Tyra, jauki, tyli…

O gal pakalbėkime apie paprastą laimę?

Apie seną nuotrauką ant sienos, kuri saugo praeities prisiminimus, apie pavasarinio vėjo kvapą, padvelkusį pro langą, apie gabalėlį apelsininio pyrago ant stalo ir apie saulės zuikučius, mirgančius ant medinės knygų lentynos. O dar apie mūsų katę, apie nėrinių staltiesę ant bufeto, apie citrininius sausainius ir apie namų kvapą.

Kaip norisi gyventi paprastą, jaukų gyvenimą! Kad negalvotume apie sudėtingus dalykus, bet daugiau suprastume, pajustume, patirtume. Juk iš tiesų laimė ne sudėtinguose dalykuose, ji labai paprasta. Tik kartais mes pamirštame šią tiesą.

Tačiau pakanka tik akimirkai sustoti, ir gyvenimas kaipmat parodo tikrąją laimę. Laimę – gyventi dabar. Ir tegul viskas bus paprasta. Tegul bus jauku, tyra, tylu. 

Tegul.

Juk tyloje galima išgirsti, kaip dainuoja siela.

Padėka autorei! Pagal Viktorijos Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pasakėlė “Padovanok savo širdies šilumą…“

O žinai, – kalbėjo Mažasis Angelas, – jei tu norėsi kažkam padovanoti truputį šilumos, tai niekuomet neabejok! Net jei tau pasirodys, kad tai reikalinga tik tau, o žmogui, kurį tu nori nudžiuginti, tai visai nereikalinga…. 

Net jei tu pagalvosi, kad tavo šilta ir nuoširdi dovana taip ir liks neišpakuota… Net jei tu vėl ir vėl sakysi sau, kad visa tai kvailystės, ir kad tu vėl… eilinį kartą… darai klaidą… ir, galbūt, pasigailėsi dėl to… vėliau… Net ir tuomet, nežiūrint į kankinančias abejones, pasidalink savo šiluma…

Supakuok ją į tvirtesnį paketą ir nusiųsk paštu… arba paskambink… arba tiesiog prieik ir pažvelk į akis… arba apkabink… Apskritai, manau, jei tu IŠ TIESŲ nori padovanoti ypatingam tau žmogui truputį šilumos, tuomet tu jau žinai, KAIP tai padaryti. Ir būtinai atmink, kad visa tai ne beprasmiška!

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova pasakėlę, vertė ruvi.lt

Meilės ir artimųjų širdžių šilumos mieloms moterims 🙂 !

Kaip šaltinio versmė

Šaltinio vanduo trykšta iš versmės ir teka nesustodamas.

Net tuomet, kai kažkas ketina užteršti šaltinį, mesdamas į jį šiukšles, vanduo ir toliau teka ir galiausiai išmeta tas šiukšles. Šaltinis visada išlieka švarus ir gyvas todėl, kad vanduo nesiliauja tekėti nei akimirkai.

Kur jūs rasite geresnį filosofinį tyrumo pavyzdį, nei šaltinio pavyzdys? Galime pritaikyti šaltinio pavyzdį meilėje – mylėkime, mylėkime nežiūrint į nieką.

Meilė, kuri sklinda nesustodama, apsaugos jus nuo visų negandų ir kančios; ir jūs net nepastebėsite, jei kažkas ketins jus apjuodinti, padaryti kažką pikta, nes jūsų meilės srautas visas blogybes nuplaus.

Dažniau prisiminkite gaivaus šaltinio, kuris tekėdamas nuplauna visas negeroves, vaizdinį, mylėkite nuolatos, besąlygiškai, ir jūsų gyvenime neliks kančios.

Ištrauka iš Omraam Mikael Aivanchov kūrybos, parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Bus ir kitokios dienos!

Būtent taip, su šauktuku, o ne su daugtaškiu gale – tai svarbu.

Taigi: bus ir kitokios dienos! Sakau sau nuo tada, kai…

Praėjo truputį daugiau nei dveji metai. Gyvenimas man tuomet atrodė (mano gyvenimas) nuobodus, prėskas, monotoniškas ir aš aiškiai suvokiau: tai dėl manęs. Daugybę metų aš sau įrodinėjau, kad aš – “intravertiškas intravertas“, namisėda, todėl niekur nėjau ir nevažiavau. Nors kartais pagalvodavau: o ar mano tai įsitikinimai, ar aš tiesiog tuo patikėjau, nes man buvo patogu taip galvoti?

Bet štai vieną dieną, maždaug pavasario pradžioje, mane pakvietė keliauti į nepažįstamą man miestą (o tokių daug!). Paviešėti, atgaivinti smegenis ir paįvairinti gyvenimą. Pažiūrėti, kaip kiti žmonės gyvena.

Ir aš sutikau! Intravertiška intravertė, namisėda.., na, jūs supratote. Aš dariau tai, kas man nebūdinga. Nebuvo jau tokio karšto noro sėdėti tvirtai vienoje vietoje. Ir visą laiką stebėjausi: bet mes juk savęs visai nepažįstame, nežinome, ką mes sugebame!

Štai nuo to laiko aš sau sakau: bus ir kitokios dienos! Ir su būtinu šauktuko ženklu gale.

Ar žinojau aš apie šią kitokių dienų taisyklę? Ne. Bet dabar jau tiksliai žinau.

Po aktyvumo bangos bus tarsi “sąstingis“, o iš tiesų tai tiesiog ateina ramybės ir atsipalaidavimo periodas – taip pat laikinas.

Tačiau bus ir kitokios dienos! Ir labai greitai!

Po peršalimo bus pasveikimas. Gyvenimo energija palengva vėl atgaivins ir atnaujins tave.

Po liūdesio ateina džiaugsmas. Kartais daug-daug džiaugsmo. O liūdesys tebuvo galimybė pagalvoti ir įsisąmoninti žinias, pailsėti nuo naujos informacijos.

Šiandien padeda tau. Rytoj padėsi tu.

Šiandien tu nerimauji, o rytoj tvirtai pasitiki savimi.

Šiandien energija trykšta, bet bus ir kitokios dienos – lėtos, meditacinės.

Todėl, mielas bičiuli, kas su tavimi šiandien bevyktų…

Bus, tikrai bus ir kitokios tavo dienos! Tokios, kokių tu lauki, kokių tu trokšti.

O tai, kas su tavimi vyksta dabar –  tai tik dėl kažko svarbaus vyksta. Tikrai svarbaus. Tik ne visada tai aišku iš karto.

Bet ir tai praeis.

Bus kitokios dienos, mano bičiuli, bus. Ir būtinai su šauktuko ženklu.

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir pavasarinio atgimimo mums visiems 🙂 !

Tik dar labiau suartina…

Nuoširdūs artimi santykiai charakterizuojami kaip galimybė iškalbėti ir išreikšti visas savo asmenybės puses artimam žmogui be baimės būti atstumtam ir pasmerktam…

Artimuose santykiuose baimė tiesiog blokuojama atsivėrusiu meilės jausmu ir vienybės pojūčiu su mylimu žmogumi.

Palieka visiems mums sociumo skiepijamas noras padailinti save, savo pasiekimus, o tai reiškia – meluoti. Tai tiesiog netenka prasmės, nes yra noras būti su artimu žmogumi tokiu, koks tu esi…

Atitinkamai, ir kitas žmogus taip pat atsiveria, ir jei tai tikrai artimas žmogus, tarpusavio pažinimas ir unikalumo atvėrimas atneša santykiuose daug džiaugsmo…

Todėl nebijokite nuvilti artimo žmogaus savimi – tokiu, koks jūs esate. Tik atsitiktiniai žmonės, sutikti gyvenimo kelyje, gali nusivilti ir nuvilti.

Su artimais žmonėmis atvirumas ir nuoširdumas tik dar labiau suartina. Nelieka vietos falšui ir melui, lieka tik meilė ir šviesa…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Leisti sau subręsti

XXI amžiuje pasaulis taip organizuotas, kad nuolat mus skubina ir neleidžia mums subręsti. Iš tiesų vartotojiška visuomenė niekam niekada neleidžia subręsti. Pomidorus nuskina ir deda į dėžes dar žalius, o subrandinami jie kelyje. Avokadai parduotuvėse panašūs į akmenis, nes taip lengviau juos transportuoti. Tas pats vyksta ir su žmonėmis, kurie nespėja subręsti ir susiformuoti. 

Ir lygiai taip pat mes elgiamės su savimi ir savo vaikais. Vos tik vaikas paima į rankas pieštukus, mes tuoj kabiname jam dailininko etiketę. Kai vaikas pradeda rodyti kažkokius kitokius talentus, mes kaipmat, neleisdami jam susivokti, skubame juos vystyti. Vystyti kažką nebrandaus, atsitiktinio. Pamindami procesą tik dėl rezultatų.

Save mes taip pat skubiname apsispręsti ko norime gyvenime, skubame kuo greičiau pradėti tai įgyvendinti, todėl kad mums jau daug metų, nes kiti juk jau seniai apsisprendė, o štai mes… Mes stojame į aukštąsias mokyklas, kai dar nėra aiškaus suvokimo apie pasirinktą profesiją. Mes pradedame dirbti, nieko nežinodami apie tą darbą, ir subręstame kelyje. Mes susilaukiame vaikų ne todėl, kad tam asmeniškai subrendome, bet todėl, kad laikas “spaudžia“, kad paskui bus per vėlu. Gyvenimas su pojūčiu, kad nuolat trūksta laiko savęs suvokimui, jau tampa norma.

Aš dažnai sutinku tėvus, kurie “skubina“ savo vaikus vystytis. Aš nuolat sutinku suaugusius žmones, kurie nuolat skubina save ir neleidžia sau subręsti. Vos tik aptinka savyje hobio užuomazgas, tuoj pat stengiasi paversti tai profesija. Bet kadangi hobis dar nėra išvystytas ir stabilus, jie nusivilia. Pradeda daryti kažką gero, ir bando kuo greičiau tai paversti komercija, užgesindami tuo visą interesą.   

Nesupraskite manęs neteisingai. Komercinis pagrindas – nėra blogai, jei tai daroma laiku. Bet kaip dažnai žmonės elgiasi lyg mažos sudygusios gilės, kurios tvirtina, kad jos jau ąžuolai. Sudygusi gilė – tai mažas ąžuoliukas. Ir laikui bėgant jis taps dideliu ąžuolu, kuris gyvens šimtmetį. Į šį medį galima bus atsiremti. Po juo bus galima pasislėpti. Bet kol kas tai viso labo sudygusi gilė, į ją negalima atsiremti,  ją pačią reikia slėpti nuo liūties ir stipraus vėjo. Ir jei pradėsime slėgti ją nepakeliamu krūviu, ji tiesiog pražus.

Mūsų idėjos, svajonės, pomėgiai dažnai panašūs į mažus daigelius, kuriuos reikia saugoti kaip vaikus. Vaikai turi potencialą, ir vieną dieną jie užaugs. Bet kol jie auga, mes duodame laiką jiems užaugti. Įrodyta, kad vaikai, kuriems leido pilnai patirti savo vaikystę, suaugę yra daug laimingesni ir veiklesni. O vaikai, kuriuos nuolat ragino ir skubino, nespėjo pilnai subręsti, todėl visada stengiasi prie to sugrįžti.

Aš nepažįstu nei vieno žmogaus, kuris neatrado savo vietos gyvenime, jei davė sau pakankamai laiko. Jei liaujamės stovėti ties savimi su laikmačiu, kalkuliatoriumi ir liniuote, tuomet žymiai lengviau atrandame save. Galima laukti, bandyti, stebėti, mėgautis procesu. Perdaryti ir bandyti kažką naujo, niekuo savęs neįpareigojant. Tegul tam prireiks metų ar dviejų. Bet paskui jūs galėsite tiksliai pasakyti, kas jums patinka. O skubinti save galima dešimtmečiais, bet niekur nenueiti.

Todėl aš linkiu visiems pasitelkti kantrybę ir leisti subręsti savo pomėgiams, kūrybai, idėjoms, svajonėms, planams, projektams. Leisti subręsti savo asmenybei ir sukurti tam ramias jaukias sąlygas. Ir tuomet rezultatas bus puikus, bet ne mažiau puikus bus pats procesas. O gyvenimas – tai ir yra procesas, kuris gali džiuginti kiekvieną akimirką, jei leisime sau subręsti.

Padėka autorei! Pagal psichologės A. Datešidzės straipsnį, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Tiesiog… gyventi

“Sagutės“ taip pat pavargsta…

Čia aš apie tuos, ant kurių viskas laikosi.

Ilsėkitės dažniau… ypač nuo savo minčių.

Gyvenime būna ne geriausi periodai, kuriuos reikia tiesiog išgyventi… bet – kaip?

Kažkaip…

Tiesiog daug negalvoti, jėgų pakanka vienai dienai, ir tai jau gerai…

O ten jau bus tai, kas bus…

Emocijos ir gilūs pergyvenimai dar niekada niekam nepadėjo…

Paleiskite situaciją… ir kas turi įvykti – įvyks…

Padėka autorei! Pagal O. Zet miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kai liaujamės skubėti

Sąmonė subręsta tuomet, kai mes liaujamės skubėti.

Jaunystėje viskas vyksta šurmulyje.

Ir tik su amžiumi tu mokaisi lėtinti tempą, o ne spausti gyvenimo akceleratorių, išsunkiant iš jo visus syvus.

Tu sustoji, ir tuomet įvyksta stebuklas. Kasdienybė – visi tie nereikalingi pokalbiai, emocijų lukštai, įaudrinti jausmai nusėda lyg dumblas, ir gyvenimas pasidaro aiškus ir tyras. 

Tu pradedi pastebėti kiekvieną smulkiausią savo būties detalę; suprasti tarpusavio ryšius, kurie staiga išsipainioja patys, nors anksčiau jie atrodė tau sudėtingiausių problemų kamuoliu.

Ir tuomet viskas pasidaro paprasta.

Padėka autorei! Pagal Sigitos Ulskajos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !