Apie psichologines traumas

Kiekvieno žmogaus gyvenime pasitaiko sunkių, stiprių išgyvenimų, kurie vadinami psichologinėmis traumomis. Jos apibūdinamos kaip sunki negatyvi patirtis, sukelianti gilius, ilgalaikius psichikos ir organizmo pažeidimus. Tokių traumų ypatumas – jos visada turi pasekmes.

Kaip žmogus išgyvena psichologines traumas – priklauso nuo jo charakterio, amžiaus, jautrumo. Vieni užsidaro, sunkiai bendrauja, pasidaro emociškai šalti, nepasitiki savimi, linksta į depresijas. Kiti pasidaro neurotiškai judrūs, išsiblaškę, paviršutiniški, neramūs.

Dažnas net nesuvokia, kad pasikeitęs elgesys ar būsena yra išgyventos traumos pasekmė. Todėl svarbu suprasti, kad stiprūs pergyvenimai nepraeina lengvai ar greitai – juos reikia išgyventi (tam reikia laiko), o išgyvenus – suprasti ir paleisti, kitaip skausminga patirtis neleis normaliai gyventi.

Yra kelios dažniausiai pasitaikančios psichologinių traumų grupės:

Šeimyninė trauma. Ilgalaikės psichologinės prievartos, smurto šeimoje pasekmė. Pasitaiko, kad patiriantis smurtą žmogus pradeda smurtauti prieš silpnesnius: pvz., patirianti vyro smurtą moteris gali smurtauti prieš savo vaikus. Vaikams psichologinė trauma – tėvų skyrybos, tėvų ligos ar negatyvus tėvų elgesys (pvz., emocinis šaltumas, smurtas, girtavimas ir pan.)

Emocinė trauma. Ilgalaikio arba intensyvaus emocinio ryšio nutraukimo pasekmė (netektis, skyrybos, išvykimas).

Seksualinė trauma. Ypač sunki vaikystėje patirta seksualinė prievarta. Taip pat seksualinės prievartos tarp suaugusių žmonių pasekmė.

Fizinė trauma. Sunkių fizinių sužalojimų pasekmė: sunkių ligų, chirurginių operacijų, autoavarijų, nelaimingų atsitikimų, gamtinių katastrofų ir pan.

Patyčios ar kankinimai. Psichologinė trauma, atsiradusi dėl patyčių ar kankinimų.

Patirtos psichologinės traumos generuoja daugybę negatyvių minčių ir emocijų, trukdo harmoningam žmogaus tobulėjimui ir silpnina žmogaus psichologinį imunitetą. O nesuvoktos, neišgyventos ar ignoruojamos – vystosi į psichologinius kompleksus, kurie veikia žmogaus elgesį ir gyvenimą.

Kartais būtina specialisto pagalba, nes sunkesniais atvejais gali išsivystyti potrauminis stresinis sindromas (PTSS), kuris pasireiškia tokiais požymiais:

– pasikartojantys, įkyrūs prisiminimai apie įvykius, sukėlusius psichologinę traumą (mintys, vaizdai, pojūčiai, sapnai);
– stiprus psichologinis stresas (fiziologinės reakcijos) į išorinius dirgiklius, kurie primena kažkokį traumuojančio įvykio aspektą;
– vengimas stimulų, kurie susieti su psichologine trauma: pastangos išvengti minčių, kalbų ir pojūčių, taip pat veiksmų ar žmonių, kurie sukelia prisiminimus apie patirtą traumą;
– sumažėjęs interesas tam, kas buvo svarbu;
– susvetimėjimo su aplinkiniais jausmas;
– negebėjimas orientuotis į ilgalaikę gyvenimo perspektyvą;
– sumažėjęs emocionalumas.

Psichologines traumas sunkiau išgyvena tie žmonės, kurie patiria pakartotines traumas, o taip pat – labai jauni arba pagyvenę žmonės. Ypač neigiamai veikia izoliacija psichologinės traumos išgyvenimo metu.

Viskas priklauso nuo to, kaip sėkmingai, ir ar laiku buvo suteikta visokeriopa pagalba. Greičiau atsigauna žmonės, gebantys valdyti savo emocijas, pasitikintys savimi, pozityvūs bei turintys stiprų socialinį palaikymą (artimųjų, visuomenės).

Būtent artimųjų elgesys: dėmesingumas, išklausymas, supratimas, palaikymas – ypatingai svarbus išgyvenantiems psichologines traumas.

Reklama

Kūrinijos laiškas – apie…

Sveikas!

Yra dalykai, apie kuriuos žmonės seniai pamiršo.

Tokius dalykus vadiname GERAIS DARBAIS.

Tai taip banalu, bet taip svarbu.

Pavyzdžiui – galima perversti per gatvę senutę.

Paprastą, varganai apsirengusią senutę, kuri sustingo kelkraštyje ir ilgiausiai lauks, kol gatvė bus tuščia. Galima praeiti pro šalį, o galima – sustoti ir pervesti.

Pavyzdžiui – galima, pastebėjus prie kasos, kad senukui trūksta pinigų, trumpai ir tyliai pasakyti kasininkei: “aš sumokėsiu už jį“, – ir sumokėti. O kai senukas ims prieštarauti, atsakyti jam juokais “suaugusio-vaikui“ tonu: “Na, nesiginčykite su manimi! Mano pinigai, ir aš sprendžiu ką su jais daryti! :)“

O dar galima pamaitinti benamį katiną arba šuniuką. Žinau, dauguma prieštaraus, atseit, dauginasi, ligas platina – bet juk tas katinas ar šuo jau gyvena! Na, nežudyti gi jį?! JIS GYVAS, ir taip pat nori valgyti. Nupirk dešrelę – dėl to nenuskursi!

Galima atidaryti duris žmogui su sunkiais nešuliais.

Galima padėti močiutei su krepšiais, kuri į autobusą ropščiasi tarsi alpinistė.

Galima DAUG KĄ!

Svarbiausia – DARYTI!

Pasaulis sudarytas IŠ MŪSŲ – iš tavęs, iš manęs, iš senutės kelkraštyje, iš senuko kasoje. Kokie mes – toks ir mūsų pasaulis! MES PATYS jį kuriame APLINK SAVE, supranti?

Kiekvieną dieną milijonai žmonių daro gerus darbus.

TYLĖDAMI.

O tuo metu Kažkas Visagalis iš Viršaus, taip pat TYLĖDAMAS viską pastebi.

Ir netiesa, kad gėris netriumfuoja. Niekų kalbos!

Jis VISADA TRIUMFUOJA! Tiesiog – NE VISADA IŠ KARTO…

Kartą, jau pamiršęs tą senutę, katiną, vaiką ar merginą, tu atsidursi bėdoje – kartais taip nutinka.

Ir tuomet visai netikėtai, kai neviltis jau visai prislėgs, ir tu jau nelauksi jokios pagalbos, STAIGA – kažkas tau pasakys: “Aš Jums padėsiu“.

Ir viskas susitvarkys.

Atmink, bankas – ne kitoje gatvės pusėje, bankas – TEN (aš rodau pirštu į viršų), VIRŠUJE.

Ir tai pats tiksliausias bankas, jame VISKĄ užskaito. Ir jei yra nors trupinėlis tavo gerų darbų – jie persvers kilogramus atsitiktinių klaidų.

Kada paskutinį kartą padarei gerą darbą? Tiesiog taip, nė už ką?…..

Nuoširdžiai Jūsų ir visada su Jumis 🙂

Kūrinija

Dėkoju Kūrinijai už laišką :)! Visiems linkiu saulėtos nuotaikos ir puikaus savaitgalio!! 🙂

Dao išmintis (tęsinys)

* Jei žmogus gerai gyvena, reiškia, jis žino – kaip. Žinoti “kaip“ – reiškia išmanyti gyvenimo dėsnius.

* Jei tik atsigręžtume į savo prigimtį – nenuklystume rinkdamiesi kryptį. Jei žinome, kaip panaudoti gamtos dėsnius ir savo prigimtines jėgas – įgausime stiprybę. Jei neišmanome, kaip jie veikia – pražūsime.

* Kad išgirstume savo širdies balsą – turime nutildyti protą. Išgirdę širdies balsą – atrasime savo gyvenimo kelią ir pradėsime suprasti Kūrinijos dėsnius.

* Teisingas mokymas – lyg vandens versmė, iš kurios plūsta gyvybės vanduo: jis turi maitinti, o ne naikinti. O tikras mokytojas yra tas, kuris atskleidžia geriausias mokinio savybes.

* Nesiliaukime tobulėję, nes sustojimas tolygus nuosmukiui. Kaip atpažinti nuosmukį? Kai išorė tampa svarbesnė už esmę; taisyklės – svarbesnės už supratimą ir teisingumą; veiksmų tvarka – svarbesnė už kūrybingumą; asmeniniai patogumai – svarbesni už artimųjų kančias; savo nuomonės reiškimas – svarbesnis už kitų išklausymą; kitų žeminimas – svarbesnis už nuoširdų bendravimą; nauda – svarbesnė už besąlygišką dovanojimą, egoizmas – svarbesnis už vienybę… Kai dvasia užmiega, o gyvenimo vertingumas matuojamas materialiais dalykais.

* Gyvenime tėkmė turi būti natūrali. Kiekvienas veiksmas – pagal jėgas ir atliekamas laiku. Kartais svarbu išlaukti, subrandinti sąlygas – tuomet ir lengvas stumtelėjimas viską pastato į savo vietas. Skubėjimas ir perteklius prišaukia nesėkmes. Kai žmonės kaupia daug nereikalingų daiktų – jie skursta dvasiškai.

* Sekime širdies keliu! Būkime geranoriški. Kalbėkime tik tiesą. Vadovaukime remdamiesi harmonijos principais.

* Šalies ir tautos valdymas turi būti vykdomas meilėje šaliai ir tautai, be prievartos.

* Jei nebus liaupsinamas kažkoks būrelis “išrinktųjų“ – tautoje nebus pavydo; jei nebus liaupsinamas palaidumas – nebus pasileidimo; jei nebus liaupsinami materialūs turtai – nebus vagysčių. Kitaip tariant: jei nebus išstatomi parodai aistrų objektai – nebus ir pagundų. Išmintingas vadovas nesudaro sąlygų tokioms pagundoms ir rūpinasi, kad tauta būtų sveika, išmintinga ir soti.

* Vadovas – jungiamoji grupės ar organizacijos jėga. Vadovo savybės lemia organizacijos savybes. Jei vadovui stinga proto, doros ir patirties – sėkmės nebus. Geri vadovai įveikia ir sunkias aplinkybes. O prastiems nepadės net palankios.

* Kai gaminama daug ginklų – neišvengiamai auga prievarta ir banditizmas. Kai įstatymai pasidaro spaudimo ir represijos priemone – dėsningai gimsta pasipriešinimas. Kai vadovai valdo agresyviai – tuomet ir tautai blogai, ir ji pradeda ieškoti išeities. O kai vadovai valdo harmoningai – tauta taip pat taiki ir rami. Ir ji niekur nesiveržia iš savo gerovės… Gyvenimas šalyje turi būti toks, kad žmonės nenorėtų jos palikti.

* Ginklai atneša tik nelaimes, todėl derėtų ryžtingai jų atsisakyti! Šlovinti karinę pergalę – reiškia džiaugtis nužudytais žmonėmis. Ar galima gerbti tą, kuris skatina žmonių žudymą ir džiaugiasi nužudytais?..

* Nedaryk kitam to, ko nenorėtum sau – jau vien šiuo paprastu principu galima sumažinti chaosą visuomenėje ir įvesti visuotinę tvarką. Tikrasis gerumas – tai gebėjimas ne tik galvoti apie kitus, bet ir jausti tai, ką jie jaučia.

* Sunkus darbas prasideda nuo lengvos pradžios – juk bet koks didelis darbas susideda iš mažų dalelių: tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio… Taip palengva padaromi ir dideli geri darbai.

* Be vilties nieko nenuveiksime. Viltis yra tas tikėjimas, kuris padeda įsivaizduoti savo tikslus ir įkvepia jų siekti. Pasauliui reikia daugiau vilties… Turėkime viltį, įkvėpkime kitiems viltį!

(Senųjų Dao Meistrų mintys)

Dao išmintis

* Kas pažino Dao – yra tylus, skleidžia ramybę ir elgiasi visada oriai. Jis rengiasi paprastais rūbais, o didžiausias brangenybes slepia savyje.

* Netobulas siekia tapti tobulu. Tai ne tušti žodžiai. Tačiau tobulumas pasiekiamas tik per Vienybę.

* Gyvenimas – nuolatinis vystymasis, nuolatinis judėjimas į priekį. Žmogus niekada nelieka tokiu, koks buvo, jis nuolat keičiasi, net jei to nepastebi.

* Kiekvienas žmogus turi pasirinkimą: priešintis harmoningai būties tėkmei arba sekti ja. Pirmieji – gyvens įtampoje, neteks jėgų ir nusilps, antrieji – klestės, gyvens harmonijoje ir stiprės.

* Laisva valia – labai įdomus dalykas: ji gali nugramzdinti į bedugnę, o gali ir nutiesti kelią į neįtikėtinas aukštumas. Viskas priklauso nuo to, kaip ją panaudosime.

* Teisingas valios panaudojimas vedą į nepriekaištingą, tobulą gyvenimą.

* Trys pakopos veda į nepriekaištingą gyvenimą:

1. Turime išmokti gyventi šiame pasaulyje, nepažeisdami jo grožio, pusiausvyros ir harmonijos. Tai – sąveikos etika su viskuo, kas gyva ir su visais kitais Kūrinijos elementais. Mokyti etikos reikia būtent žmones – juk kitos gyvybės formos nepažeidžia pasaulio harmonijos.

2. Jei laikomės grožio ir harmonijos principo, turime patys tapti grožiu ir harmonija. Žinoma, čia kalba eina ne apie kūno puošimą, bet apie dvasinį grožį.

3. Žmogaus dvasia, tapusi grožiu ir harmonija, t.y., susiliejusi su Dao, pradeda aktyviai kurti aukščiausią Grožį Žemėje – kiekvienu savo žodžiu, mintimi ir veiksmu.

* Dao skleidžia ramybę, harmoniją, teisingumą. Tačiau tarp žmonių – godumas, savanaudiškumas, apgaulė, prievarta…

* Melas, siekis pasipelnyti, vagystės, žiaurumas – visa tai išnyks tuomet, kai žmonės turės teisingas žinias. Visos žmogiškos ydos – dėl žinių trūkumo.

* Žinantis nesiginčija. Ginčijasi nežinantis.

* Ramybė – skaidrios ir niekuo nesudrumstos sąmonės pagrindas. Tas, kuris sugeba būti ramiu – sugeba pažinti.

* Išmintingas žmogus primena vandenį: vanduo tarnauja viskam, kas gyva, bet nieko sau nereikalauja. Jis tiesiog teikia ir palaiko gyvybę.

* Išminčius su niekuo nekovoja. Todėl yra nenugalimas.

* Išminčius žvelgia ne tik akimis, bet ir širdimi. Todėl mato aiškiai.

* Kad suprastum žodžius – turi pamatyti. Todėl išminčius tampa pavyzdžiu kitiems.

* Yra dar vienas svarbus gyvenimo dėsnis: “panašus pritraukia panašų“. Jei sėsite Meilės daigus – galiausiai patys tapsite galingu Meilės “magnetu“ ir pritrauksite tai, ką sėjote.

* Meilė – tai gyvenimo kalba, kuria kalba Dievas Visatoje. Meilė – kalba, kurios dėka žmogus gali suprasti kitą žmogų. Meilė – kalba, kurios dėka žmogus gali suprasti Dievą… Juk Dievas yra Meilė!

(Senųjų Dao Meistrų mintys)

Motinos Meilė

* Motina yra namai, iš kurių mes visi išėjome, ji yra gamta, žemė, vandenynas…

* Nieko nuostabaus, kad mes visi – vaikai ir suaugę – ilgimės motiniškos meilės.

