Kai patikime melu ir pradedame juo gyventi, apgaudinėjame patys save. Esame dar ir meistrai susikurti įvairių pasiteisinimų savo silpnavališkumui, o tai yra saviapgaulė.. Kadangi šiuolaikiniame pasaulyje daug kas grįsta melu ir manipuliacijomis, galiausiai tai pradeda atrodyti normalu, ir mes nesigiliname, kiek melo yra mūsų gyvenime. O kai susimąstai apie tai.. nesmagu ir keista.
Nesmagu todėl, kad leidžiamės kvailinami, o keista todėl, kad tai atrodo normalu. Atrodytų, koks skirtumas – išoriškai viskas gerai, kam gilintis? Esmė tame, kad meluodami ar gyvendami melu mes kuriame netikras, “sintetines“ vertybes, kurios suteikia tik laimės būsenos blykstelėjimus ir kurios negali suteikti tikrosios pilnatvės. Tiems momentiniams blykstelėjimams naudojame daugybę laiko ir energijos, o rezultatas – daug trumpalaikių laimės surogatų.
Gyvenimas tampa lakstymu nuo vieno laimės surogato prie kito, galiausiai viską išbandome, išragaujame, o rezultatas labai liūdnas – didėjanti vidinė tuštuma. Iš kur ji? O tai ir yra melo pasekmės – dirbtinai sukurpti laimės surogatai negali suteikti vidinės pilnatvės ir laimės būsenos. Nėra kito kelio į laimę ir pilnatvę – tik per save, savo individualumo išskleidimą.
Individualumas yra kiekvieno asmeninė jėga, kuri padaro mus kūrėjais – pirmiausiai savo gyvenimo, o per savo pilnatvę ir visuotinės harmonijos kūrėjais. Tik kūrėjai gali kurti, ne marionetės ar vergai. Mūsų laikmečio fenomenas – laimingas vergas, kuriam pametamas išorinio sintetinio pasaulio blizgesys – kaip siekiamybė, kaip laimės atributai, kaip laisvės pakaitalas. Rezultatas – vergavimas materialiems daiktams, siekimas to, kas suteikia “svorio“ pagal išorinius sugalvotus standartus.
Žvilgtelėkime į melą, kuriuo tikime. Svarbiausias iš jų – kad mūsų gyvenimą valdo mistinės jėgos, o mes tik reaguojame į jų “valdymą“ – iš čia visos pasaulinės krizės, kainų šuoliai ir vis nauji mokesčiai. Tai mitas, kurį jau seniai išsklaidė pažangūs įvairių sričių specialistai. Išvada (tiesa) paprasta: žmonijos valdymas yra sąmoningai sukurta sistema, o bet kurios sistemos viduje yra valdytojas. Taigi – nieko savaime nevyksta.
Dar vienas melas – kad laimę gali suteikti išoriniai dalykai. Įtakoti šito melo, laimę siejame arba su daiktais, arba su žmonėmis ar aplinkybėmis. Visiems pažįstama: kad pasijusti geriau, eikite “apsišopinti“, kad būtume laimingi, suraskite žmogų savo laimei, arba.. važiuokite, šėlkite, linksminkitės.. Ar ilgam suteikia laimės daiktai? O kitas žmogus? Reikia ne žmogaus laimei ieškoti, o pačiam tapti pilnaverčiu žmogumi, kitaip visas asmenybės problemas perkelsime į bendravimą – ar būsime nuo to laimingi, ar nepagadinsime gyvenimo kitam žmogui?..
O kelionės ir linksmybės – juk įspūdžiai greitai išdyla, o po linksminimosi jaučiama vidinė tuštuma.. Ir daiktai, ir žmonės mūsų gyvenime, ir kelionės ar šventės teikia tikrą džiaugsmą tik tuomet, kai patys esame sąmoningi, pilnaverčiai žmonės. Tuomet tai natūrali, teikianti pilnatvės gyvenimo dalis, o ne priemonės laimei pasiekti ar vidinei tuštumai užpildyti..
Daug kas įtikėjęs ir įvaizdžiu, mados galia. Tarsi stengtumėmės ne būti savimi, o atrodyti kažkuo, kuo nesame, apsimetinėti. Net šaliai norimas suteikti įvaizdis.. Bet juk negalime suvaidinti nei garbės, nei orumo, apskritai jokių savybių. Galime užsitarnauti savo tikromis savybėmis savo vardą – gerą ar blogą. O mada, kuria aklai sekdami, tampame uniformuota minia, “kaip visi“ – ar galime išreikšti savo individualybę pagal primetamus standartus?
Labai daug melo ir saviapgaulės ir sveikatos srityje. Pradėkime nuo mitybos. Jau visi matome, kad apkūnūs žmonės tampa įprastu dalyku. Juokaujama, kad pilvai – autoritetas, kad gero žmogaus turi būti daug, kad stori žmonės yra geri.. Apgaudinėjame save, kad va būtent toks jaučiuosi labai gerai ir esu laimingas, ir.. niekaip o niekaip nesiejame to nei su mityba, nei su gyvenimo būdu, tarsi tas viršsvoris susidarytų iš oro..
Tuo tarpu kiekvienas gydytojas jums patvirtins (jei paklausite), kad viršsvoris jau yra sveikatos sutrikimas, ir jį turėdamas žmogus tiesiog negali būti sveikas. Neturime būti manekeniškų standartų, bet storais taip pat neturime būti. Didelis viršsvoris – dideli sutrikimai organizme ir tam, kad juos atstatytume, nepakanka kitos saviapgaulės – dietų, reikia rimtų dietologo konsultacijų ir sąmoningų asmeninių pastangų.
Dar vienas su mityba susijęs melas – kad maistas su cheminiais priedais, daug kartų apdorotas, netinkamai pagamintas niekaip nekenkia sveikatai. Dar keisčiau, kai mitybos specialistai “nustato“, kad tam tikrais kiekiais tos medžiagos negali pakenkti. Nesunku suprasti, kam toks melas naudingas, bet nebūkime naivūs ir tiesiog susimąstykime: jei esame tai, ką valgome, tai vis naujų ir įmantresnių ligų plitimas ar nesusijęs su mūsų mityba?
Žalingus įpročius mėgstame teisinti paplitusiu argumentu: mano senelis (arba koks pažįstamas senolis) visą gyvenimą gėrė, rūkė, viską valgė ir išgyveno 100 metų.. Bet ar susimąstome, kokį genų rinkinį tas “guvus“ senolis gavo iš savo tėvų ir protėvių? Jis tikrai nebuvo paveiktas nei cheminių medžiagų, nei užterštos aplinkos, nei žalingų įpročių. Taip elgdamasis, šis senolis jau blogina vadinamą genofondą ir savo vaikams perduoda paveiktus genus, kurie, kartojant tokį gyvenimo būdą, iš kartos į kartą perduodami vis silpnesni. Kiekvieno vaiko sveikata priklauso nuo jo tėvų genų sumos, tų genų kokybės.
Apgaudinėjame save, įtikėję, kad sveikata nuo mūsų nepriklauso, kad ją galima “pataisyti“ tabletėmis ar kokiu pažangiu gydymo būdu. Tuo tarpu viskas paprasta: mūsų sveikata yra pilnai mūsų rankose ir tai yra sisteminis darbas, kuris turėtų būti gyvenimo būdu, nes yra natūralus ir neprieštaraujantis prigimčiai. Tai sveika mityba, judėjimas, dienos režimas, buvimas gryname ore, švarios mintys, kūrybiškumas, harmoningas bendravimas..
Iš nežinojimo ar naivumo tikime, kad ir cheminės priemonės – kosmetiniai kremai, makiažo priemonės, geliai, šampūnai, skalbimo milteliai, oro gaivikliai ir įvairi buitinė chemija yra nekenksmingos. Nesusimąstome, kad kenkiame ne tik sau – nes per odą ar įkvėpiant visos cheminės medžiagos pakliūna į organizmą – bet neišvengiamai kenkiame ir gamtai.
Senieji išminčiai teigė, kad svarbiausias gyvenimo dėsnis yra sąžininga energijų apykaita – kai neveikiama prieš gamtos ir gyvybės dėsnius. Šių dėsnių pažeidimas – gyvenimo logikos pažeidimas ir tų pažeidimų pasekmės – sunkumai ir įvairios pasikartojančios krizės. Žmonijos įsitikinimų visuma – deja – grįsta melu. Pasaulis pasikeis tuomet, kai pakeisime savo pasaulėžiūrą.
Tam, kad pamatytume tiesą, turime būti sąmoningi, tuomet kiekvienas atversime savyje Kūrėją. Žmogui, tapusiam sąmoningu ir atvėrusiam savyje kūrėją, “įteikiamas“ universalus “raktas“, kuris kiekvienoje formoje (žinioje, reiškinyje, kitame žmoguje, aplinkybėse) atveria Esmę. Ir.. tuomet netikime melu, nes matome tiesą, o melas praranda prasmę ir jo tiesiog nebelieka.
Melas klaidina ir skaldo, žadina žemas pavydo, pykčio, egoizmo, baimės emocijas. Tokių emocijų apimti žmonės negali būti nei sveiki, nei laimingi. Tiesos šviesa – štai kas išlaisvina pasaulį. Šviesa yra informacija apie tiesą, o tamsa – jos nebuvimas arba tam tikros tiesos dalies slėpimas. Nėra nieko paslaptingo, kas nebūtų pažinta ir nėra nieko slepiamo, kas neišeitų į paviršių. Šviesa – vienybės pagrindas, tamsa – apgautų ir išduotų likimas..
Išmintis teigia, kad protas – klausimų buveinė, o širdis – atsakymų buveinė. Tiesą galime pajusti tik širdimi, tik ji yra teisėjas, mokytojas, patarėjas.. ir kurios atpratome klausytis, reikalaudami “įrodymų“, kuriuos mums (deja) dažnai pateikia melo pavidalu. Tokiu būdu ir leidžiamės apgaudinėjami, ir užsiimame saviapgaule. Žinoti tiesą nereiškia “žinoti viską“, tai yra nepaliaujamas išsiskleidimo procesas, todėl.. būkime sąmoningi ir skleiskimės 🙂 ..
ruvi 
Geras straipsnis, daug pozitiviu ir naudingu minciu. Ruvi, o tu pati jautiesi pilnaverciu zmogumi ir laiminga (zinoma, jai galiu taves to paklausti)?
PatinkaPatinka
Labas rytas, Matai 🙂
Tobulėjimui ribų nėra 🙂 .. Matai, aš manau, kad kiekvienas žmogus turi užduoti sau tokį klausimą: “ar esu laimingas?“
Jei apie mane, tai mano būseną galima būtų apibūdinti – ieškanti. Nuolat ieškau atsakymų į man iškilusius klausimus (kažkaip jie nesibaigia 😉 ) ir visada randu atsakymus, kaip pagerinti gyvenimą.
Kai iškyla sunkumai, tokius atsakymus randu ypač greitai 😉 .
Jei atsakyti tik apie save – taip, esu laiminga ir jaučiu pilnatvę, ir labai myliu gyvenimą ir žmonės.
Gyvenimas įvairialypis, todėl šalia yra žmonės, kurie kartais “pasunkina užduotį“ – juk jie taip pat Kūrėjai, bet visada randame sąlyčio taškus ir susitariame.
Visi mes šiame gyvenime mokomės, nepadarysime kažkokio vieno veiksmo, kuris visam gyvenimui padarys laimingu 🙂 .
Gyvenimas – kelias, išsiskleidimo procesas, tai ir skleidžiamės 😀 ..
PatinkaPatinka
Čia tikrai taikliai: “nesmagu, kad leidžiamės kvailinami, o keista todėl, kad tai atrodo normalu.“ Dar prie šito sąrašiuko galima pridurti ir visą kvailinimo mašiną – reklamą! O save tai tikrai apgaudinėjame tik dėl to, kad norime pateisinti savo ydas ir silpnybes. Ir dar: “Žinoti tiesą nereiškia žinoti viską, tai yra nepaliaujamas išsiskleidimo procesas“ – perliukas!
PatinkaPatinka
Švyti, reiškia, laiminga 😀 TAIP, klausimą “ar esu laimingas“ reikia užduoti sau dažnai ir atsakyti sąžiningai! O jei atsakymas “ne“, tada reikia klausti “kodėl“ ir aktyviai taisyti padėtį. Kitaip yra rizika paskęsti tavo aprašytuose laimės surogatuose 🙂
PatinkaPatinka
Gerą Matas klausimą uždavė naujiems pamąstymams 🙂
Bagira, daug žmonių išoriškai “švyti“ 😉 ..
O va dėl to klausimo sau sutinku – daug dėmesio skiriame išoriniams dalykams, o dėmesys savo būsenai (o kartu ir sąmoningumas) dingsta..
Dėmesys savo būsenai – ne egoizmas, o augimo būtinybė. Tik laimingas žmogus skleidžia laimę į aplinką 😀
PatinkaPatinka
Bet išorinis švytėjimas yra šaltas ir atstumiantis, nes yra apgaulė, įvaizdis, o vidinis -šildantis ir pritraukiantis, nes yra tikras 🙂 . Va ir į temą apie melą.
PatinkaPatinka
Labas, Ruvi, as su tavim sutinku, kad kaskart reikia saves paklausti, ar jautiesi laimingu? As asmeniskai siuo metu nesijauciu laimingu, pilnaverciu, nors tikrai buvo dienu, kai jauciuosi laimingas, bet buna dienu, kai atrodo, kad jauciuosi nelaimingas. Ir labai taikliai paminejo Bagira, kad reikia paklausti, kodel nesijauti laimingu? Ir ieskoti atsakymu. Is dalies as zinau, kodel? Bet kazkuria prasme as to negaliu taip paprastai imti ir pakeisti, kartais net pagalvoju, gal pas manes per didelis prisirisimas tam tikriems dalykams, kuriu negaunat, jautiesi nepilnavertis. Bet man kyla klausimas, ar yra dalyku be kuriu zmogus nebus laimingas (pvz. draugai, seima, antroji puse ir pan.) ar zmogus gali buti laimingas ir be siu dalyku?
PatinkaPatinka
Laimė – subjektyvus dalykas ir labai sunku pasakyti, be ko ar su kuo mes galime būti laimingi. Ir man, Matai dažnai kyla tokių klausimų 🙂
Kai esame vieni, gali atrodyti, kad kitas žmogus mus padarys laimingu. Kai esame poroje, ilgimės vienatvės.. Na, matyt, dažnai taip yra – norime to, ko neturime 😉 . O taip yra todėl, kad laimė yra vidinė būsena ir niekas iš išorės jos suteikti negali. Nes tuomet būsime priklausomi nuo tos išorinės laimės – o ar gali būti priklausomas žmogus laimingas? 🙂
Pritarsiu Bagirai, kad reikia ieškoti savo būsenos svyravimų priežasčių. Negalime būti nuolat pakilios nuotaikos – jos svyruoja, kaip ir viskas gyvenime. Kai suprantame, dėl ko tas svyravimas, tuomet lengviau tai išgyventi ir išspręsti.
Yra situacijų, kai, tarkim, artimam žmogui nesiseka – tuomet negali jaustis gerai, bet ir padėti dažnai negali – belieka palaikyti, kuo galima padėti ir.. laukti. Dėl darbo netekimo žmonės labai išgyvena, bet tai normalus nerimas, tik nereikia jame užsibūti, nes būtent tokioje situacijoje reikalingi greiti sprendimai.
Apskritai, šiaip sau niūrios nuotaikos ar “nelaimingumo“ būsenos neužeina, todėl reikia būtinai išsiaiškinti – kodėl ir daryti viską, kad išspręsti situaciją. O kai sprendžiame, tai ir išsprendžiame, nėra nieko neįmanomo, tereikia noro ir kryptingumo.
Dar yra įdomus dalykas – kai vyksta gyvenime krizės, tai reiškia, kad seni sprendimai jau netinka. Tenka ieškoti naujų, o naujovėmis sunku iškarto pasitikėti. Kol sprendžiame situaciją, viduje savotiškas chaosas, ir nematome dar savo veiklos rezultatų. Kai darome konkrečius veiksmus, tuomet viskas pajuda. Taigi, negalima gyvenime sustoti, ypač sunkiu periodu, ir nereikia bijoti naujovių.. Baisu tik tol, kol nežinome, ką daryti..
Viskas mumyse, viskas priklauso nuo mūsų pačių, ir kiekvienos situacijos sprendimas priklauso nuo mūsų pasitikėjimo savimi ir kūrybiškumo bei lankstumo. Kaip tam posakyje: jei jau negali keisti situacijos, keisk požiūrį į ją.. Taigi, išeitis visada yra, ir nereikia užsibūti toje nelaimingumo būsenoje 😉
PatinkaPatinka
Sakai, kad negalime buti laimingi nuo isorines laimes? Bet as galvoju, kad nelabai ymanoma nepriklausyti nuo isorines laimes (draugu, tevu, antrosios puses ir t.t.), nes jai nerizikuosime priklausyti, tai reiskias negalesime jiems jausti jokiu jausmu. O jai rizikuosime, jausimes laimingi ir priklausysime nuo isroines laimes. Tai mes esame priversti rizikuoti, arba amzinai liksime nepriklausomi nuo isores, bet nelaimingi?… 🙂
PatinkaPatinka
Labas, Matai 🙂
Jei būsime priklausomi nuo išorinių dalykų, tai bus pagrindinė sąlyga būti laimingu? O jei to nebus, jausimės nelaimingi. Taigi labai liūdna, jei taip yra..
Laimė yra pilnatvė, vidinė pirmiausia. Kuo žmogus pilnatviškesnis, tuo harmoningesnis ir jo bendravimas su aplinkiniais. Jis dalinasi savo pilnatve, bet neįsikabina.
Dažnai laimę painiojame su nuotaikų svyravimu, kurios dažniausiai ir svyruoja nuo mūsų reakcijų į išorinius dalykus.
Bendraujant atsiskleidžia tikrosios mūsų savybės, o kadangi žmogus linkęs galvoti apie save geriau ir linkęs teisintis, todėl iškilus nesutarimams, dažniausiai kaltina kitą. Tada ir atrodo, kad mūsų laimė priklauso nuo kito žmogaus – jis ją suteikia arba daro mus nelaimingais..
Kuo brandesnis dvasiškai žmogus, tuo daugiau harmonijos jo gyvenime, tuo lengviau jis bendrauja ir sprendžia iškilusius klausimus. Nebrandus, vidinių prieštaravimų draskomas žmogus visur ir visada sukels chaosą ir problemas, ir, aišku, jausis dėl to nelaimingas..
Todėl ir turime pradėti nuo asmeninio tobulėjimo. Kuo daugiau harmonijos mumyse, tuo daugiau jos ir mūsų gyvenime.:) .
PatinkaPatinka
Tikriausiai tu teisi 🙂 nebera ka ir pridurti.
PatinkaPatinka
Pirmiausia, Matai, tu teisus dėl to, kad keli sau tokius klausimus 🙂 . Būtinai rasi atsakymus, patikėk 🙂 .
O čia tik mano patirtis ir nuomonė, ir ji man tinka. Kiekvienas savais keliais atranda savo atsakymus, svarbu kelti klausimus, jei kas negerai 🙂
Gero Tau savaitgalio!!
PatinkaPatinka
Aciu, Ruvi 🙂 tau taipat gero savaitgalio!
PatinkaPatinka
Dėkui 😀
PatinkaPatinka
Komentaruose dar vienas straipsnis 😉 Labai privertė susimąstyti, ačiū Ruvi, Matai, Bagira.
Manau, kad širdis beveik visada žino, kas yra tiesa. Tačiau protas iš paskutiniųjų bando išlaikyti melą – būtent todėl tai vadinasi saviapgaule. Tiesa pirmiausia atneša skausmą, o tada palengvėjimą.
Žinot, tą testą su vaikais ir antru zefyru, jei iškentės pirmojo nesuvalgę 15 minučių? Tai čia identiška situacija – pirma kentėt, tada džiaugtis.
PatinkaPatinka
Labas, Povilai 🙂
Dėl to diskusijos ir įdomios 🙂
Taip, gera mintis – tiesa pirmiausia atneša skausmą, o tada palengvėjimą. Dar pridurčiau: kuo daugiau melo ar saviapgaulės gyvenime, tuo baisesnė tiesa.
Na, bet viskas mūsų rankose – gryninkime savo gyvenimą, tuomet neliks nei skausmo, nei baimių 🙂
Geras patarimas: klausyti savo širdies, ji tikrai žino 😉
PatinkaPatinka