Dvasiškai augame visą gyvenimą. Tam, kad augtume patys ir kad padėtume dvasiškai augti savo vaikams, mes turime žinoti dvasinio augimo etapų užduotis. Jei jas išmokstame laiku, mes tampame dvasiškai brandūs ir jaučiame gyvenimo pilnatvę. Dvasinis augimas – tai kūrybinio žmogaus potencialo išskleidimas, visų žmogiškų dorybių ir geriausių savybių vystymas – tai yra visa tai, kas padaro žmogų žmogumi, kas leidžia jam gyventi harmonijoje su savimi, aplinkiniais ir Žeme.
Pirmasis dvasinio augimo tarpsnis yra iki dvidešimties metų. Labai svarbus periodas, kai augti visapusiškai padeda ir apsaugo artimiausi žmonės. Viskas nauja, todėl žmogus mokosi pažinti save ir pasaulį per jausmus, emocijas ir pojūčius. Savęs išbandymo laikas, gebėjimų ir talentų ieškojimas. Tai periodas, kai žmogus turi išmokti savarankiškumo ir atsakomybės. Jei to neišmokstama, atsiranda dvasinio augimo sustojimo požymiai:
– niūrumas, atsiribojimas nuo artimų žmonių;
– nepasitikėjimas, naujovių ir pokyčių baimė;
– nesugebėjimas būti savimi;
– emocionaliai infantilios, kartais isteriškos reakcijos į įvykius;
– aplinkinių kaltinimas dėl savo nesėkmių, reikalavimas nuolatinio dėmesio ir palaikymo;
– sekimas negatyviais pavyzdžiais.
Ties šio periodo užduotimis dažnai įstringama, todėl matome tiek daug neatsakingų ir nesavarankiškų žmonių. Daugelis dėl savo nesėkmių kaltina tėvus ir vaikystę. Tačiau jei tėvai kažko neišmokė ar ne taip mokė, tai dažniausiai dėl nežinojimo. Kaltinimai nieko nekeičia ir net pats artimiausias žmogus negali ištaisyti vaikystės poveikių, o tuo labiau augti dvasiškai už kitą žmogų – tai individualus procesas. Jei norime pajudėti į priekį, pirmiausiai turime mokytis savarankiškumo ir atsakomybės.
Antrasis dvasinio augimo laikotarpis – nuo 20 iki 40 metų. Aktyvios saviraiškos ir kūrybos, bendradarbiavimo ir partnerystės, veiklumo socialiniame gyvenime ir šeimos kūrimo laikas. Tai gyvenimo periodas, kai turime išmokti surasti atramą savyje, pripažinti savo vertę – kaip žmogaus, kaip asmenybės (saviaktualizacija). Jei to neįvyksta, pasireiškia dvasinio augimo sustojimo požymiai;
– žmogus dvasiškai silpnas, nes nuolat remiasi į kitus, o ne į save;
– nuolat ieškoma išorinių autoritetų;
– prisitaikoma, formuojama netikra asmenybė ir kaukės;
– nuslopinama drąsa ir užgesinamas kūrybingumas;
– jausmų nebrandumas.
Išjudėti padės pasitikėjimo savimi ir veiklumo ugdymas, bendravimas, savo tikslų formavimas, mokymasis analizuoti ir daryti išvadas. Kai žmogaus atramos taškas – jame pačiame, tuomet jis yra dvasiškai stiprus. Tokiam žmogui nereikia išorinės atramos, juo neįmanoma manipuliuoti. Todėl reikia mokytis būti atrama sau, būti patikimu sau pačiam, orientuotis pirmiausiai į savo nuomonę.
