Ir viduje, ir išorėje…

Žmogaus mintis, įsitikinimas, tikėjimas iš tiesų daro stebuklus.

Aš asmeniškai pažįstu žmones, kurie pasveiko, o taip pat įveikė ir depresiją, naudodami placebo.

Jie tiesiog nuoširdžiai tikėjo, kad tai “stebuklingas vaistas“. Tas tikėjimas juos įkvėpė, jie buvo įsitikinę, kad su kiekviena tablete jie tampa vis sveikesni. Ir iš tiesų tai jautė. O galiausiai ta visiško pasveikimo nuojauta juos ir gydė.

Mes tiesiogine prasme veikiame savo būsenas. “Kiekvienam – pagal jo tikėjimą“. Tiki, kad pasveiksi – taip ir bus. Ir atvirkščiai. Bet kuris tvirtas įsitikinimas sako “taip“ tikrovei ir ją formuoja.

Ir taip viskame, tai veikia visose gyvenimo sferose.

Todėl taip svarbu atkreipti dėmesį į savo mintis ir įsitikinimus. Būtent jie ir kuria viską, kas yra mūsų gyvenime – viduje ir išorėje.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Gelbėjantis vilties klausimas

Jei jūs papuolėte į sunkią, pavojingą situaciją, jei užgriuvo problemos, jei reikia pastangų išsigelbėjimui, o jėgų tam nėra, tuomet reikia užduoti sau klausimą. Gelbėjantį vilties klausimą.

Ne, nereikia klausti: “už ką man tai?“, “kur mano klaida ir kaltė?“, “kodėl tai įvyko?“ – tokie klausimai sunkioje situacijoje niekaip nepadės.

Kai jūs bandote išlipti iš duobės, ir stengiatės iš visų jėgų, – reikia štai ko paklausti: “Ką aš padarysiu, kai išlipsiu iš čia?“ – tai vienintelis teisingas klausimas-būdas gauti energijos ir jėgų antplūdį sunkioje situacijoje. Tai būtent tas klausimas, kurį reikia sau užduoti.

Sunkiose ir nepakeliamose situacijose nesimato prošvaistės. Atrodo, kad taip bus visada. Nėra minčių apie gerą ateitį. Žmogus gyvena savo kančioje, kaip kankinimų kameroje.

Gelbėjantis Vilties Klausimas: “Ką aš padarysiu, kai išlipsiu iš čia?“ pirmiausiai reiškia, kad iš čia galima išlipti. Nusipirksiu kažką, apie ką seniai svajojau, apkabinsiu mylimą žmogų, įsigysiu šuniuką, vyksiu prie jūros, eisiu į kiną, patogiai įsitaisysiu minkštoje sofoje su puodeliu arbatos, užsisakysiu kavinėje karštų kruasanų, susitaikysiu su broliu ir į žvejybą su juo nuvažiuosiu…

Ką norite, tą ir įsivaizduokite. Net jei jūs esate audros epicentre arba smėlingoje dykumoje. Net jei jus persekioja ar užpuolė. Net jei jus liga prikaustė lovoje. Užduokite sau šį klausimą: “Ką aš padarysiu, kai išlipsiu iš čia?“

Ir atsiras jėgos. Mes pamatysime arba apčiuopsime išeitį išsigelbėjimui. Arba ištempsime, kol pagalba ateis. O paskui išlipsime ir padarysime tai, ką numatėme. Arba nepadarysime – tai jau nebus svarbu. Svarbiausia – išlipti iš pavojingos situacijos. Svarbiausia – atsiras jėgų išgyventi ir gyventi.

Todėl kad negandos neamžinos; ir galima tikėtis išsigelbėjimo. Gelbėjantis Vilties Klausimas suteikia jėgų, kai visi resursai pasibaigia. Suteikia galimybę sutelkti dar truputį pastangų ir kantrybės. Ir išsigelbėti…

Padėka autorei! Pagal A. Kirjanova tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Ten kitoks gyvenimas

Man visada atrodė, kad gyvenimas kaime yra daug turiningesnis. Jame tiek daug nedidelių, smagių ir gerų įvykių, kurie vyksta kiekvieną dieną!

Ryte vos pabudus pamatai nuostabius gamtos vaizdus už lango, kurie taip sušildo širdį… Pusryčiauji jaukiame name, po to gali išeiti pasižvalgyti į kiemą, pasilabinti su kaimynais, o vakare eiti pasivaikščioti į mišką su kažkuo iš artimųjų.

Kasdien matai lauke žaidžiančius vaikus, girdi jų skambų juoką, ir nepajunti, kaip pradedi šypsotis… Dirbi kasdieninius darbus kartu su šeima, kurių kaime niekada netrūksta nei namie, nei lauke: vasarą prižiūri daržą ir gėles, rudenį sugrėbi lapus, žiemą kasi sniegą nuo takelių, o kartu… mėgaujiesi grynu oru ir gamta.

Tokiomis akimirkomis jauti, kad gyveni, kad tavo gyvenimas turi prasmę. Pajunti būties pilnatvę. Mano gyvenime tai ir yra tikroji laimė 🙂 .

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Išmokime sustoti

Pati griežčiausia žmogaus charakteristika mano močiutės lūpomis buvo žodžiai: “Jis (ji) blaškosi“.

Ir aš dabar suprantu, kodėl. Blaškymasis – tai reakcija į bejėgiškumą, baimę ir negebėjimą priimti sprendimus. Tai sukelia labai daug veiksmų, tačiau visi jie beprasmiški.

Nesiblaškykite. Išmokite sustoti. Išmokite leisti sau patirti truputį džiaugsmo net tuomet, kai bendra gyvenimo atmosfera visai tam nenuteikia.

Patikėkite man, galima bėgioti iš kampo į kampą ir blaškytis į visas puses, bet nieko nepakeisti. Ir galima neskubant išgerti savo rytinę arbatą ir atrasti geriausią sprendimą iš visų įmanomų.

Padėka autorei! Pagal Lilia Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tai ne tik apie maistą…

Vieną dieną aš supratau, kad mūsų anūkai gali likti be močiutės pyragėlių. Neseniai kalbėjomės apie tai su vyru.

Mes abu turime daug šiltų prisiminimų apie mūsų močiutes ir jų pyragėlius. Apie kažkokį su jais susietą gerumą. Kvapą namuose, tą virtuvinį šurmulį, tešlos ruošimą…

Mūsų mamos jų nekepa ir mūsų mergaitės auga be tokių šiltų akimirkų. Tačiau esmė juk tame, kad tie pyragėliai… jie ne tik apie maistą. Tai kažkokia visaapimanti močiučių meilė, įgavusi formą. Ji jauki ir šilta, ji tokia brangi širdžiai! Tos darbščios, raukšlėtos rankos, pirštai, mikliai suklijuojantys tešlą su įdaru, kurio mažai belieka dėl vis užbėgančių ragauti vaikų.

O įdaras! Pas mus įdarui trindavo mirkytus abrikosus su cukrumi. Arba troškindavo kopūstus, skanumėlis! O dar labai mėgau su lęšiais, bet su jais gamindavo retai, kai būdavo geras derlius.

Taigi, nusprendžiau ir aš pradėti kepti. Paėmiau iš draugės receptą iš pieno, kiaušinių, mielių ir užmaišiau tešlą. Man pasisekė, nes viskas pavyko iš pirmo karto, tik neapskaičiavau pyragėlių dydžio… pasirodo, orkaitėje jie gerokai išauga 🙂 . Bet dabar žinosiu.

Džiuginsiu pyragėliais savo artimuosius periodiškai. O vaikams patikėsiu tešlos maišymą, pyragėlių lipdymą ir įdaro ragavimą 🙂 …

Padėka autorei! Pagal B.Iljina tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kai jie šalia…

Patys brangiausi laimės perliukai, pačios svarbiausios vertybės gyvenime – tai mūsų artimi žmonės.

Kaip ramu širdyje, kai jie šalia, sveiki ir laimingi, kai džiugina mus šypsenomis, kai vakarais kalbamės apie viską, juokiamės, valgome blynus su mėgiama uogiene, ir taip įprastai užverdame žolelių arbatą mažame arbatinuke…

Su jais arbata skanesnė, su jais namai jaukesni, su jais šilčiau širdyje. 

