Visa Visata – nuostabi Mintis.
Kiekvieną momentą mes esame tinkamiausioje kelio atkarpoje. Tai, kuo mes esame, būtinas žingsnis į tai, kuo mes tapsime.
Mes girdime širdimi, o ne ausimis. Mes suprantame intuicija, o ne protu.
Gyvenimiškos situacijos – išoriniai simboliai to, ką nori sužinoti ir išmokti dvasia.
Visos mūsų kovos – neteisingas suvokimas.
Tamsa – tai pasirinkimas. Tai viso labo savęs neigimas, bet tai nereiškia, kad Šviesos nėra.
Kiekviename iš mūsų yra neklystantis kompasas – mūsų širdis. Ji pažįsta mūsų dvasią geriau, nei protas. Jeigu protas netarnauja širdžiai, jis tampa jos sugadintu ir iškreiptu šeimininku.
Kai paskęstame smulkmenose, prarandame ryšį su visuma.
Meilė – universali ryšio sistema, tai energija, sukūrusi Visatą ir palaikanti gyvybę. Tai “klijai“, ant kurių laikosi Visata.
Kaip tapti tuo, kuo esi? Nustoti būti tuo, kuo nesi.
Ritualai – ne kelias. Tai tik priminimas apie tai, kad kelias egzistuoja.
Meditacijai tinka viskas: muzika, tylus pasivaikščiojimas, ugnis židinyje, degančios žvakės, mylimo žmogaus rankos jūsų rankose – viskas, kas padeda jums susikoncentruoti į būties džiaugsmą ir negirdėti triukšmingų intelekto protestų.
Kaltės energija – stingdanti, griaunanti, pati nenaudingiausia iš visų energijų, nes ji nekuria, tik paralyžuoja.
Jūsų gyvenimas ne jūsų valdovas, tai jūsų kūrinys.
Išreikšdama save, sąmonė dalinasi ir smulkinasi. Priėjusi tašką, kur dalinimasis jau neduoda galimybės augti ir plėsti suvokimą, sąmonė vėl pradeda vienytis į visumą.
Mokydamiesi mylėti mes atsiveriame pačiam meilės procesui. Meilės neįmanoma valdyti, ji tiesiog įleidžiama į gyvenimą.
Meilė ir tiesa neatskiriamos, jos visada eina viena šalia kitos.
Vyro ir moters santykiai – būdas atrasti kiekvienam savąjį “aš“. Šeima – dvasinio augimo šiltnamis.. Žmogiškoji meilė – ne dvasinės meilės pakaitalas, tai jos tęsinys.
Vaikų gimimas šeimoje – stiprus katalizatorius, atveriantis tėvams savybes, kurių jie nė neįtarė turintys.. Todėl tėvystė ir motinystė – didelė dovana žmogui.
Kuo gilesnis žmogaus sąmoningumas, tuo didesnė jo atsakomybė.
Žmogaus kūnui reikia žymiai mažiau poilsio, nei jums atrodo.. Jums tereikia išmokti atsipalaiduoti ir išreikšti save, kad gyvybinė energija tekėtų laisvai. Tuomet nėra nuovargio. Jūs pavargstate ne nuo to, ką padarėte, o nuo to, ko nepadarėte. Išmokite sudėlioti prioritetus savo gyvenime ir nešvaistykite savo energijos – tai ne tik racionalu, bet ir pagarbos sau ženklas.
Tai, kas jums sekasi lengvai ir kas teikia jums įkvėpimą, ir yra jūsų gyvenimo užduotis.
Praeities paminklai – sustingusios mintys, jie primena ir moko.
Visos valstybinės instancijos perdėtai išsipūtė ir tapo neproporcingos tiems žmonių poreikiams, kurioms jos ir sukurtos tenkinti.
Baimė valdo tuomet, kai fokusuojame savo dėmesį į sunkumus.
Visada prisiminkime, kad priežastis ir pasekmė – pačio žmogaus kūriniai.
Jei atsisakote savo svajonių, tai jos niekuomet ir neišsipildys, o tiesiog taps nemaloniu priminimu, kuris skaudins.
Veikdami iš vidinės tiesos paskatų, neįmanoma pasielgti blogai.
Pasaulis pradės keistis tą pačią akimirką, kai žmonės kilstels savo sąmoningumą iki aukščiausių teisingumo ir gėrio idealų.
Juk į tobulumą turime eiti su meile, o ne su nerimu, abejonėmis ar neapykanta.
Pasaulis krizėje.. bet kas yra krizė? Tai ir yra pažinimo procesas.
Mūsų dvasinė esybė – Meilė.
(iš R.Pet ir S.Džudit knygos “Gyvenimo vadovėlis“)
Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂
ruvi 