp besikreipiančių į medicinines įstaigas su įvairiais nusiskundimais žmonių – ne mažiau kaip 30% (o kai kuriais duomenimis iki 50 %) – iš esmės sveiki žmonės, kuriems reikalinga tik tam tikra emocinės būsenos korekcija.

O jei tiksliau – reikalingas platesnis požiūris ir nuoširdus noras padėti.. Beje, galima tik stebėtis psichologine ir dvasine žmonių stiprybe: nuo 22% iki net 89% žmonių prie sunkių ar traumuojančių gyvenimo aplinkybių adaptuojasi.. savarankiškai! Tačiau nemažai ir palūžta, nes žmogaus psichika taip pat turi pakantumo ribas.

Sveikatos psichologija moko ne tik sveikai gyventi, bet ir giliau suprasti ligų atsiradimo priežastis.`Žmogaus gyvenimas ir gera sveikata – didžiausia visuomenės vertybė, todėl ne tik pats žmogus turi rūpintis savo sveikata, bet ir visuomenės gyvenimas turi būti organizuotas taip, kad dominuotų visapusiškai sveika gyvensena.

Ar sutinkate?