Šįryt gavau įdomų klausimą apie Rytų ir Vakarų religijas ir filosofines kryptis. Kodėl taip aiškiai dvasinėje srityje yra brėžiama riba tarp Rytų ir Vakarų? Ne vienas esame girdėję pasisakymus, kad esame skirtingi, kad Rytų žmonės dvasingi, Vakarų – materialistai.. Kokia mūsų bendra ateitis? Tai labai plati tema, reikalaujanti pagrįstumo, todėl pacituosiu jogos ir induizmo populiarintojo, dvasinio lyderio Sri Chinmoy pamąstymus, jie grįsti giliomis studijomis:
“Rytams gyvenimas yra laipsniškas augimas nuo materijos prie dvasios. Vakarams gyvenimas – tai paprasto materialaus gyvenimo laipsniška plėtotė link kompleksiškos, mokslu paremtos pažangos.. Anot Rytų, Vakarai yra visa kas, tik ne dieviška. Pasak Vakarų, Rytai yra dykinėtojai. Rytai pernelyg baiminasi dinamiško gyvenimo. Analogiškai ir Vakarai bijosi nuošalios savistabos..
Rytai sako: “Aš regėjau Dievo Veidą, dabar turėčiau regėti Dievo Kojas“. Vakarai sako: “Aš regėjau Dievo Kojas, dabar turėčiau regėti Jo Veidą“. Rytams stinga atidumo, dėmesio smulkmenoms ir tikslumo. O Vakarai stokoja įvairumo, platumo ir universalumo. Rytams stinga žemiško, praktiško sumanumo. Vakarams – aukščiausio Aš realizacijos. Rytai pervertina askezę, Vakarai – troškimą valdyti..
Rytai mano, kad vidinės saviraidos įvaldymas yra tikroji gyvenimo raiška. Vakarai mano, kad tikroji gyvenimo raiška – pasaulio valdymas. Rytai kontroliuoja Dvasią, Vakarai kontroliuoja Materiją. Rytų individas laimingas, laikydamasis nuostatos būti nematomu, nepastebimu, nežinomu ir kad tai vyktų be didesnių pastangų. Vakarų individas trokšta save parodyti ir stengiasi sukurti tvirtą ir galingą padėtį išoriniame pasaulyje..
Rytų ilgaamžė dvasinio gyvenimo patirtis moko vidinės savitvardos ir romumo veikloje – taip atsiribojama nuo nevilties, jaudinimosi, susierzinimo ir visko, kas sudrumsčia vidinę pusiausvyrą. Vakarų intensyvios materialios pažangos patirtis moko būti dalykiškais ir bešališkais darbe – darbas atliekamas vardan jo paties, su didžiausia žmogui prieinama jėga ir kvalifikacija..
Rytų filosofija savo kilme yra aukščiausios Tiesos ieškojimas. Vakarų filosofija savo kilme yra idėjų egzaminavimas, nagrinėjamas kritišku intelektu. Taigi, Rytai ir Vakarai turi pradėti įsisamoninti Proto ir Dvasios sujungimo reikalingumą..
Rytai ir Vakarai gali būti traktuojami kaip dvi to paties žmogiško kūno akys. Jos tik tuo ir skiriasi, kad viena yra dešinė, kita – kairė. Mes suvokiame, kad esame Viena ir tai ryškėja visame pasaulyje. Skirtumai išliks, bet praturtinti ir sustiprėję visais atžvilgiais, ir šie skirtumai nebedrums bendros sąmonės. Priešingai – jie veiksmingai ir harmoningai papildys unikalią visumą..
Pabudusi žmonių sąmonė akivaizdžiai linksta prie Dvasingumo. Mūsų dienų supančiotoje tamsoje tai viltį žadinantis šviesos proveržis. Tai akimirkos, kai susijungia protai, širdys ir sielos.. Virš visų fizinių ir mentalinių barjerų tarp Rytų ir Vakarų, aukščiau standartų, normų.. neišvengiamai suplevėsuos aukščiausioji Vienybės vėliava ir žmonijos sąmonė bus nutvieksta supramentaline Šviesa“..
Nuostabūs, viltingi žodžiai, tiesa? Logiški.. Iš tiesų, esame skirtingi, bet akivaizdu, kad tai papildantys skirtumai. Tam, kad sukurtume harmoningą Vienybę, turime ieškoti sąlyčio taškų, o ne to, kas mus priešina ir skiria. Manau, pasaulis subrendo tokiems pokyčiams.. O ką apie tai manote jūs?
ruvi 
Labas rytas! Šitas klausimas mano ir atsakymas nudžiugino, nesitikėjau. Taip, šis Mokytojas labai tiksliai viską įvardino. Esu keliavusi po Rytų šalis ir tikrai krenta į akis jų džiaugsmo, ramybės būsena bet kokiose sąlygose. Nežinau, ar jiems reikia tos laukinės civilizacijos, na, gal tik tiek, kad tas skurdas išnyktų… O kad mums reikia vystyti dvasingumą, faktas, nes jau tampame totaltechnopaniūrėliais 😦 . Dvasios viskame labai stinga. Labai graži alegorija apie dvi akis 🙂 . Žinai, tikrai giliau pamąsčius, mūsų skirtumai yra harmoningas vieni kitų papildymas 🙂 ir man taip pat atrodo, kad mes visi priaugome iki tokio suvokimo 🙂 Geros visiems dienos!
PatinkaPatinka
Labas rytas 🙂 Dėkui tau, Bagira, už įdomias mintis.. Taip, o po suvokimo neišvengiamai seka realūs veiksmai 🙂 Viskas į gera, kitaip ir būti negali 🙂
PatinkaPatinka
Manau tas kuris nori būti laimingu turi išmokti atsirinkti pats ko jam reikia iš kairės ir ko jam reikia iš dešinės. Pritariu, kad neverta pulti visa galva į kurią nors pusę, o kaip tik reikia ieškoti sau reikalingų dalykų tiek vienoje tiek kitoje pusėje. Sudėtingiausia ir yra žmogui matančiam pagundas iš abiejų pusių atsirinkti ko jis pats iš tiesų nori, o ne aklai eiti iš paskos valdomam bandos instinkto. Kai tik tą supratau, išorinis pasaulis kuri propaguoja vakarai tapo ne toks varginantis pasidavus visa galva į vidinį kaip moko rytai. Visas įdomumas ir laimė atsirado tame tų dviejų pasaulių derinime. Kai pasitelkdamas išorines priemones gauni vidinius potyrius, arba atvirkščiai pasitelkęs vidinę išmintį gauni tai ko nori išoriniame pasaulyje. 😉 Labas rytas 🙂
PatinkaPatinka
🙂 Kaip elgtis, jei pasiklydote miške ? 🙂
1. Iš pradžių reikėtų pasitikrinti, ar jūs ištiesų pasiklydote. 🙂
Požymiai: a) Jūs esate vienas,(-a):) b) Jūs esate miške:) c) Ir aplinkui tyla. Pabandykite įkasti sau į ausį. Jei pavyko vadinasi Jūs miegate. Miegokite toliau. Jei nepavyko, pats metas imtis priemonių.
2.Nustatykite kryptis. Atsistokite veidu į šiaurę. Tuomet už jūsų butų pietūs, dešinėje – RYTAI, o kairėje – VAKARAI. 🙂
PatinkaPatinka
Labas, mop 🙂 Kokie artimi man pamąstymai.. Sutinku, kad harmonija ir yra šių dviejų pasaulių derinime 🙂 .. Smagu su bendraminčiais 🙂
PatinkaPatinka
🙂 Labas rytas nuostabioji RUVI, labas rytas Šaunieji Komentatoriai.
Ačiū JUMS už viešai teikiamą Dvasinę Paramą. AČIŪ kad nebijote! 🙂
PatinkaPatinka
Labas rytas, MMIX 🙂
Ir jums dėkui, kad skaitote ir išsakote savo mintis.
O baimė.. kas bijo, tas negyvena, o egzistuoja savo baimėse 😦 Ar verta? 🙂
PatinkaPatinka
Trūksta stiprios idėjos, kuri ryškiai atspindėtų naują gyvenimo būdą, kuris vienytų materialųjį ir dvasinį pagrindus. Kol kas yra skirtingų krypčių kova, konkurencija. Tai lyg du lazdos galai, o lygsvaros taškas yra labai mažas. Reikėtų daug stipresnio vidurio. Atsiradus tokiai naujai krypčiai nebeliktų jokios kovos ir darna būtų vyraujanti.
PatinkaPatinka
Labas, Arūnai 🙂
Tikrai taip. Apskritai trūksta bendro žmonijos tikslo – ko mes visi siekiame.. O kai nėra nei jūsų paminėto aukso vidurio, nei bendrų vienijančių tikslų, tai ir formuojasi įvairios grupės ir grupuotės pagal siaurus interesus, kurios kovoja tarpusavyje už įtaką. Žmonijos gyvenime tai taip pat atsispindi: žmonės skaldomi į grupes, susipriešina ir kovoja tarpusavyje. Ir kai nėra bendrų tikslų, žmonių interesai labai susiaurėja: kiekvienas tik save, kiekvienas bando išgyventi ir niekam nerūpi, kaip gyvena kiti..
Na, bet tai, kad mes jau kalbame apie tai ir įvardiname šias problemas reiškia, kad jau pribrendo ir jų sprendimai. Žmonija – tai lyg vienas organizmas, ir tam, kad jis gyvuotų darniai, būtina vienybė ir suderinti veiksmai viso organizmo labui 🙂 ..
PatinkaPatinka
Ačiū, Ruvi, už straipsnį, ir už galimybę pakalbėti čia su jumis. Kilo man tokia mintis – o gal pasaulis ir yra dėl to toks įvairus, nes jame pilna visokių žmonių ir nuomonių, minčių, nes juk kitaip gal ir mes nediskutuotume čia, jei visi būtume vienodi?
PatinkaPatinka
O iš tikrųjų kiek dvasingumo ir materializmo žmoguje turi būti, kokiomis proporcijomis, kad rezultatas būtų geras? Tie patys Rytai sparčiai linksta prie materializmo, Vakarų gyvenimo stiliaus, o Vakarai persisunkia dvasingumo paieškomis, vystymu. Žmogus, beje, dualistinis. Tai ir kūnas, ir dvasia. Ir protas ir jausmai. Tik va širdį priskirti nežinia kam. Juk tai tik organas su 40 tūkstančių neuronų. O ką jaučiame širdimi visai ne širdyje ar šalia jos randasi.
PatinkaPatinka
Sveiki Rūta ir Arūnai 🙂
Mes tikrai visi skirtingi, ir taip yra dėl įvairių priežasčių. Bet.. dabar yra tų skirtingumų kova, priešiškumas, viršenybės ar pranašumo siekis, agresija. Na, ir mes jau matome ir aiškiai supratome, kad visos kovos, priešiškumas ir agresija tarp žmonių ne tik nieko gero neduoda, bet ir veda pasaulį į griūtį.
Kaip turėtų būti? Turime pradėti vienytis.. O vietoje visų kovų ir priešiškumo turi gimti Įvairovės Vienybė – tai ir yra kelias į Harmoniją. Ir, ko gero, vienintelis 🙂 ..
PatinkaPatinka
Sveiki, ir kaip jūs tai įsivaizduojate detaliau? Pasidalinkite savo mintimis.
PatinkaPatinka
Sveiki 🙂
Mumyse dabar labai daug egoizmo, priešiškumo ir agresijos – o tai neišvengiamai atsispindi ir mūsų veiksmuose, mūsų bendravime. Visas tas negatyvumas yra nuolat transliuojamas viešoje informacinėje erdvėje, ir tai daro mums poveikį – mes susikuriame klaidingą pasaulio vaizdinį ir pradedame vadovautis klaidingais elgesio šablonais.
Ką daryti? Suprasti, kokioje realybėje mes gyvename ir šalinti to negatyvaus elgesio priežastis, t.y., pasiryžti daugiau negeneruoti negatyvumo. Reikia apsivalyti savo vidinį pasaulį – atlikti asmeninę savo minčių, gyvenimo vertybių, tikslų ir vidinių motyvacijų “inventorizaciją“. O jau po to – pradėti elgtis žmoniškai, dvasingai: taikiai, altruistiškai, harmoningai.
Kai apsivalome nuo negatyvumo, tuomet ir nelieka mūsų gyvenime egoizmo, priešiškumo, agresijos. Ir žmonės pradeda ir mąstyti, ir elgtis kitaip – natūraliai atgimsta mūsų prigimtinės žmoniškos savybės – dorovė, gebėjimas besąlygiškai mylėti, vienybės su visa gyvybe pojūtis, kūrybingumas, vidinė motyvacija veikti visų labui.. Tuomet skirtumai papildo ir suvienija, o ne priešina ir skaldo.
Dabar vis daugiau žmonių suvokia, kad gyventi nuolatiniame negatyvume jau neįmanoma, tai vargina ir baugina, nes vienintelė negatyvumo tendencija – dar didesnis negatyvumas. Žmonės bunda, ir tai teikia viltį, kad išsikapstysime pagaliau iš to negatyvumo liūno ir pradėsime kurti naują – šviesią ir taikią realybę.
Todėl ir kiekvienas pabudęs žmogus yra kaip niekad svarbus, nes pakanka vos 5 procentų žmonių sąmonės pokyčių – ir tai suteikia impulsą dideliems reikšmingiems visos žmonijos gyvenimo pokyčiams.. Buskime 🙂
PatinkaPatinka