Kaip tu?..

Jei jums skambina arba rašo ne dėl kažkokių reikalų, o tiesiog tam, kad sužinotų, kaip jūs laikotės – tai labai daug reiškia.

Žmonių, kurie kreipiasi su reikalais, prašo pyrago recepto ar dėmesio – daug.

Bet kažkas vienas rūpestingai paklausia: “kaip tu?“, nes jam nieko iš jūsų nereikia. Jis tiesiog nori įsitikinti, kad su jumis viskas tvarkoje.

Ir tokie santykiai jau patys savaime vertingi. Iš esmės tai ir yra artimi santykiai, tai ne dalykiniai ryšiai. 

Ir, galbūt, kasdienybės šurmulyje mes nepastebime esminio skirtumo, kuomet atsakome ne tik į darbinius skambučius ir laiškus, bet ir priminimus apie sveiką mitybą ir aštuonias stiklines vandens per dieną.

Nepastebime skirtumo ir tuomet, kai pas mus viskas gerai, viskas nuoseklu ir pagal planą. 

Ryškiausiai skirtumą pajuntame tada, kai mums išmuša pagrindą iš po kojų kažkoks eilinis gyvenimiškas Visatos akibrokštas, kuris visada atlekia su trenksmu ir pačiu netinkamiausiu metu. Ir sujaukia visus grafikus, įprastus procesus ir rutiną.   

Štai tokiu metu tas žmogus ištiesia pagalbos ranką jau vien savo klausimu “Kaip tu? Ar viskas tvarkoje?“…

Kad tu galėtum įsikibti į ją ir vėl atsistoti ant kojų.

Padėka autoriui! Pagal O. Roj tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Komforto zona

Išsekę, chroniškos nemigos kankinami žmonės kartoja: “Reikia tiesiog išeiti iš komforto zonos ir nuvaryti save į sporto salę“. Žmonės, patiriantys panikos atakas, sako: “Reikia išeiti iš komforto zonos ir liautis pagaliau savęs gailėtis“.

Žmonės, kurie išgyvena sunkius periodus, sako: “Gerai būtų išeiti iš komforto zonos ir baigti valgyti saldumynus“. Ir tai ne blogiausias konstatavimas, kiti mato kardinalų problemos sprendimą ir sau tiesiog pasako: “Reikia liautis ėsti“.

Nuo tokių žodžių man pradeda nervingai trūkčioti akis.

Kad išeitume iš komforto zonos, pirmiausiai reikia joje atsidurti.

Kas gi yra ta “komforto zona“? Tai tokia vieta, kur šilta, jauku, ramu, skanu, džiaugsminga ir saugu. Kur tave myli ir gerbia. Kur tavimi rūpinasi (ir tu taip pat rūpiniesi, tai, žinoma, abipusis rūpestis).

Dauguma iš mūsų tokios zonos tiesiog neturi. Na, nėra zonos, kur mumis pasirūpintų. Geriausiu atveju – tai vieta, kur gali pagulėti arba išsiverkti. Tai geriau, nei nieko, bet ne visai: greičiau tai kaip iliuzija apie alkoholį šaltyje – pradžioje lyg ir šilčiau, bet paskui dar šalčiau, nei buvo.

Atsidūrus komforto zonoje (man nepatinka žodis “zona“, kažkoks kalėjimo prieskonis tame, bet taip jau priimta ją vadinti), reikia joje truputį pabūti. Duoti sielai atgaivą. Poilsį sau. Ir tik po to – iš jos išeiti. Ir to atsigavimo pojūčio su niekuo nesupainiosi – kai jėgų viskam užtenka, ir tu lengvai imiesi net tų darbų, kurie buvo jau senokai atidėti.

Ir, svarbiausia, kad impulsas kažkokiai veiklai ateina iš vidaus, ir jo jau niekaip nesustabdysi. Tas impulsas pirmesnis už mintį – intuityviai darai, o paskui jau viską apgalvoji. Ir darai viską tikrai ne iš paskutiniųjų jėgų, net jei darbai ne iš lengvųjų. Darai todėl, kad tau tai įdomu.

Žmonės, kurie sako, kad “nori išeiti iš komforto zonos“, kartais nelabai supranta, kas tai yra. Ir dažniausiai jie galvoja maždaug taip: man jau dabar kažkaip negera, bet jei aš pakankinsiu save dar stipriau, gal gi man palengvės?

Na, nežinau. Jei sergantį gripu žmogų mes dar ir nuplaksime, galbūt, jis po to ir pasveiks. Bet vargu, ar nuo plakimo.

Dažnai tai skamba kaip savęs kaltinimas: “Aš tiesiog aptingau, aš tiesiog nenoriu išeiti iš komforto zonos“.

Ir ši šabloninė konstrukcija turi arba kankinančios gėdos prieskonį (“aš nepakankamai geras, aš nesiekiu normos, nors plyšk“), arba kaltės jausmą ( “aš nepakankamai stengiuosi, aš nevykėlis, manęs niekas nemylės, nes niekas nemyli nevykėlių“) . O juk gėda ir kaltė – kaip tie varnalėšos dygliai, kurie visada ras prie ko prisikabinti, kokių realių aukštumų bepasiektume.

Tačiau tokiame savigraužos vakuume, o dar ir būdamas išsekęs, nei vienas normalus žmogus ilgai nepatemps.

Todėl iš šios situacijos galimi trys išeities keliai: sugrįžti atgal į “komforto zoną“; arba – pulti į gilią depresiją (tai jau diagnozė, o ne tik prasta nuotaika); arba – patirti sunkią psichosomatiką.

Kurį variantą jūs pasirinktumėte? Aš – pirmąjį.

Juo labiau, kad visi dabar išgyvename sunkius laikus. Informacinis spaudimas. Krizės. Žiema. Saulės nėra. Ir jei tik jūs žinote, kaip papulti į komforto zoną – siūlyčiau pasilikti joje iki pavasario.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir dvasinės stiprybės mums visiems 🙂 !

Nors trumpam sustoti…

Neįtikėtina, kaip nesutampa gamtos ir socialiniai ritmai… Žiemos švenčių laikotarpiu tai ypač ryšku.

Gruodžio pabaiga, sausis – didžiausios rimties metas gamtoje. Iškvėpimo, sustojimo, judėjimo į vidų, o ne į išorę metas.

Pakanka išeiti į gamtą, ir viskas pasidaro aišku! Šalta žemė, užšalęs vanduo – visas gyvenimas vyksta kažkur viduje, viskas sulėtėja, užmiega.

O mes – lekiame, sutelkę paskutines jėgas! Suspėti, nubėgti, pasiekti… Susumuoti metų rezultatus, priplanuoti naujų pasiekimų!

Tačiau dabar tam ne laikas. Todėl taip vargina nesavalaikis šurmulys. Todėl taip išsekina didelis aktyvumas.

Dabar tinkamas laikas ramybei. Geriausias laikas. Ir tegul negalima atsigulti ant šiltos krosnies ir sapnuoti spalvotus sapnus, bet juk galima atidėti kai kuriuos reikalus, užsivirti kvapnios arbatos ir pasižiūrėti atidžiau į savo gyvenimą.

Pamatyti gyvenimo tėkmę savyje… Leisti sau sustoti, nors ir neilgam.

Nusiraminti, atsipalaiduoti ir pabūti tyloje. Kuri mums visiems taip reikalinga… Ypatingai dabar.

Nuoširdi padėka autorei! Pagal J. Ševčenko esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mūsų šviesių vilčių metas

Štai ir atėjo būtent tas stebuklų metas, kai viską, kas nelabai gerai, jau galima paskelbti pernykščiu ir drąsiai su tuo atsisveikinti.

Ne visiems šie metai buvo geri ir džiaugsmingi. Kartais mes jautėmės vieniši. Pasimetę. Sutrikę. Išgyvenome išsiskyrimo ar netekčių skausmą.

Suvokėme tikras vertybes ir atradome prasmes. Dėjome tašką. Stovėjome ant pavojingos ribos. Išmokome vertinti duotybę.

Atvėrėme širdis. Patikėjome. Nes visuomet yra tai, dėl ko verta gyventi. Eiti į priekį. Nepalūžti.

Šeima ir draugai buvo pasiryžę padėti sunkią akimirką. Juk ištikimybė, kaip ir visais laikais, yra vertinama labiau už viską. Ir mes ryžomės nuostabiems poelgiams.

Kartais tai buvo kasdieninis, nedidelis, bet vis dėl to – žygdarbis. Gerumas išliko gerumu. Žmogiškumas įveikė egoizmą. Švelnumas įrodė, kad jis stipresnis už prievartą. Ir meilė dar kartą parodė, kad ji – stipriausia jėga.

Ir Naujuose metuose būtinai bus geraširdiškumas. Santarvė. Vienybė. Meilė. Draugystė.

Ir tikėjimas stebuklais išliks, ir uždarytos durys atsivers, ir kiekvienam iš mūsų pakaks vidinės šviesos ir dvasinių jėgų, kad dovanotume savo širdies šilumą kitiems.

Ir Kūrėjas suteiks jėgų viską įveikti, atleisti, suprasti… ir suteiks vilties sparnus.

Būkite laimingi ir visada išlikite Žmonėmis!

Įsiklausykite į tylą… Stebuklai jau visai šalia…

Jie jau mumyse…

Laimingų ateinančių metų mums visiems 🙂 ! Tegul auga, klesti ir stiprėja viskas, kas mus suburia ir įkvepia geriems darbams visų gerovei 🙂 !

Nėra tokio dėsningumo

Sakoma: “Kaip sutiksi Naujus metus, taip juos ir pragyvensi“ – nieko panašaus.

Būdavo, žmonės sutikdavo Naujus metus su ikrais ir šampanu, su fejerverkais ir šokiais… O paskui pakliūdavo į tokią išbandymų virtinę, kad džiaugėsi turėdami nors duonos ant stalo.

O būdavo tamsi naujametinė naktis, kupina liūdesio ir nusivylimų – o paskui atsirasdavo išeitis, atsiverdavo durys į naują gyvenimą, ir galima buvo ne tik sviesto vaikams ant duonos užtepti… Ir šokti su mylimu žmogumi.

Nereikia per daug sureikšminti šios nakties. Kankinti save abejonėmis ir pergyvenimais. Ir lyginti save su kitais, iš pažiūros laimingesniais.

Kai einate tamsų ir šaltą žiemos vakarą gatve – taip viliojančiai šviečia žiburėliai languose! Ir mirga įvairiaspalvės girliandos, ir žiba papuoštos eglutės… Ir atrodo, kad ten taip jauku ir smagu; visai ne taip, kaip pas mus!

Tačiau ne visada yra taip, kaip atrodo. Ne visi džiaugiasi ir linksminasi. Gyvenimas nesirenka, kada užgrius sunkumai – eilinę dieną ar per šventes. Ir kartais reikia kantriai pergyventi sunkius laikus. Praeis ši naktis, ateis kita.

Jei kažkas nesigavo, nepavyko – vėliau ir gausis, ir pavyks. Reikia išsaugoti ramybę, nenusivilti – ateityje dar bus daug švenčių. O liūdną naktį pakeis šviesi diena, taip visada būna.

Žinoma, gerai, kai viskas gerai, kai šventės džiaugsmingos – nuoširdžiai jums to linkiu!

Bet jei dabar kažkas ne taip – nenusiminkite, nėra jokių dėsningumų, susietų su naujametine naktimi. Bus ir jūsų gyvenime šventė – tiesiog šiek tiek vėliau. O su ta švente ir pradėsite savo asmeninius Naujus metus 🙂 !

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Žiemos pasaka

Žiema – tai viena didelė stebuklinga pasaka.

Joje trys dalys ir begalinis stebuklų kiekis kiekviename puslapyje. Ką ten puslapyje – kiekviename šios nuostabios istorijos žodyje slypi po vieną mažą stebuklą!

Gruodis – “Apie tai, kaip pajusti stebuklą“…
Sausis – “Apie tai, kaip pačiam sugalvoti stebuklą“…
Vasaris – “Apie tai, kad stebuklas – tavyje“…

Ir tu esi šios žiemos pasakos autorius, kūrėjas, rašytojas – kaip tau labiau patinka. Svarbiausia, kad tu esi burtininkas.

Atverk savo sielą, ir tiesiog leisk stebuklui būti!

Padėka autorei! Pagal V. Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir tyro būties džiaugsmo mums visiems 🙂 !

Kažkas šviesaus užgimsta…

Gimsta nuotaika, kurią norisi dovanoti. Semti samčiu iš Gėrio Šaltinio ir dalinti į mielas rankas.

Gimsta šiluma ir šviesios ateinančios tikrovės matymas – žingsnis po žingsnio, nuo vilties ženklų iki geros nuojautos pėdsakų. Ir todėl taip ramu širdyje.

Gimsta vėjas, įkvėpimo vėjas, troškimo prasmingai gyventi vėjas.

Daryti viską su įkvėpimu. Kaip žingeidus vaikas, skubėti pasitikti žinių ir stebuklingų “kasdieninių“ reikalų.

Juk viskas turi savo nepakartojamą skonį ir spalvą: ir išplautas puodelis, ir perskaitytas eilėraštis, ir nupieštas ant drobės nepažįstamosios vualis, ir atviras pokalbis virtuvėje su arbata ir pyragu.

Įkvėpimo vėjas sugrąžino šį, atrodytų, jau seniai pamirštą pojūtį – kai viskas gyvenime įdomu.

Viskas, kas pasirinkta. Ką norisi sukurti. Dėl ko norisi gyventi.

Ir tas – tas kažkas šviesaus – dabar užgimsta.

Aš linkiu visiems laimės!

Padėka autorei! Pagal N. Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 ! Jaukios šventinės šeimos vakarienės ir artimųjų širdžių šilumos 🙂 ! Ir tegul pildosi viskas, ko taip nuoširdžiai ir su meile linkime vieni kitiems 🙂 !

O tu vis ieškai jam vietos…

Būna, kad gyvenime niekaip neatsiranda vietos kažkokiam žmogui.

Štai, yra žmogus.

Ir tu bandai ir taip, ir anaip, bet vietos jam neatsiranda.

Todėl kad daug darbo, jis, kaip vanduo, išsilieja ir užima visą laisvą erdvę – suspėti, nepraleisti, susitarti… Arba nuotolinis pasitarimas pusantros valandos. Paskui dar kažką paruošti, suskaičiuoti, užpildyti, išsiųsti – atsikvėpti. Bet atsikvėpti tik 15 sekundžių, o paskui vėl prisiminti, kiek dar visko liko padaryti.

Ir dar vaikai. Paruošti, pamaitinti, išleisti į mokyklą, sužinoti, kad mokykla uždaryta karantinui, pulti į neviltį. Atsigauti, patikrinti namų darbus, pažaisti su vaikais. Suprasti, kad greitai Kalėdos, dovanos, šventės, pradėti viską planuoti.

Ir žinutės. Socialiniuose tinkluose draugai, artimi ir nepažįstami žmonės. Vakarop nuo tų žinučių ūžia galva, bet ryte, vos pabudus, tu vis vien pirmiausiai imi į rankas telefoną. Su permainingais gėdos ir priklausomybės jausmais.

O dar tvarkymas, šampūnas baigėsi, nėra normalių žieminių batų, ir reikėtų pradėti sportuoti… – ir visą laiką sukasi galvoje įvairiausios mintys…

Bet visos šios mintys paradoksaliu būdu neišlaisvina, o tik dar labiau užteršia galvą.

O tu vis ieškai joje vietos tam žmogui.

Ir nėra.

Nėra jos.

O taip naiviai norisi, kad atsirastų.

Bet jo niekaip neįterpsi tarp “nupirkti kiaušinių“, “patikrinti, ar kuprinė sudėta“ ir “atsakyti į laiškus“.

Į šitą tavo suaugusį, neatidėliotiną, suplanuotą gyvenimą.

O taip apmaudu.

Ypač, jei tas žmogus – tu pats.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt


Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !