Dao išmintis

* Kas pažino Dao – yra tylus, skleidžia ramybę ir elgiasi visada oriai. Jis rengiasi paprastais rūbais, o didžiausias brangenybes slepia savyje.

* Netobulas siekia tapti tobulu. Tai ne tušti žodžiai. Tačiau tobulumas pasiekiamas tik per Vienybę.

* Gyvenimas – nuolatinis vystymasis, nuolatinis judėjimas į priekį. Žmogus niekada nelieka tokiu, koks buvo, jis nuolat keičiasi, net jei to nepastebi.

* Kiekvienas žmogus turi pasirinkimą: priešintis harmoningai būties tėkmei arba sekti ja. Pirmieji – gyvens įtampoje, neteks jėgų ir nusilps, antrieji – klestės, gyvens harmonijoje ir stiprės.

* Laisva valia – labai įdomus dalykas: ji gali nugramzdinti į bedugnę, o gali ir nutiesti kelią į neįtikėtinas aukštumas. Viskas priklauso nuo to, kaip ją panaudosime.

* Teisingas valios panaudojimas vedą į nepriekaištingą, tobulą gyvenimą.

* Trys pakopos veda į nepriekaištingą gyvenimą:

1. Turime išmokti gyventi šiame pasaulyje, nepažeisdami jo grožio, pusiausvyros ir harmonijos. Tai – sąveikos etika su viskuo, kas gyva ir su visais kitais Kūrinijos elementais. Mokyti etikos reikia būtent žmones – juk kitos gyvybės formos nepažeidžia pasaulio harmonijos.

2. Jei laikomės grožio ir harmonijos principo, turime patys tapti grožiu ir harmonija. Žinoma, čia kalba eina ne apie kūno puošimą, bet apie dvasinį grožį.

3. Žmogaus dvasia, tapusi grožiu ir harmonija, t.y., susiliejusi su Dao, pradeda aktyviai kurti aukščiausią Grožį Žemėje – kiekvienu savo žodžiu, mintimi ir veiksmu.

* Dao skleidžia ramybę, harmoniją, teisingumą. Tačiau tarp žmonių – godumas, savanaudiškumas, apgaulė, prievarta…

* Melas, siekis pasipelnyti, vagystės, žiaurumas – visa tai išnyks tuomet, kai žmonės turės teisingas žinias. Visos žmogiškos ydos – dėl žinių trūkumo.

* Žinantis nesiginčija. Ginčijasi nežinantis.

* Ramybė – skaidrios ir niekuo nesudrumstos sąmonės pagrindas. Tas, kuris sugeba būti ramiu – sugeba pažinti.

* Išmintingas žmogus primena vandenį: vanduo tarnauja viskam, kas gyva, bet nieko sau nereikalauja. Jis tiesiog teikia ir palaiko gyvybę.

* Išminčius su niekuo nekovoja. Todėl yra nenugalimas.

* Išminčius žvelgia ne tik akimis, bet ir širdimi. Todėl mato aiškiai.

* Kad suprastum žodžius – turi pamatyti. Todėl išminčius tampa pavyzdžiu kitiems.

* Yra dar vienas svarbus gyvenimo dėsnis: “panašus pritraukia panašų“. Jei sėsite Meilės daigus – galiausiai patys tapsite galingu Meilės “magnetu“ ir pritrauksite tai, ką sėjote.

* Meilė – tai gyvenimo kalba, kuria kalba Dievas Visatoje. Meilė – kalba, kurios dėka žmogus gali suprasti kitą žmogų. Meilė – kalba, kurios dėka žmogus gali suprasti Dievą… Juk Dievas yra Meilė!

(Senųjų Dao Meistrų mintys)

Motinos Meilė

* Motina yra namai, iš kurių mes visi išėjome, ji yra gamta, žemė, vandenynas…

* Nieko nuostabaus, kad mes visi – vaikai ir suaugę – ilgimės motiniškos meilės.

* Tai, kad meilė neįmanoma be rūpinimosi, akivaizdžiausia motinos meilėje savo vaikui. Mes labai suabejotume jos meilės nuoširdumu, matydami, kad ji nesirūpina laiku pavalgydinti, išmaudyti kūdikį, sukurti fizinį komfortą; ir priešingai – kai matome, kaip motina rūpinasi vaiku, tai liudija jos meilę.

* Motinos meilė yra palaima, ramybė, jos nereikia išsikovoti, užsitarnauti.

* Pirmaisiais mėnesiais ir metais vaikas labiausiai yra prisirišęs prie motinos. Šis prisirišimas atsiranda dar prieš gimimą, kai motina ir vaikas vis dar yra viena, nors kartu yra du.

* Motinos meilė iš prigimties yra besąlygiška. Motina myli savo naujagimį ne dėl to, kad jis patenkino kokią nors ypatingą sąlygą ar pateisino jos lūkesčius, o todėl, kad tai jos vaikas.

* Vaiko gyvenimo įtvirtinimas turi du aspektus: pirmasis – rūpinimasis ir atsakomybė, kurie yra absoliučiai būtini, norint išsaugoti vaiko gyvybę ir jį auginti. Antrasis aspektas siekia toliau nei globa. Tai nuostata, skiepijanti vaikui meilę gyvenimui, diegianti jam jausmą: gyventi yra puiku, nuostabu būti mažu berniuku ar mergaite, gera gyventi šioje žemėje!

* Motinos poveikis vaikui labai didelis. Jos meilė gyvenimui tokia pat užkrečianti, kaip ir jos nerimas.

* Yra daug būdų pasiekti kūrybinį pasitenkinimą; natūraliausias ir lengviausias – tai motinos rūpinimasis ir meilė savo kūriniui. Ji perkelia save į kūdikį, ši meilė įprasmina ir sureikšmina jos gyvenimą.

* Geriausias jautrumo kitam žmogui pavyzdys – motinos jautrumas ir atsakomybė už savo kūdikį. Ji pastebi menkiausius kūno pasikeitimus, reikmes, nerimą dar prieš tai, kai šie pasireiškia. Pravirkus vaikui, ji prabunda, nors kitas, gal ir gerokai stipresnis garsas jos neprikeltų. Visa tai rodo, kad ji jautri vaiko gyvenimo apraiškoms; ji nei nerimauja, nei susirūpinusi, bet yra budri ir, išsaugodama pusiausvyrą, atsiliepia į bet kurį reikšmingesnį vaiko ženklą.

* Motina myli savo vaikus dėl to, kad tai jos vaikai, o ne todėl, kad jie „geri“, paklusnūs ir vykdo jos norus ar nurodymus – taigi, motinos meilė remiasi lygybe.

* Vaiko gebėjimas mylėti, būti laimingu, mąstyti, jo meniniai gabumai – tai sėklos, kurių daigai auga tik tam tikromis sąlygomis ir gali nunykti, jei pastarųjų nebus. Viena iš svarbiausių šių sąlygų yra tai, kad vaiko gebėjimais tikėtų reikšmingas jam asmuo. Motinos tikėjimas savo vaiku sudaro geriausias sąlygas realizuoti vaiko sugebėjimus. Šis tikėjimas skiria auklėjimą nuo manipuliacijos.

* Motinos meilė yra besąlygiška, visa apsauganti, visa aprėpianti, nes negali būti kontroliuojama ar įgyjama.

* Motinos širdis sako: „Nėra tokio blogio, tokio nusikaltimo, kuris galėtų atimti mano meilę, geriausius mano linkėjimus tau“.

* Dėl savo altruizmo ir nesavanaudiškumo motinos meilė gali būti laikoma aukščiausia meilės išraiška ir švenčiausiu emociniu ryšiu.

Mintys iš E. Fromo knygos “Menas mylėti“

Gražaus ir šilto artėjančio savaitgalio! 🙂

Biblioterapija

Biblioterapija (išv. iš gr. kalbos – gydymas knyga) atsirado seniai. Teigiama, kad toks gydymas buvo taikomas pirmosiose senovės Graikijos bibliotekose ir buvo vadinamas “vaistais sielai“. Nuo XX amžiaus pradžios ši terapija laikoma svarbia tradicinės medicinos (psichoterapijos) dalimi.

Kokia gi šios terapijos esmė? Ji paprasta: žmogus tiesiog sistemingai skaito knygas, kurias jam parenka gydytojas, ir tokiu būdu gerėja jo psichinė būsena, o per ją – gerėja ir visi kiti organizmo procesai. Be to, biblioterapija taikoma ne tik psichoterapijoje, bet ir pedagogikoje.

Esmė dar ir tame, kad skaitydami mes esame maksimaliai sąmoningi, nes, pavyzdžiui, žiūrėti ar klausyti mes galime paviršutiniškai, neatidžiai, nesigilindami. Paviršutiniškai skaityti neįmanoma: jei dėmesys išsiblaško – mes tiesiog atidedame knygos skaitymą iki sekančio karto.

Todėl šis metodas yra veiksmingas: jo pagalba galima koreguoti žmogaus psichinę ir dvasinę būseną, jo charakterį ir elgesį, padėti atrasti įvairių problemų sprendimus. Ir kas labai svarbu – visa tai žmogus atlieka savarankiškai.

Biblioterapijos propaguotojas N. Rubakinas rašė: “Trys galingos jėgos yra knygoje: žinios, supratimas, nuotaika“. Juokaujama, kad paplitęs knygų skaitymas visuomeniniame transporte – akivaizdus pavyzdys, kaip žmonės intuityviai taiko biblioterapiją gyvenime.

O garsus Lietuvos psichoterapeutas A. E. Alekseičikas apie biblioterapiją rašo: “Tai skaitymas ne dėl žinojimo, nors kai kurios žinios ligoniams nepaprastai svarbios. Greičiau tai skaitymas sielai ir dvasiai, tiesai, kelionei“.

Kokio žanro knygos gali būti taikomos terapijai? Labai įvairaus: tai gali būti speciali medicininė literatūra, filosofinė, dvasinė, religinė, populiari mokslinės psichoterapijos literatūra, humoristinė, folkloras ir pasakos, grožinė ir nuotykių ir t.t.. – priklausomai nuo to, kokia reikalinga konkrečiam žmogui.

Vienintelė sąlyga – knygos neturi daryti slegiančio poveikio, kai vaizduojamos situacijos be išeities, vyrauja pesimistinės nuotaikos, aprašomi neišsprendžiami konfliktai, nelaimingi ir beviltiški personažų gyvenimai. Terapinės knygos turi būti tarsi gelbėjimo ratas: įkvepiančios ir optimistiškos.

Knygų skaitymas lavina gebėjimą įveikti kritines situacijas (ligas, stresus, depresijas ir pan.), stiprinti valią ir pasitikėjimą savimi, visapusiškai tobulėti. Biblioterapiją gali būti dvejopa: tikslinga, padedanti išugdyti valią, optimizmą, pasitikėjimą savimi; ir – padedanti pakelti nuotaiką bei atitraukti nuo įkyrių minčių apie problemą.

Biblioterapijos tikslas:

1. Suteikti skaitytojui informaciją apie problemas;
2. Padėti suvokti jų esmę;
3. Apsvarstyti naujas vertybes ir santykius;
4. Parodyti, kad ir kiti žmonės susiduria su panašiomis problemomis ir supažindinti su jų sprendimais.

Labai svarbus biblioterapijos vaidmuo auklėjime. Vaikiškos knygos turi būti lengvai skaitomos, pakeliančios nuotaiką, leidžiančios pajusti herojų būseną ir susimąstyti apie gyvenimo vertybes. Dažniausiai tai pasakos – kur vaizduojamas gėris, meilė, teisingumas, išmintis ir humanizmas, o herojai visada randa sprendimus ir įveikia visus sunkumus..

Taigi: knyga gali būti draugas, mokytojas, gydytojas.. Skaitykime knygas! Levas Tolstojus rašė: “Gera knyga – tarsi pokalbis su protingu žmogumi: teikia žinių, moko apibendrinti tikrovę ir suprasti gyvenimą“.