* Tai, kad meilė neįmanoma be rūpinimosi, akivaizdžiausia motinos meilėje savo vaikui. Mes labai suabejotume jos meilės nuoširdumu, matydami, kad ji nesirūpina laiku pavalgydinti, išmaudyti kūdikį, sukurti fizinį komfortą; ir priešingai – kai matome, kaip motina rūpinasi vaiku, tai liudija jos meilę.

* Motinos meilė yra palaima, ramybė, jos nereikia išsikovoti, užsitarnauti.

* Pirmaisiais mėnesiais ir metais vaikas labiausiai yra prisirišęs prie motinos. Šis prisirišimas atsiranda dar prieš gimimą, kai motina ir vaikas vis dar yra viena, nors kartu yra du.

* Motinos meilė iš prigimties yra besąlygiška. Motina myli savo naujagimį ne dėl to, kad jis patenkino kokią nors ypatingą sąlygą ar pateisino jos lūkesčius, o todėl, kad tai jos vaikas.

* Vaiko gyvenimo įtvirtinimas turi du aspektus: pirmasis – rūpinimasis ir atsakomybė, kurie yra absoliučiai būtini, norint išsaugoti vaiko gyvybę ir jį auginti. Antrasis aspektas siekia toliau nei globa. Tai nuostata, skiepijanti vaikui meilę gyvenimui, diegianti jam jausmą: gyventi yra puiku, nuostabu būti mažu berniuku ar mergaite, gera gyventi šioje žemėje!

* Motinos poveikis vaikui labai didelis. Jos meilė gyvenimui tokia pat užkrečianti, kaip ir jos nerimas.

* Yra daug būdų pasiekti kūrybinį pasitenkinimą; natūraliausias ir lengviausias – tai motinos rūpinimasis ir meilė savo kūriniui. Ji perkelia save į kūdikį, ši meilė įprasmina ir sureikšmina jos gyvenimą.

* Geriausias jautrumo kitam žmogui pavyzdys – motinos jautrumas ir atsakomybė už savo kūdikį. Ji pastebi menkiausius kūno pasikeitimus, reikmes, nerimą dar prieš tai, kai šie pasireiškia. Pravirkus vaikui, ji prabunda, nors kitas, gal ir gerokai stipresnis garsas jos neprikeltų. Visa tai rodo, kad ji jautri vaiko gyvenimo apraiškoms; ji nei nerimauja, nei susirūpinusi, bet yra budri ir, išsaugodama pusiausvyrą, atsiliepia į bet kurį reikšmingesnį vaiko ženklą.

* Motina myli savo vaikus dėl to, kad tai jos vaikai, o ne todėl, kad jie „geri“, paklusnūs ir vykdo jos norus ar nurodymus – taigi, motinos meilė remiasi lygybe.

* Vaiko gebėjimas mylėti, būti laimingu, mąstyti, jo meniniai gabumai – tai sėklos, kurių daigai auga tik tam tikromis sąlygomis ir gali nunykti, jei pastarųjų nebus. Viena iš svarbiausių šių sąlygų yra tai, kad vaiko gebėjimais tikėtų reikšmingas jam asmuo. Motinos tikėjimas savo vaiku sudaro geriausias sąlygas realizuoti vaiko sugebėjimus. Šis tikėjimas skiria auklėjimą nuo manipuliacijos.

* Motinos meilė yra besąlygiška, visa apsauganti, visa aprėpianti, nes negali būti kontroliuojama ar įgyjama.

* Motinos širdis sako: „Nėra tokio blogio, tokio nusikaltimo, kuris galėtų atimti mano meilę, geriausius mano linkėjimus tau“.

* Dėl savo altruizmo ir nesavanaudiškumo motinos meilė gali būti laikoma aukščiausia meilės išraiška ir švenčiausiu emociniu ryšiu.

Mintys iš E. Fromo knygos “Menas mylėti“

Gražaus ir šilto artėjančio savaitgalio! 🙂

Biblioterapija

Biblioterapija (išv. iš gr. kalbos – gydymas knyga) atsirado seniai. Teigiama, kad toks gydymas buvo taikomas pirmosiose senovės Graikijos bibliotekose ir buvo vadinamas “vaistais sielai“. Nuo XX amžiaus pradžios ši terapija laikoma svarbia tradicinės medicinos (psichoterapijos) dalimi.

Kokia gi šios terapijos esmė? Ji paprasta: žmogus tiesiog sistemingai skaito knygas, kurias jam parenka gydytojas, ir tokiu būdu gerėja jo psichinė būsena, o per ją – gerėja ir visi kiti organizmo procesai. Be to, biblioterapija taikoma ne tik psichoterapijoje, bet ir pedagogikoje.

Esmė dar ir tame, kad skaitydami mes esame maksimaliai sąmoningi, nes, pavyzdžiui, žiūrėti ar klausyti mes galime paviršutiniškai, neatidžiai, nesigilindami. Paviršutiniškai skaityti neįmanoma: jei dėmesys išsiblaško – mes tiesiog atidedame knygos skaitymą iki sekančio karto.

Todėl šis metodas yra veiksmingas: jo pagalba galima koreguoti žmogaus psichinę ir dvasinę būseną, jo charakterį ir elgesį, padėti atrasti įvairių problemų sprendimus. Ir kas labai svarbu – visa tai žmogus atlieka savarankiškai.

Biblioterapijos propaguotojas N. Rubakinas rašė: “Trys galingos jėgos yra knygoje: žinios, supratimas, nuotaika“. Juokaujama, kad paplitęs knygų skaitymas visuomeniniame transporte – akivaizdus pavyzdys, kaip žmonės intuityviai taiko biblioterapiją gyvenime.

O garsus Lietuvos psichoterapeutas A. E. Alekseičikas apie biblioterapiją rašo: “Tai skaitymas ne dėl žinojimo, nors kai kurios žinios ligoniams nepaprastai svarbios. Greičiau tai skaitymas sielai ir dvasiai, tiesai, kelionei“.

Kokio žanro knygos gali būti taikomos terapijai? Labai įvairaus: tai gali būti speciali medicininė literatūra, filosofinė, dvasinė, religinė, populiari mokslinės psichoterapijos literatūra, humoristinė, folkloras ir pasakos, grožinė ir nuotykių ir t.t.. – priklausomai nuo to, kokia reikalinga konkrečiam žmogui.

Vienintelė sąlyga – knygos neturi daryti slegiančio poveikio, kai vaizduojamos situacijos be išeities, vyrauja pesimistinės nuotaikos, aprašomi neišsprendžiami konfliktai, nelaimingi ir beviltiški personažų gyvenimai. Terapinės knygos turi būti tarsi gelbėjimo ratas: įkvepiančios ir optimistiškos.

Knygų skaitymas lavina gebėjimą įveikti kritines situacijas (ligas, stresus, depresijas ir pan.), stiprinti valią ir pasitikėjimą savimi, visapusiškai tobulėti. Biblioterapiją gali būti dvejopa: tikslinga, padedanti išugdyti valią, optimizmą, pasitikėjimą savimi; ir – padedanti pakelti nuotaiką bei atitraukti nuo įkyrių minčių apie problemą.

Biblioterapijos tikslas:

1. Suteikti skaitytojui informaciją apie problemas;
2. Padėti suvokti jų esmę;
3. Apsvarstyti naujas vertybes ir santykius;
4. Parodyti, kad ir kiti žmonės susiduria su panašiomis problemomis ir supažindinti su jų sprendimais.

Labai svarbus biblioterapijos vaidmuo auklėjime. Vaikiškos knygos turi būti lengvai skaitomos, pakeliančios nuotaiką, leidžiančios pajusti herojų būseną ir susimąstyti apie gyvenimo vertybes. Dažniausiai tai pasakos – kur vaizduojamas gėris, meilė, teisingumas, išmintis ir humanizmas, o herojai visada randa sprendimus ir įveikia visus sunkumus..

Taigi: knyga gali būti draugas, mokytojas, gydytojas.. Skaitykime knygas! Levas Tolstojus rašė: “Gera knyga – tarsi pokalbis su protingu žmogumi: teikia žinių, moko apibendrinti tikrovę ir suprasti gyvenimą“.