Mėnuo: rugpjūčio 2013

Sklando daugybė anekdotų apie uošvių, žentų, anytų ir marčių santykius – tarsi būtų savaime suprantama, kad tai sudėtingi santykiai, todėl.. belieka juokauti šia tema. Ir retas žmogus prieš vedybas susimąsto, kad tuokiasi ne tik su mylimu žmogumi – su juo į gyvenimą ateina ir mylimo žmogaus artimieji bei santykiai su jais.

Į sutuoktinių tėvų gyvenimą taip pat ateina dar vienas vaikas – bet jau suaugęs, su savo charakteriu ir įpročiais. Įvyksta ne tik jaunųjų vestuvės, bet ir giminių susijungimas. Ar būtinai jis turi būti sunkus? Manau, kad ne – viskas priklauso nuo žmonių geranoriškumo.

Todėl nereikėtų iš anksto vadovautis stereotipais ir nusiteikti negatyviai. Ir vaikams, ir tėvams tai nauja patirtis, nauji vaidmenys gyvenime. Ir kartais nelengva greitai persijungti į tą naują vaidmenį: tėvams – “paleisti“ savo vaiką dėl stipraus emocinio ryšio, vaikams – ne tik kurti savo šeimos santykius, bet ir priimti mylimo žmogaus šeimą.

Šioje situacijoje dėl didesnės gyvenimo patirties (tame tarpe ir bendravimo su savo sutuoktinio tėvais) didesnė atsakomybė už gerų santykių užmezgimą turėtų atitekti tėvams. Jei jie psichologiškai brandūs ir išmintingi – tikrai suras būdus, kaip tai padaryti. Juk geri santykiai tarp uošvio, žento, anytos ir marčios stiprina ir jaunosios šeimos santykius.

Kad būtų geri santykiai – visi tiesiog turėtume elgtis geranoriškai ir pozityviai. Tačiau kaip dažnai tėvai, norėdami savo suaugusiems vaikams gero, sulaukia priešingų rezultatų! Kad to nenutiktų, šiandien pakalbėkime apie tai, ko jokiu būdu neturėtų daryti tėvai, jų vaikams sukūrus šeimą.

Pirmiausia – negalima daryti spaudimo ar versti kažką daryti taip, kaip tėvams atrodo geriau. Tai dažniausiai daroma tėvų klaida – reikėtų suprasti, kad auklėti sukūrusius šeimą vaikus jau vėlu! Jaunos šeimos gyvenimas turi būti nepriklausomas nuo tėvų: jie turi patys valdyti savo gyvenimą ir pajusti atsakomybę už jį.

Maža to, kad spaudimas yra neefektyvus, bet jis dar ir sukuria įtampą tarp tėvų ir jaunos šeimos. Ir jei jaunimui diktuojamas kiekvienas žingsnis – jie pasidaro pasyvūs, nesavarankiški, praranda atsakomybę. Ypač tai žeidžia jauną vyrą – šeimos galvą, ir sukelia protestą.

Nėra nieko blogo, jei tėvai nori pasidalinti savo gyvenimo patirtimi ar išsakyti savo nuomonę, bet tai neturi būti vadovavimas. Jie neturėtų nurodinėti – ką daryti, ko nedaryti, geriausias patarimas skambėtų taip: “Pagalvokite.. ir padarykite taip, kaip jums atrodo geriausia“.

Jokiomis aplinkybėmis ir visiškai nepriimtinas šantažas – emocinis ar materialus. Tai manipuliacijos, kurių neturi būti bendravime apskritai, o ypač artimų žmonių bendravime. Emocinis šantažas: “tu negali taip su mumis elgtis“, “mes to neišgyvensime“ ir pan.. Materialus: “neteksi paveldėjimo, jei nepaklausysi mūsų“, “duosime pinigų, jei nusipirksite baldus, kurie mums patiko“ ir pan..

Negalima pažeisti jaunos šeimos teritorijos. Jei jauna šeima gyvena tėvų namuose – į jų kambarį tėvai neturėtų užeiti kada panorėję. Šeima turi turėti savo asmeninę erdvę, kurioje tvarkosi (mokosi tvarkytis) taip, kaip jiems atrodo geriau. Tėvams gi dažniausiai atrodo, kad jei vaikai kažką daro ne taip kaip jie – reiškia, daro automatiškai blogai..

Jei jaunimas gyvena atskirame bute – tėvai turėtų susilaikyti nuo patarimų, kaip jį įsirengti ar tvarkyti. Ypač dažnai tai daroma, jei tėvai padeda materialiai (“duodam pinigus – privalo klausyti“).

Negalima neperspėjus “vizituoti“ jaunos šeimos namus, t.y., prižiūrėti, komentuoti netvarką ir aiškinti – kaip reikia tvarkytis, virti valgyti, lyginti rūbus, prižiūrėti vaikus.. Dėl tėvų apsilankymo reikėtų susitarti iš anksto, nes jauna šeimininkė gali pasijusti nejaukiai, jei bus užklupta nesusitvarkius ar šeima bus susiplanavus kitokį laisvalaikį.

Jokiu būdu negalima tiesioginiais veiksmais ardyti jaunos šeimos. Pavyzdžiui, konfliktinėje situacijoje remti tik savo vaiko pusę: negatyviai kalbėti apie sutuoktinį, spausti jį, kad “praregėtų“ ir paliktų šeimą. Taip dažniausiai elgiasi visi tėvai, nes negali objektyviai vertinti: jų vaiką “nuskriaudė“, todėl reikia “pašalinti“ skriaudėją.

Tokios “gynybos“ rezultatai visada blogi: stiprus šališkas palaikymas neretai pastūmėja “nuskriaustąjį“ link skyrybų arba paaštrina konfliktą. Gali būti, kad sutuoktiniai vėliau išsiaiškins ir susitaikys, o štai tėvų pozicija ir pikti žodžiai konflikto metu įsimins ilgam ir temdys santykius.

Pats geriausias ir efektyviausias tėvų elgesys – būti geranoriškais ir savo harmoningu elgesiu bei palaikymu stiprinti jauną šeimą. O visus gyvenimiškus sprendimus palikti jaunimui – kad ir kaip kiltų pagunda išspręsti ar padaryti “geriau“ už juos :)..

Visi mes norime harmoningo bendravimo – jei mūsų santykiai šeimoje ir su kitais žmonėmis geri, mes jaučiame vidinę ramybę ir esame tiesiog.. laimingi :). Bendravimas mums gyvybiškai svarbus – nuo santykių kokybės priklauso viskas: šeimos laimė, draugystė, sėkmė, kūrybingumas, darbingumas, sveikata..

Sunkus ir įtemptas bendravimas atima daugybę energijos, o nuolatinė įtampa sukelia depresijas ir net kūno ligas. Todėl visuomet verta ieškoti būdų pagerinti santykius, nelaukiant, kol jie savaime “pagerės“ – gyvenimas įrodė, kad nevaldoma situacija paprastai linkusi blogėti..

Įdomu tai, kad visi mūsų santykiai gyvenime – draugiški, šeimyniniai, darbiniai ir t.t.. – kuriami pagal tam tikrus vienas kitą dėsningai keičiančius etapus. Kiekviename etape vystomos reikalingos savybės bendravime, kurios ir bus pagrindas sekančiam etapui.

Jei tų savybių neišvystome – “užstringame“ kažkuriame etape ir santykių toliau nevystome, bet einame tarsi užburtu ratu, automatiškai kartodami ydingą elgesį. Ir net jei tokiame “užstrigime“ nutraukiame santykius – naujuose santykiuose kartosime tas pačias klaidas, kol.. nesuprasime, kad reikia keistis, arba – kol besikartojančios gyvenimo situacijos neprivers susimąstyti.

Tai savotiški spąstai, kuriuos galime atpažinti, jei žinome – kokie yra bendravimo vystymosi etapai. Psichologijoje jie apibūdinami taip:

Pasitikėjimo ir saugumo kūrimo etapas. Jame svarbiausi nuoširdumas, atvirumas, buvimas savimi tikruoju – tai gerų santykių pagrindas. Jei šis etapas sėkmingas – gimsta saugumo jausmas bei pasitikėjimas vienas kitu, ir mes keliaujame į sekantį santykių vystymosi etapą.

Jei nesėkmingas – užstringame jame. Dažniausiai pasitaikančios šio etapo problemos – pastangos pasirodyti ne tuo kuo esame (keičiame kaukes), įtarumas, nepasitikėjimas, uždarumas, baimė.

Individualių skirtumų pripažinimo etapas. Mokomės priimti žmogų tokį, koks jis yra, gerbti jo interesus, laikytis susitarimų. Taip pat mokomės išreikšti ir savo poreikius bei jausmus – be kaltinimų ir kritikos. Mokomės klausyti ir išgirsti.

Užstringame šiame etape, jei pradedame kovoti dėl “valdžios“, reikšti pretenzijas, slėpti nepasitenkinimą ir nuoskaudas. Užstrigę šiame etape, žmonės dažnai skiriasi, bet santykių nutraukimas būna skausmingas dėl susikaupusio pykčio, abipusių pretenzijų ir ilgai kauptų nuoskaudų.

Dialogo, bendradarbiavimo, bendrumo ir sutarimo etapas. Gilaus emocinio ryšio užgimimas, ramūs ir harmoningi santykiai: bendri ir asmeniniai tikslai, palaikymas, patikimumas, vienybė.

Šio etapo problemos – nuklydimas į paviršutiniškumą (apsileidimas dėl gyvenime atsiradusio santykių stabilumo), bendrų tikslų nebuvimas (kai kiekvienas užsiima tik savais tikslais), susvetimėjimas.

Tam tikro santykių lygmens užbaigimas. Pasirengimas pereiti į aukštesnį, kokybiškesnį bendravimo lygmenį, suvokimas, kad turime tobulėti ir pradėti naują santykių etapą. Po šio etapo santykiai arba pasibaigia (tačiau pozityviai, be negatyvumo), arba tęsiami – bet jau kokybiškai aukštesniame lygmenyje.

Jei užstringame šiame etape, pajuntame, kad gyvenimas – lyg stovinti bala, kad viskas įgrįso. Bet.. ir pakeisti kažką sunku, nes nėra taip paprasta atsisveikinti su įprastais dalykais ir pereiti į aukštesnį, bet.. dar nepažįstamą bendravimo lygmenį.

Taigi, turime nuolat kurti santykius – kad tobulėtume, kad sukurtume tvirtą pagrindą sekančiam etapui, kad skleistume harmoniją.. Juk šiame pasaulyje nėra nieko statiško: viskas juda, sąveikauja, vystosi. Mūsų santykiai taip pat: keičiamės mes, keičiasi aplinkybės bei žmonės mūsų gyvenime – todėl turime keisti (tobulinti) ir mūsų bendravimą :).