Vedų maksimos
Aklas žmogus ir veidrodis
Aklas žmogus turėjo veidrodį. Ir nors jam atrodė, kad turi labai vertingą daiktą, jokios naudos jam iš veidrodžio nebuvo – kiek prieš jį bestovėtų…
Tai nenaudingo turėjimo pavyzdys.
Išvada: kai eini Keliu, palik viską, kas nenaudinga ir kas yra perteklius.
Einu ne ten, bet einu…
Vienas žmogus pasiklausė kaimynų pasakojimų apie legendinį lobį ir nusprendė jį atrasti. Tačiau prieš leisdamasis į kelionę nepasidomėjo – kur tiksliai to lobio ieškoti.
Ilgai negalvojęs, patraukė į netoliese esantį mišką, nes šis tiesiog buvo arčiausiai. Tačiau kuo toliau ėjo, tuo didesnės abejonės jį apniko: ar ten jis ieško?
O čia dar sutiktas pakeleivis pasakė, kad lobio reikia ieškoti kitoje vietoje… Bet žmogus nukeliavo jau gana toli, todėl pagalvojo, kad vėlu kažką keisti ir nusprendė eiti toliau, nes negalėjo sustoti. Žmogus drąsino save, sakydamas: “gal ir einu ne ten, bet juk reikia kažkur eiti!..“
Daugybė žmonių, kurių protas sujauktas arba miegantis, veikia taip pat, kaip tas ieškantis lobio žmogus. Užhipnotizuoti materialumo iliuzijos, jie įsitraukia į išorinius veiksmus, kurie – kaip jiems atrodo – suteiks laimę.
Nesąmoningi išoriniai veiksmai atrodo jiems svarbūs, nors iš tiesų jie beprasmiški. Dažnai jie ir patys tai žino, tačiau pats išorinio veiksmo procesas taip įtraukia, kad jie jau negali nei sustoti, nei pasukti į kitą pusę. Jie eina – ir kuo greičiau eina, tuo labiau tolsta nuo savo tikrojo lobio.
Išvada: prieš leisdamiesi į kelionę nustatykite maršrutą. Negailėkite laiko žemėlapio nagrinėjimui. Pabandykite išsiaiškinti, išjudinkite savo protą. Galbūt, lobis yra tiesiog po jūsų kojomis? Mokykitės be gailesčio atsisakyti klaidingų krypčių ir tikslų.
Gyvatės oda
Kartą gyvatė išsinėrė iš senosios odos. Palikusi ją, gyvatė lyg niekur nieko nušliaužė toliau.
Kai jos paklausė – ar negaila palikti savo odą, ji atsakė, kad daugiau nelaiko šios atsiskyrusios dalies savo oda.
Išvada: eidami mokinystės Keliu, mes numetame prisirišimų odą, todėl einame vis lengviau. Mokykimės be gailesčio palikti tai, kuo nesame. Kad eitume lengvai – atsisakykime visko, kas trukdo, kas nereikalinga. Juk tai ne mes, o tik “oda“, kurią periodiškai turime numesti.
Saulėto visiems savaitgalio!! 🙂
Be kaukės!..
Ką reiškia – būti savimi? Kas aš esu? Tokius klausimus nors kartą gyvenime užduoda sau kiekvienas žmogus. Ir ne tik užduoda, bet ir intuityviai arba sąmoningai siekia būti savimi tikruoju. Jei nesame savimi – tampame tuo, kuo nesame.
Nebūdami savimi ne tik negalime būti laimingi, bet ir pridengiame savo tikrąjį “aš“ kaukėmis, su kuriomis ilgainiui net suaugame, taip ir nepažinę savęs.. Daugiausia kaukių atsinešame iš vaikystės, nes vaiko pasaulėžiūra formuojama pagal tėvų įsitikinimus, visuomenės šablonus ir socialines schemas.
Kai stengiamės gyventi pagal kitų žmonių lūkesčius ar primestus šablonus – patiriame vidinius prieštaravimus, kurie galiausiai tampa problema mums patiems. O turėdami prieštaravimais grįstą problemą, mes patiriame nuolatinę įtampą.
Ir ne tik: pažvelkime – kaip mus veikia kaukių nešiojimas:
– Pirmiausia: kaukių nešiojimas yra prievarta prieš save;
– Mus perpildo falšas, todėl jaučiame pyktį, nusivylimą, dezorientaciją gyvenime;
– Su amžiumi kaukes darosi vis sunkiau nešioti, nes kaupiasi liūdesys, nepilnavertiškumo ir vienatvės pojūtis;
– Mes kenčiame, pavydime ir kaltiname kitus;
– Nuolat ieškome pritarimo, įvertinimo, patvirtinimo;
– Savo gyvenimišką energiją naudojame tam, kad įtikintume aplinkinius, jog atitinkame kažkokį nuolat besikeičiantį standartą.., ir tai vienintelė mūsų “evoliucija“..
– Siekiame padaryti įspūdį, patikti “autoritetui“;
– Esame valdomi ir manipuliuojami;
– Gyvename pagal primestas taisykles ir esame priklausomi nuo aplinkinių nuomonės;
– Norime įtikti bet kokia kaina, todėl lengvai peržengiame moralinius principus;
– Išmokstame keisti kaukes, priklausomai nuo situacijos.
Taigi, kaukių nešiojimas – nelengvas “užsiėmimas“, jaukiantis visą gyvenimą ir mūsų psichiką. O štai buvimas savimi – net jei tai sukelia kaukių nešiotojų ar “autoritetų“ nepritarimą – nesukelia tokio streso, kaip kad buvimas tuo, kuo nesame..
Juk buvimas savimi nereiškia kovos su kitais dėl savo pažiūrų ar priešpastatymo savęs kitiems. Atvirkščiai: būdamas savimi žmogus tampa taikus, nes tik tuomet supranta kitų žmonių teisę būti savimi ir gerbia ją. Toks žmogus nustoja kovoti, jis pradeda ieškoti vienybės, bendraminčių, sąveikos – kad visi galėtų harmoningai vystytis.
Kovos ir konkurencijos principai yra tie primetami šablonai, dėka kurių žmogus pasidaro agresyvus. Pažvelkite atidžiau į mūsų gyvenimą: nei vienas iš mūsų negimėme su kyšančiomis iltimis, grobuoniškais nagais ar ginklais rankose. Agresyvumas yra mums įdiegiamas. Mes daromės pikti dėl to, kad esame verčiami būti tuo, kuo nesame..
Būtent žmogus, kuris yra savimi, yra nuoširdus ir pozityvus, nes išreiškia savo prigimtinį dvasinį potencialą – savo ir visų labui, todėl yra tiesiog laimingas. O jei visą visuomenę sudarytų štai tokie laimingi ir kūrybingi žmonės – įsivaizduojate, kaip mes galėtume gyventi?..
O dabar pažvelkime – ką reiškia būti savimi:
* Pirmiausia – būti nuoširdžiu ir sąžiningu su savimi ir kitais;
* Gyventi harmonijoje su savimi ir kitais;
* Būti vientisu ir harmoningu;
* Pasitikėti savimi;
* Gyventi be melo ir apsimetinėjimo;
* Būti ryžtingu, drąsiu ir ištikimu moraliniams principams;
* Nekenkti kitiems (leisti jiems būti savimi);
* Būti atviru ir oriu;
* Elgtis natūraliai, adekvačiai, be įtampos;
* Nuolat vystyti savo dvasinį potencialą ir kūrybingumą, t.y., evoliucionuoti;
* Būdami savimi, esame geri ir nuoširdūs, todėl visur, kur esame – skleidžiame harmoniją.
Skirtumas akivaizdus, tiesa? Tam, kad nusimestume kaukes ir pagaliau taptume savimi, reikia drąsos – kad nebijotume atrodyti ne tokiais, kokius mus įprato matyti. Juk visi norime gyventi tarp nuoširdžių, gerų žmonių, o ne tarp kaukių?..
Todėl pradėkime nuo šiandien gyvenimą be kaukės.. Ir tai ne maištas, o sugrįžimas į save – tikrąjį. Ir į tikrą Gyvenimą :)..
Sielos gydytojas :)
– Viso geriausio, mieloji, ir atminkite: atleisti, atleisti ir dar kartą atleisti! Tris kartus per dieną, po valgio! Būkite sveika! Sekantis…
– Laba diena, daktare!
– Laba diena. Kuo skundžiatės?
– Sielą maudžia. Juk jūs sielos gydytojas?
– Žinoma. Ar jūsų sielą kažkas sužeidė?
– Nežinau. Galbūt… Aš jos lyg ir nejaučiu. Aš apskritai silpnai jaučiu, pavyzdžiui – nemoku pasakyti “myliu“.
– Tikrai? Na, tai paplitęs susirgimas. Pabandykite įkvėpti. Giliau, dar giliau… Kodėl jūs taip įsitempusi?
– Negaliu giliau kvėpuoti. Man gniaužia kvapą.
– Taip ir užrašysime: neleidžiate sau kvėpuoti pilna krūtine. O dabar nekvėpuokite. Dar ne, dar… Viskas, įkvėpkite. Panašu, kad jums tai įprasta – nekvėpuoti?
– Kodėl? Aš lyg ir kvėpuoju…
– Būtent: “lyg ir“. O iš tiesų tik apsimetate. Juk jūs bijote atsiverti. Visus savo jausmus slopinate. Neleidžiate sau jų išreikšti!
– Bet juk tai nepadoru – rodyti savo jausmus. Aš juos užgniaužiu vos užgimusius.
– Štai ir išryškėjo jūsų kvėpavimo problemų priežastys. Jūs prikaupėte daugybę vos užgimusių jausmų: jų pilna krūtinė. Todėl ir negalite giliai kvėpuoti. O užgniauždama savo jausmus jūs darote nusikaltimą prieš save pačią!
– O ką turėčiau su jais daryti?..
– Pripažinti, kad jie yra, įvardinti juos ir leisti jiems būti.
– Bet gal aš vėliau su jais išsiaiškinsiu. Aš juk ne dėl to atėjau, o todėl, kad nemoku pasakyti “myliu“.
– Na, gerai, leiskite, aš jūsų paklausysiu.
– Oi, ne! Man jau baisu!
– Štai ir jūsų baimes atradome! Bet juk jums neskauda, ko bijote?
– Skausmo bijau, nenoriu, kad skaudėtų.
– Na va… O kas jums sukelia skausmą?
– Kai suklystu. Kai apgauna. Kai įžeidžia. Daug kas…
– Mieloji, bet juk jūs tiesiog bijote mylėti!
– Aš? Bijau? Prie ko čia baimė?
– Juk meilė – visa aprėpiantis skrydis! Ar ne taip? Skrydis su pakilimais, posūkių viražais.. ji negali būti baili.
– Aš žinau, daktare. Esu tai patyrusi.
– Ir todėl dabar jūs bijote.
– Taip, bijau: kad nesupras, atstums, apgaus…
– Todėl ir nuslopinote savo jausmus ir taip apsisaugojote nuo galimo skausmo. Todėl jums ir sunku pasakyti “myliu“… Žinote, jūsų liga lengvai pagydoma! Pirmiausia išmokite mylėti save. Jei mylėsite save, išmoksite išreikšti savo jausmus ir atrasti tai, kas jus džiugina gyvenime.
– Reiškia, aš nemyliu savęs?.. O kaip išmokti save mylėti?
– Paprastai: mokykitės įsiklausyti į save, suprasti savo pojūčius. Juk ko jūsų bepaklausčiau, jūs atsakote: “nežinau“, “nejaučiu“. Jei jūs tokia neatidi sau, tai kaip kiti gali jus suprasti?.. Taip pat išmokite džiaugtis savo pasiekimais, savo gyvenimu.
– Na… aš pabandysiu.
– Ir puiku! Vykdykite mano nurodymus, ir greitai pajusite, kaip jūsų širdyje atsilaisvins vieta meilei. Šiam kartui viskas: medicina tarė savo žodį – dabar viskas jūsų rankose!
– Palaukite, daktare! Bet kaip ta vieta meilei atsilaisvins, jei ten tiek visko prisikaupė?..
– Taip, taip… daug prikaupėte tų nuslopintų jausmų… daug!
– Tai ką su jaus daryti?
– O štai čia, mieloji, vienintelis patikimas receptas: atleisti, atleisti ir dar kartą atleisti! Tris kartus per dieną, po valgio! Būkite sveika! Sekantis…
(Autorius nežinomas)
Visiems gražaus savaitgalio!! 🙂
Alkoholikų vaikai
Daugybė suaugusių žmonių užaugo šeimose, kur gyvenimą “valdė“ alkoholis – gėrė vienas arba abu tėvai. Ir šiandien daugybė vaikų auga tokiose šeimose.. Kartais jos išoriškai atrodo normalios, tačiau jų vidinis gyvenimas tampa vaikams nepakeliama psichologine trauma.
Tik augdamas harmoningoje šeimoje, kur tėvai skiria vaikui pakankamai dėmesio ir nuoširdžiai juo rūpinasi, vaikas gali išskleisti geriausias savo savybes ir talentus. Alkoholikų šeimoje tokių sąlygų nėra, ir dėl to vaikas patiria visą gamą neigiamų išgyvenimų.
Visi neigiami išgyvenimai ne tik trukdo vaiko vystymuisi, bet ir padaro poveikį asmenybės formavimuisi. Todėl nenuostabu, kad psichologai gyvenimą tokioje šeimoje prilygina psichologiniam mūšio laukui – kur santykiai nenatūralūs, nenormalūs, žlugdantys.
Alkoholikų šeimoje dažniausiai vaikų patiriami išgyvenimai:
Psichologinė įtampa. Vaikas nėra užtikrintas ne tik dėl rytojaus, bet ir dėl šios dienos vakaro.. Tokie vaikai lyg maži sargybiniai, stovintys savo poste – pasiruošę problemoms dėl tėvų alkoholizmo ir pasirengę apsiginti patys.
Neigimas, vidiniai prieštaravimai. Visi alkoholikai neigia savo priklausomybę. Tėvai neigia tai, ką vaikas mato savo akimis. Taip gimsta vidiniai prieštaravimai, nepasitikėjimas realybe, neigimas to, kas vyksta gyvenime, melas.
Sąlygiškumas. Pagyrimus ir paskatinimus vaikas gauna priklausomai nuo tėvų nuotaikos ir jų išgerto alkoholio kiekio (“myliu tave“, “nesipainiok po kojom“ ir pan.). Vyrauja kritiškumas, bausmės, o ne pritarimas ar palaikymas. Vaikui trūksta tėvų nuoširdumo ir dėmesio.
Pyktis. Dažniausia vaikų reakcija į tėvų alkoholizmą – pyktis: juk jie elgiasi agresyviai išgėrę, pamiršta savo pažadus, gali skaudžiai įžeisti vaiką, nepelnytai nubausti..
Prislėgta nuotaika. Alkoholikų vaikai jaučiasi nelaimingi, matydami sveikas, darnias šeimas. Jie nuolat pergyvena dėl netinkamo savo tėvų elgesio.
Baimė. Bloga nuojauta ir baimė tampa alkoholikų vaikams įprastos. Neprognozuojamas tėvų elgesys gimdo nežinomybės baimę: ar tėtis blaivas pareis, ar bars jį mama šiandien?.. Chaotiškame alkoholikų gyvenime nieko negalima numatyti, nieko negalima prognozuoti.
Kaltės jausmas. Alkoholikų vaikai dažnai jaučiasi kalti dėl tėvų girtuoklysčių: jiems atrodo, kad jie gali sustabdyti tėvų alkoholizmą, jei bus geri ir klausys tėvų.
Sutrikimas, užsidarymas. Alkoholikų vaikai slepia, kad jų tėvai geria, ypatingai gėdijasi girtų tėvų, todėl vengia kviesti draugus į namus. Dėl to dažnai užsidaro savo vidiniame pasaulėlyje su fantazijomis apie gražų gyvenimą.
Visi šie stiprūs neigiami išgyvenimai žaloja jautrią vaiko psichiką ir įtakoja jo tolimesnį gyvenimą. Iš tokios vaikystės žmogus atsineša daugybę negatyvių įsitikinimų apie save: “manęs niekas nemyli, aš sukeliu tik problemas visiems, aš niekam nereikalingas, negaliu niekuo pasitikėti“..
O tokius neigiamus įsitikinimus lydi nepasitikėjimas savimi, nuotaikų svyravimai, sunkumai bendravime, poreikis gauti pritarimą ar palaikymą, polinkis kritikuoti ir teisti, poreikis kontroliuoti kitus, priklausomybės, impulsyvumas, kraštutinumai ir t.t.
Net ir tie, kurie mano, kad geria alkoholį saikingai, kultūringai, bet sistemingai (per šventes, jubiliejus, vestuves, gimtadienius, savaitgaliais..) – rodo savo vaikams alkoholio paveiktų žmonių elgesį ir tai, kad alkoholis – neatsiejama ir privaloma jų šeimos gyvenimo dalis.
Todėl – prieš ruošiant šventes, kviečiu suaugusius susimąstyti: ar tikrai būtinas alkoholis, ar tikrai negalite jo atsisakyti: dėl vaikų, dėl jų pilnavertės ateities?
(Pagal psichiatrės-narkologės V. D. Moskalenko knygą “Priklausomybė: šeimos liga“, vertė ruvi.lt)
Paprasta išmintis
Kame gi skirtumas?
Vienas išminčius papasakojo savo mokiniams juokingą istoriją. Jie ilgai ir nuoširdžiai juokėsi..
Po kelių minučių jis vėl papasakojo mokiniams tą pačią istoriją. Nusišypsojo tik keletas.
Išminčius trečią kartą papasakojo tą pačią istoriją.. bet jau niekas nesijuokė.
Tada išminčius paklausė:
– Juoktis nuolat iš tos pačios istorijos jūs negalite. Tai kodėl tuomet jūs leidžiate sau vėl ir vėl verkti dėl tos pačios priežasties?..
Berniukas ir šventikas
Į vieną mažą kaimelį atvažiavo šventikas. Sutikęs mažą berniuką, jis paklausė – kaip jam surasti vietinę bažnyčią.
Kai berniukas nupasakojo kelią, šventikas padėkojo ir pridūrė:
– Ateik šiandien vakare į bažnyčią ir savo draugus atsivesk!
– O kam?
– Aš jums papasakosiu, kaip pakliūti į dangų!
– Juokaujate?.. – nusijuokė berniukas, – Juk jūs net nežinojote, kaip pakliūti į mūsų bažnyčią!..
Liūtas ir šuo
Kartą pas liūtą atėjo šuo ir pakvietė jį.. kautis.
Tačiau liūtas tik atlaidžiai pažvelgė į šunį.
Šuo įsižeidė ir piktai pareiškė:
– Jei tu nesikausi su manimi, aš papasakosiu savo draugams, kad liūtas bijo manęs!
Liūtas į tai atsakė:
– Keliauk sau.. Geriau tegul mane pasmerkia šunys už bailumą, nei liūtai niekins mane už tai, kad aš koviausi su šunimi!
Tiesa
Mokinys paklausė išminčiaus:
– Sakyk, Mokytojau, kodėl mes mokomės atsiskyrę nuo pasaulietiško gyvenimo?
Mokytojas atsakė:
– Kaip manai, ar pradės bitė rinkti medų iš dirbtinės gėlės?.. Taip ir tiesa: ji neateina pas tuos, kas apžavėtas išorinių iliuzijų spindesiu.
Meilė
Kartą neseniai vedęs sūnus su apmaudu tarė savo tėvui:
– Mes su žmona laikomės už rankų, švelniai žiūrime vienas į kitą, sakome meilės žodžius.. Tėvai, kaip aš norėčiau, kad ir jūs su mama būtumėte tokie patys laimingi!
Tėvas atsakė:
– Sūnau, su kiekvienais metais tavo meilė bus brandesnė ir įgaus vis kitokią išraišką.. Pavyzdžiui, aš sakau tavo mamai, kad myliu ją, kai kantriai išklausau, kaip jį eilinį kartą susipyko su kaimyne.. O ji sako, kad myli mane, kai padeda man taisyti žvejybos tinklus.. Juk tu žinai, kaip ji nemėgsta jų taisyti..
Visiems saulėtos nuotaikos ir šilto savaitgalio! 🙂
Apie abipusę pagarbą bendravime
Pagarbą bendravime šiandien dažniausiai pakeičia parodomasis, išorinis mandagumas. Ypač tai ryšku susirašinėjime, kur apstu šabloninių mandagumo žodžių, kurie lyg ir turėtų išreikšti pagarbą, tačiau iš tiesų tėra šaltas formalumas.
Tačiau ir pokalbiuose dažnai girdime, kai besiginčijantys žmonės, kurie tikrai negerbia ar net nemėgsta vienas kito, pabrėžtinai kartoja: “gerbiamasis..“ Koktu, veidmainiška, nenuoširdu..
Tuo tarpu pagarba pirmiausiai siejama su nuoširdumu ir geranoriškumu. Ir išreiškiama ji ne tik žodžiais, bet ir bendravimo motyvais – ko mes siekiame bendravime. Juk po mandagiais žodžiais gali slypėti ir abejingumas, ir įvairios manipuliacijos, ir net pažeminimas.
Formalus mandagumas daugeliui atgrasus. Jis labai paplitęs, todėl pažvelkime – kokie iš tiesų yra pagarba grįsti bendravimo principai. Jų nedaug, bet juos žinodami, nenukrypsime į pagarbos imitavimą – parodomąjį išorinį mandagumą.
Pirmiausia – bendravimo motyvas. Jis turi būti nuoširdus ir pozityvus: pasidalinti informacija, pasikeisti nuomonėmis, kažką sužinoti, išsiaiškinti situaciją, atsakyti į klausimus, susitarti arba suderinti veiksmus, priimti sprendimus, aptarti įspūdžius, ir pan..
Visada kalbėti apie reikalo esmę ir sakyti tiesą. Venkime tuščių pokalbių, įvairių manipuliacijų, siekiant kažkokių tikslų ir nenukrypkime nuo temos, norėdami išvengti tiesaus pokalbio.
Išreikšti mintis taip, kad jos būtų aiškios ir suprantamos. Neaiškiai, painiai, nesuprantamai išdėstytos mintys gali būti neteisingai suprastos, todėl sukels nereikalingus ir beprasmiškus dialogus ar ginčus.
Savo mintis dėstyti taip, kad nežemintume kitų žmonių. Nekorektiški pasisakymai dėsningai sužadina atsakomąją agresiją ir abipusius įžeidinėjimus. Žeminantis kitus žmogus negerbia ne tik kitų, bet ir savęs.
Vengti “guru“ pozicijos ir frazių: “tu privalai, tu nieko nesupranti, tau reikėtų, aš tau patarčiau“ ir t.t.. Savo požiūrį išreiškime korektiškai, be “pasikėlimo“ virš kitų.
Negaišti laiko ir jėgų įtikinėjant kitus išskirtinai savo nuomonės teisingumu arba kito nuomonės neigimu. Kiekvienas žmogus turi savo patirtį, išgyvenimus, informacijos šaltinį, suvokimą – ir kartais jie būna labai skirtingi. Tokiu atveju vietoje ginčų reikėtų apsiriboti argumentuotų nuomonių pasikeitimu.
Mokėti išklausyti ir išgirsti. Tai labai svarbu, nes labai dažnai, net neišklausę kalbančiojo, pertraukiame jį viduryje sakinio ir dėstome savo nuomonę. Tokiu būdu parodome nepagarbą kalbančiam.
Valdyti savo emocijas pokalbio metu. Savo nepritarimą ar nesutikimą galime išreikšti ramiai ir be asmeniškumų, pvz.: “aš negaliu su tuo sutikti, negaliu pritarti, aš manau kitaip“ ir pan. Ir neslopinkime nuoširdžios nuostabos, susidomėjimo ar pritarimo – tai sukuria šiltą bendravimo atmosferą :).
Atrodytų – paprasta laikytis šių principų, bet labai dažnai ambicijos ar egoizmas nuveda į priešingą pusę. Tam, kad pagarba taptų bendravimo pagrindu – reikia tiesiog jų laikytis. Tuomet formalų, šaltą mandagumą pakeis nuoširdus bendravimas, grįstas abipuse pagarba.
Ir čia veikia auksinė taisyklė: pradėkime nuo savęs, o kiti tikrai atlieps į parodytą geranoriškumą. Verta to išmokti – juk abipusė pagarba bendravime sukuria ypatingą, nuoširdų ryšį tarp žmonių :)..
Nuostabus jausmas – laimė
Laimė visada paprasta.
Ji netriukšminga. Jai nereikia dopingų, sukrėtimų ir pramogų. Ji pilnavertė ir vientisa. Begalinė.
Tarsi po žeme slypintis neišsenkantis ir gaivus šaltinis. Laimė trykšta versme, pripildo, liejasi per kraštus, plūsta, ištrina žmonių užbrėžtus apribojimus, vienija su tuo, kas aplinkui. Su aplinkiniu pasauliu.
Nuostabus jausmas – laimė.
Ji visada paprasta. Kaip šokis. Snaigių šokis žibinto šviesoje. Kaip sustingę nuo šalčio pirštai ant karštos arbatos puodelio artimiausių žmonių draugijoje. Kaip mamos balsas… Arba kai basomis per rytinę žolę.
Laimė – kai rankos ant besilaukiančios moters pilvo, kai apmiręs klausai: o gal sujudės?
Laimė – žiūrėti į akis, o ne pro šalį. Žiūrėti ir matyti. Girdėti. Praregėti.
Tai – kada jau tau daug kartų po 5-is, o tu vis dar jauti, o svarbiausia – tiki stebuklinga Kalėdų Dvasia, dovanojančia viltį ir tylų džiaugsmą.
Tikra laimė neateina paliepus paryčiais. Jos nelydi beviltiškumas, pagirios ar galvos skausmas.
Ji nežino dalinio matavimo – negalima būti truputį laimingu: esi laimingas arba ne. Arba, tiksliau – laimę galima jausti arba nejausti.
Štai ir šią akimirką laimė kantriai laukia palankių sąlygų: tylos ir jautrumo.
Jautrumo kertelei, kurioje ji slypi – žmogaus širdžiai.
Padėka autorei – V. Skvorcovai-Ochrickajai! 🙂
Visiems gražaus savaitgalio! 🙂
Saulės (R)evoliucija
Filmo “Solar (R)evolution“ autorius – vokiečių biofizikas Dieter Broers. Jame pasakojama apie tai, kad Saulė įtakoja mūsų gyvenimą žymiai daugiau, nei mes žinojome iki šiol. Saulė kuria ir palaiko gyvybę Žemėje, ji veikia ir žmogaus fizinius, biologinius ir psichinius aspektus.
Galingi saulės pliūpsniai, kuriuos stebėjome pastaruoju metu, veikia mus visus. Ir jei Saulė įtakoja kiekvieną žmogų, reiškia, ji įtakoja ir žmonijos kolektyvinį likimą. Filmo autorius teigia, kad būtent Saulės aktyvumas parodo, kad žmonija dabar yra visaapimančių pokyčių procesų sūkuryje. Ir visa tai matome jau ir mūsų kasdieniniame gyvenime.. Pažiūrėkime ištrauką:
Kad vasara neprabėgtų..
Dažnas sako, kad vasara pralekia nepastebimai.. Taip yra iš dalies dėl to, kad esame atitrūkę nuo gamtos – daugiausia mūsų veiklos vyksta patalpose, nuolat skubame – todėl tiesiog nepastebime visų vasaros privalumų ir grožybių, nespėjame jomis pasidžiaugti..
Kad pajustume visus vasaros džiaugsmus, turime juos pastebėti, pajusti, liesti, matyti, ragauti, uosti – t.y., daryti tai, ką galime daryti tik vasarą :). Ir daryti tai sąmoningai – visa savo esybe džiaugtis tuo, ką dovanoja mums gamta. Jausti vienybę su ja..
Štai jau ir pirmasis vasaros mėnuo baigiasi! Pažvelkime, kiek nuostabių dalykų galime šią vasarą dar atlikti :):
* Važinėti dviračiu.
* Daugiau vaikščioti pėsčiomis.
* Pabūti turistu gimtame mieste, gyvenvietėje, kaime.
* Valgyti ledų karštą vasaros dieną! (skaniausi ir sveikiausi – pačių pagaminti, pvz., užšaldytos trintos braškės su cukrumi)
* Vaikščioti basomis po žolę ar smėlį.
* Nusipinti lauko gėlių vainiką, uosti nuostabų gėlių aromatą.
* Maudytis ežere, upėje, jūroje.., na, bent jau pabraidyti.
* Skanauti šviežio medaus.
* Papuošti balkoną gėlėmis, pasodinti gėlių savo kieme.
* Su vaikais piešti kreidutėmis ant asfalto, leisti popierinius laivelius upeliu arba paleisti aitvarą :).
* Pietauti arba pusryčiauti gamtoje, gerti arbatą balkone arba sode.
* Pasideginti saulėje (saugiai!)
* Stebėti žvaigždėtą vasaros dangų, saulėtekį, saulėlydį, vaivorykštę.
* Mėtyti akmenukus į vandenį :).
* Valgyti “vasarinį“ maistą: šaltibarščius, šviežias bulves su krapais, lengvai sūdytus agurkus, uogas, vaisius, daržoves..
* Prisirinkti vaistažolių ir žolinių prieskonių, juos susidžiovinti žiemai.
* Ilsėtis hamake arba snausti (skaityti) pasitiesus pledą po medžiu sode.
* Su šeima nueiti pėsčiomis į žygį ir miegoti palapinėje.
* Aplankyti toliau gyvenančius gimines ir draugus.
* Vakaroti prie laužo su draugais ar šeima.
* Išsikepti pyragą su šviežiomis uogomis, išsivirti skanią uogienę.
* Sportuoti lauke (bėgioti, važiuoti dviračiu ir t.t..)
* Valyti organizmą vieną dieną per savaitę valgant tik šviežias daržoves arba vaisius.
* Fotografuoti žydinčią gamtą.
* Karštą vasaros dieną laistytis vandeniu! 🙂
Ir dar daugybė vasaros smagumų.. 🙂 Ir, žinoma, nepamiršti daryti gerų darbų – padėti tiems, kam reikia pagalbos, dovanoti savo užaugintas gėles, vaišinti sodo gėrybėmis, dalintis gerumu, nuoširdumu ir šypsenomis :)!
Visiems smagios vasaros! Kad ji ne “prabėgtų“, bet suteiktų jėgų, žvalumo, sveikatos ir daug gerų emocijų! 😀
ruvi 