Trečiasis dvasinio augimo tarpsnis – nuo 40 iki 60 metų. Dvasinio brandumo laikas, kai dvasinės žmogaus savybės ypač svarbios, nes jos šiame amžiuje – pagrindinė atrama. Tai metas dalintis savo patirtimi, mokytis ir plėsti savo žinias, kurti ir džiaugtis tuo, kas jau sukurta. Priklausomai nuo to, kaip žmogus gyveno, augo dvasiškai ar ne, jis jau gauna savo veiksmų rezultatus: gerus ar formalius santykius su žmonėmis; saviraiškos rezultatus ar jų nebuvimą; meilę ir džiaugsmą ar šaltumą ir liūdesį. Ryškiausias dvasinio nebrandumo požymis šiuo laikotarpiu – atitikimas patarlei “žilė galvon, velnias uodegon“. Tokių negatyvių požymių yra ir daugiau:
– gobšumo apraiškos;
– ilgi pokalbiai apie senatvę;
– atitikimų įvairioms ligoms ieškojimas ir pastovus “gydymasis“;
– proto vystymo sustojimas – apsiribojama prablaškančia literatūra ir buku televizoriaus žiūrėjimu;
– sustiprinta globa savo suaugusiais vaikais, kišimasis į jų gyvenimą;
– jaunimo kritikavimas ir savo moralumo iškėlimas;
– bėgimas paskui jaunystę.
Kaip pratęsti dvasinį augimą, jei sustojote šiame etape? Pirmiausia – išmokti džiaugtis tuo, kas jau yra gyvenime ir aiškiai suprasti, kad kiekvienas gyvenimo tarpsnis turi savo įdomias užduotis. Rasti laiko tam, ką labai norėjote padaryti, bet vis atidėliojote dėl svarbesnių darbų: mokykitės, rašykite, keliaukite, bendraukite su bendraminčiais, dalinkitės patirtimi.. Juk galite būti savimi tikruoju – ir tai nuostabu!
Sekantis dvasinio augimo tarpsnis – nuo 60 metų. Tai dvasinės išminties laikas, kai žmogus tampa jos turėtoju ir skleidėju. J. Merfis šį laikotarpį pavadino auksiniu, nes jei žmogus teisingai vystosi, tai šis periodas turi būti ypač šviesus ir įdomus dėl sukauptos patirties ir išminties pritaikymo. Jis pastebėjo, kad dvasingi žmonės šiame amžiuje atlieka daug svarbių darbų bei atradimų. O L. Burbo klausė visų, kurie niurzgia, sulaukę tokio amžiaus: “kam tuomet mokomės visą gyvenimą – kad sukrioštume ir suvaikėtume? Ne! Mokomės tam, kad pritaikę sukauptas žinias, gyventume sveikai, pilnatvėje ir džiaugsme. Liūdesys dėl tokio amžiaus – tik neteisingo požiūrio pasekmė.“
Šis laikotarpis – labai ryškus žmogaus dvasios atspindys: jei žmogus piktas, šaltas ir uždaras, tuomet šis periodas niūrus ir liūdnas. O jei teisingai augo dvasiškai visą savo gyvenimą – šiuo metu turės tiek šviesos savyje, kad jos užteks ir jam pačiam, ir aplinkiniams. Šio laikotarpio dvasinio nebrandumo požymiai:
– pyktis, ateities baimė;
– pavydas jaunystei;
– neapykanta senatvei;
– polinkis į smerkimą ir notacijas;
– tuščiadvasiškumas.
Tai savęs praradimo pasekmė, sukauptos, bet nesuvoktos klaidos, atramos savyje neturėjimas. Tuo tarpu šio garbaus laikotarpio užduotis – būti išminties ir meilės laidininku savo artimiems žmonėms ir visiems aplinkiniams. Kaip nesustoti šiame periode? Būti atviru, bendrauti, keliauti, kurti, judėti, skaityti – gyventi, pajusti amžiaus laisvę! Medžiai pasodinti, vaikai užauginti, namai pastatyti – dabar yra visos galimybės toliau kurti, tęsti mėgiamus darbus ir dalintis savo išmintimi.
Neskirstykime gyvenimo į įdomius ir neįdomius, vertingus ir nuobodžius periodus – kaip pavadinsime juos, taip ir gyvensime. Vertinga ir įdomi kiekviena gyvenimo akimirka. Kiekviename iš mūsų yra poreikis tobulėti ir auginti savo gražiausias žmogiškas savybes. Jos skleidžiasi pamažu – nuo paprastų iki sudėtingiausių. Kad jas išskleistume, turime nuolat augti dvasiškai – tuomet ir jausime gyvenimo pilnatvę 🙂 .
ruvi 