ruvi

Sėdėti ant palangės, valgyti gintarinę abrikosų uogienę tiesiai iš stiklainio, gerti arbatą. Sūpuoti įdegusią koją ir stebėti saulėlydį. Numesti šliurę nuo kojos. Pajudinti pirštus.

Eiti gatve su ką tik nuskintais astrais ir kvėpti jų pūkuotų žiedų aromatą.

Sugrįžus namo, pakliūti po lietumi prie pat durų, stabtelėti, pakelti galvą ir pajusti visą dainuojančio dangaus vandens gaivą, o paskui bėgti namo, persirengti sausai, ir, susisupus į jaukų pledą ar minkštą didžiulį chalatą, gerti arbatą ir klausytis, kaip barbena lašai į palangę.

Sutrinti tarp pirštų džiovintą pelyną, o paskui uosti jo kvapą ant pirštų, kuris taip dvelkia vasara – kartokai, aitriai, saulėtai.

Eiti basomis per žolę, kai dygu, bet neskauda.

Vaikų skyriuje apsikabinti su didžiuliais minkštais žaisliukais, paglostyti juos.

Važiuoti mašina, ir žiūrėti, kaip tiesiasi kelias priešakyje, kaip virš vakarėjančio miško leidžiasi skaisčiai oranžinė saulė.

Klausytis cikadų.

Žiūrėti į tolimas artimas žvaigždes.

Miegoti iki valiai, o paskui atsibusti ir nusišypsoti, nes dar viena diena ir gyvenimas tęsiasi.

Kokia laimė – nesiblaškyti nuolat, nesinerti iš kailio, nesivaržyti, neįrodinėti, o tiesiog – būti.

Būti laimingu.

Padėka autorei! Pagal Al Sneg esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Yra vienintelė laisvės išraiška, kurios taip siekia žmogus.

Jis galvoja, kad ieško kažkokios nepriklausomybės pasaulyje, bet iš tiesų – išsilaisvinimo ir lengvumo būsenos siekia jo siela. Išskristi iš apribojimų narvo, pajusti savo sparnų užmojo jėgą – tai reiškia suteikti savo sielai teisę maksimaliai išreikšti jos galimybes ir talentus čia, šioje žemėje.

Tai reiškia leisti sau gyventi savo gyvenimą taip, kad išskleistum visas savo gebėjimų puses.

Atsiminti viską, kas užgniaužta, užslopinta, įvaryta į kampą, suveržta į mazgą.

Atsiminti tai, kam buvo pakirpti sparnai, savo ar kitų rankomis.

Tai, ką buvo baisu pripažinti, atskleisti, parodyti pasauliui.

Tai, kas taip skyrėsi nuo kitų, bet buvo unikalu ir individualu.

Tai, kas veržėsi į laisvę, bet buvo užslopinama, vos apie tai pagalvojus ar prabilus.

Tai, kas buvo iš meilės ir gerumo, bet aptemo dėl nesantarvės.

Tai, kas priminė laimės paukštę, bet virto pelenais.

Kiekviename iš mūsų yra sava gaisravietė, kurioje verkia siela, prislėgta ne savo personažo vaidybos.

Būk savimi. Viso labo du žodžiai. Ir šie du žodžiai kartais tampa pačia sunkiausia misija ir pašaukimu. Vienintele laisvės išraiška. Ir vieninteliu šansu išskleisti vidinius jūsų sielos sparnus.

Padėka autorei! Pagal Anželikos Hofman esė, vertė ruvi.lt 

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Koks tu esi be savo dvasinių ieškojimų istorijos?

Prašau, nepasakok man apie “tyrą sąmonę“ arba “gyvenimą absoliute“.

Aš noriu pamatyti, kaip tu elgiesi su savo sutuoktiniu. Su savo vaikais, tėvais, su savo kūnu.

Prašau, nedėstyk man paskaitos apie atskirto “aš“ iliuziją arba apie tai, kaip tu pasiekei nuolatinę palaimą viso labo per 7 dienas.

Aš noriu pajusti nesuvaidintą šilumą, sklindančią iš tavo širdies.

Aš noriu pamatyti, kaip tu moki išklausyti. Kaip reaguoji į informaciją, kuri neatitinka tavo asmeninės filosofijos.

Aš noriu pamatyti, kaip tu bendrauji su žmonėmis, kurie nesutinka su tavimi.

Nepasakok man, kad tu praregėjai ir esi laisvas nuo “ego“.

Aš noriu pažinti tave be žodžių.

Aš noriu pajusti, kaip tu jautiesi, kai tave ištinka nelaimės. Ar gali pilnai išgyventi skausmą ir nevaidinti nepažeidžiamo.

Ar gali jausti pyktį, bet nepaversti jo prievarta. Ar gali išgyventi negandas, bet nepasinerti į jas ir netapti jų vergu.

Ar gali jausti savo gėdą ir nežeminti kitų. Ar gali suklysti ir tai pripažinti. Ar gali pasakyti “atleisk“ galvodamas apie tai ir nuoširdžiai.

Ar gali būti tiesiog pilnaverčiu žmogumi, paprasčiausiai betarpiškai dvasingu.

Nepasakok man apie savo dvasingumą, mielas drauge. Tai man ne taip įdomu, tai tik žodžiai.

Aš tiesiog noriu susitikti su TAVIMI. Pažinti tavo tyrą širdį.

Suprasti nuostabų žmogų, ieškantį šviesos.

Be žodžių apie “dvasingą žmogų“.

Be visų tuščių žodžių.

Padėka autoriui! Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Būti vienatvėje su savimi – menas.

Kartais mums reikalinga vienatvė, laikas akistatai su savo mintimis.

Bet tik ne ta vienatvė, kai kankina jausmas, kad esame nereikalingi ir apleisti, kai ilgesys skaudina širdį.

Mums reikalingos akimirkos, kai būdami vieni, mes esame vieningi su visu pasauliu, kai atsiveria šansas dialogui su savimi, galimybė vidinėje tyloje išgirsti savo balsą, pamatyti stebuklus aplinkui, atrasti atramos tašką ir įkvėpimą širdyje, leisti sau išreikšti jausmus.

Tiesiog būti. Esamos akimirkos pilnatvėje. Akis į akį su pasauliu.

Ir jei dabar kažkas išgyvena tokias akimirkas, tegul jo vienatvė bus būtent tokia: šviesi, įkvepianti, kūrybinga…

Padėka autoriui! Pagal Rej Foster esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kartą vienas žmogus susižeidė koją ir dėl to buvo priverstas naudotis ramentais.

Jie labai pagelbėjo žmogui vaikščioti, be to, pasirodo, buvo naudingi dar ir norint kažką pasiekti, pastumti, paremti.

Todėl žmogus išmokė visus savo šeimos narius naudotis ramentais. Taip palengva ramentai tapo įprasta jų šeimos kasdieninio gyvenimo dalimi.

Bėgo laikas, ir žmogus ne tik savo pavyzdžiu, bet ir karštais įtikinėjimais įkvėpė daugybę žmonių pradėti naudotis ramentais. Juk jie tokie patogūs! Jie taip palengvina gyvenimą!

Jis pradėjo gaminti ramentus ir vis plėtė ir tobulino jų gamybą. Dabar jau galima buvo įsigyti įvairiausių ramentų: lengvų, sunkių, spalvotų, raižytų, papuoštų brangakmeniais, sidabrinių ir net auksinių.

Buvo atidarytos mokyklos, kuriose mokė žmones teisingai naudotis ramentais, o įvairių institutų profesoriai tyrinėjo aukščiausius naujojo mokslo aspektus ir perspektyvas.

Be ramentų vaikščiojo labai mažai žmonių – tai skaitėsi kvaila, senamadiška, skandalinga, todėl galiausiai ir jie paklusdavo daugumai.

Kai kurie iš jų bandė įrodyti, kad ramentais reikia naudotis tik esant būtinybei, tačiau tokius žmones tuoj pat nubausdavo – kad nedrumstų kitų ramybės.

Pasikeitė kelios kartos, ir jau visi vaikščiojo su ramentais… Pagaliau mažuma “įrodė“ daugumai ir įtikino ją, kad ramentai gyvenime būtini ir kad žmogus be jų negali paeiti.

O jei kažkas bandydavo prieštarauti, juos kaipmat nutildydavo: “Jūs klystate, tai jūsų fantazijos“, “Mokslas jau patvirtino būtinybę naudotis ramentais“, arba – griežčiau: “Tai provokacija, jūs už tai atsakysite!“

Ir žmogus suabejodavo: jei dauguma taip sako, gal jis tikrai klysta?.. Ir… vėl imdavo į rankas ramentus, ir vėl tapdavo neįgaliu.

Moralė: Įtikinėjimo galia didžiulė, o įtikinėtojai – nuoseklūs ir savanaudiški. Pasitikėkite savimi, klausykite savo širdies balso! Net jei visi aplink kalba priešingai…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir išminties mums visiems  🙂 !

Aš turiu draugą, kuriam patinka būti geru žmogumi.

Jis dovanoja juokingas mielas dovanas, kurių aš nemoku priimti, nesuvokdamas, kad prabėgomis jis išdalina neįkainojamas vertybes, nuo kurių per rankas nubėga šiurpuliukas ir oras pasidaro saldus.

Jis slepia šypseną už žodžių širmos, nepastebėdamas, kaip kuria gražią mažos žmogiškos laimės karalystę kitų širdyse.

Jis slepia veidą nuo įdėmių žvilgsnių, bet laiko atlapą sielą, iš kurios įvairiaspalviais daigais į gyvenimą prasikala įkvėpimo pasauliai.

Aš turiu draugą, kuris moka būti besąlygiška atrama permainingame būties sūkuryje.

Jis nori būti geru žmogumi, bet nepastebi, kad visada tokiu buvo.

Bet svarbu ne tai, kad jis iš tų, kurie niekada neišduos, ne tai, kad aš jam galiu išsipasakoti viską, ir net ne tie sielos turtai ir giluma, kuriuose pasiklydus, jau nesinori išeiti.

Svarbu kitkas: aš turiu draugą, kuris kaip niekas kitas moka būti draugu.

Pagal Al Kvotiono esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems  🙂 !