Ir jokios negandos nebaisios, ir ne taip jau svarbu, kad kartais šėlsta audra už mūsų mažo pasaulėlio langų, kai virtuvėje skambiu varpeliu liejasi mylimų žmonių balsai, kai spindi džiaugsmu jų akys, o namuose viešpatauja meilė, jaukumas ir tyra šeimyninė laimė…

Padėka autorei! Pagal Alisa Del esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kad sieloje būtų šilta ir jauku…

Kaip bebūtų dabar šalta, tegul tau bus šilta. Šilta sieloje, artimųjų glėbyje, šilta su jaukiu megztiniu ir rytine arbata su cinamonu ir imbieru. Šilta tavo tyros širdies meilėje, nesvarbu, tu dabar su kažkuo ar dar vienas.

Žiemą mes sulėtiname tempą, gilinamės į save, į savo vidų, kad pailsėtume, sušiltume, pamatytume gėrį, kuris yra mūsų gyvenime. Ir pasidžiaugti, kad, pasirodo, taip daug – to gėrio.

Pasimėgauti šiluma ir artimųjų dėmesiu ir apkabinti juos ypatingai stipriai… Tapti savimi tikruoju, kad sieloje būtų visada šilta, nepriklausomai nuo oro temperatūros ir visko, kas vyksta aplinkui ir tavo gyvenime šiuo metu.

Ir dar – jausti stipriau ir giliau…

Vasara – tai greitis, aistra. Žiema – gilus, jaukus švelnumas. Kai norisi paglostyti, paliesti pačiais pirštų galiukais ir pabučiuoti, lyg drugelio sparnais prisiliesti…

Tegul tavo žiema bus kupina šviesos, džiaugsmo, šilumos ir meilės…

Padėka autorei! Pagal. T. Gromova Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Dėkingumo akimirkos

Kartais pajunti tokias akimirkas: lauktai ir nelauktai. Už viską ir konkrečiai už kažką.

Ir jau nepergyveni dėl praeities. Nebijai ateities. Nevengi dabarties.

Tiesiog suvoki: nebuvo nieko nereikalingo praeityje, visi susitikimai, žmonės, įvykiai ateidavo tam, kad supažindintų su naujomis būsenomis. Ar galėčiau viena tai patirti? Kaip galėčiau viena to išmokti?

Prieš mano akis veidai iš praeities, pamatau juos naujai… Be nuoskaudų žvelgiu. Be kaltės, be apgailestavimų. Tai juk neatsitiktiniai žmonės. Tie žmonės kaip gyvenimo pasiuntiniai, kaip Kūrėjo meilės išraiška.

Dėkoju jums visiems: tiems, kas dabar su manimi ir ko jau nėra mano gyvenime, bet mano širdyje išliko didelio dėkingumo akimirkos – jūs daug ko išmokėte mane, jūsų gerumas mane išmokė: 

 – visa savo esybe mylėti gyvenimą; pajusti įkvėpimą dėl visko, kas džiugina širdį; išmokti laukti; svajoti taip, kaip pati nesiryžau; tikėti neįmanomais dalykais; pasitikėti savimi; būtinai tikėtis geriausio; žvelgti į gyvenimą mažo vaiko akimis, nepaverčiant sudėtingais paprastų dalykų; išmokti nepraleisti įvykiuose jokių detalių, žodžių, emocijų, sprendimų; būti dėmesinga kitiems žmonėms; tapti kantresne, švelnesne, atlaidesne, o esant reikalui ir griežta; nepasiduoti vidinėms silpnybėms ir apribojimams; nupuolus keltis ir eiti toliau, gyventi dar plačiau; atgimti lyg Feniksas iš pelenų…

Visa tai, gerieji žmonės iš mano gyvenimo, visa tai apie jus… Tai pačio giliausio dėkingumo akimirkos…

Tikiuosi, kad kažkam iš jūsų aš taip pat neatsitiktinis žmogus.

Aš linkiu jums laimės!

Nuoširdi padėka autorei! Pagal Nina Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !