ruvi

Svarbus suvokimas, kuris pakeitė mano gyvenimą: vienintelis dalykas, kurį aš galiu kontroliuoti – tai mano veiksmai ir sprendimai iškilusiose aplinkybėse.

Daryti geriausia, ką galiu čia ir dabar, kas aplinkui bevyktų. Visa kita – iliuzija.

Aš nežinau, kokios bus “iškilusios aplinkybės“ rytoj ar po akimirkos. Nežinau, bus tos aplinkybės palankios ar ne.

Palaikys kažkas mane ar ne. Net tie, kas nuoširdžiai žadėjo, ne visada gali arba nori būti šalia, kai reikia. Tokia tikrovė. Visada šalia tik mano Dangaus Komanda.

Esu tik aš ir mano sprendimas: daryti ar nedaryti, eiti toliau ar sustoti. Ir viena, ir kita – teisinga, jei tai iš širdies, ir aš tiksliai žinau, kad šiuo metu tai geriausias sprendimas.

Gamtoje viskas taip gyvuoja. Nebando kontroliuoti to, ko kontroliuoti neįmanoma – žmonių ar situacijų. Upė teka, keisdama vagą, ji, priklausomai nuo vietovės, pasirenka palankiausią kryptį. Augalai kažkaip įsigudrina prasikalti į šviesą per asfaltą. Jie tiesiog daro geriausia, ką gali tose aplinkybėse, kuriose atsidūrė.

Kai visa tai supranti, ateina ramybė. Kas beatsitiktų, aš visada turiu pasirinkimą. Net jei jis labai ribotas. Bet šį pasirinkimą visada darau aš. Remdamasi į vienintelę realią atramą – savo Dieviškąją esmę.

Įkvėpimas-iškvėpimas – ir dar vienas mažas žingsnelis, kad pasiekčiau Šviesą.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vidinės stiprybės mums visiems 🙂 !

Dabar visur skamba kvietimai “nepasinerti į negatyvumą“.

Deja, dauguma tai suvokia kaip “apsimesti, kad nieko nevyksta“. Ir čia bandoma pritaikyti tuos visus “tu ne kūnas“, “viskas iliuzija“ ir panašius keistus šablonus.

Tačiau tu – ir kūnas taip pat, kaip ir visi kiti žmonės. Ir tu turi jausmus, kurie net labai realūs. Ir jie neišnyks tik todėl, kad tu juos neigi.

“Nepasinerti į negatyvą“ nereiškia nuvertinti savo jausmus arba kitų žmonių jausmus. Nereiškia bėgti nuo tikrovės į sugalvotą idealią visatą.

Tai reiškia neleisti nusivylimui, liūdesiui ir baimei užgožti viską, kas yra geriausia. Kad išsaugotume savyje vilties šviesą. Kad pastebėtume tai, kas gyva, tikra, vertinga.

Ir tuo pačiu – tai reiškia sąžiningai patirti tai, ką dabar jaučiame. Nebėgti nuo savo jausmų, nesislėpti, neneigti. Leisti sau ir liūdėti, ir supykti, ir verkti. Neversti savęs šypsotis per jėgą, jei nesinori. Ir neversti kitų taip pat elgtis.

Ir, kol išgyvename tuos jausmus, svarbu pasirūpinti savimi. Dažniau pasiklausti savęs: “ką aš galiu padaryti tiesiog dabar, kad pasijusčiau geriau?“

Būtent taip – meile, dėmesiu, šiluma, viltimi – gydoma siela. O ne tikrovės ir tiesos neigimu.

Apkabinu visus, kam dabar tai reikalinga.

Padėka autorei! Pagal A. Karbovskaja tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !