Pasaka apie gerumą

– Iš kur atsiranda gerumas? – paklausė anūkė močiutės.

– Gerumas auga kiekvieno žmogaus širdyje, – atsakė močiutė.

– Kaip auga? Kaip gėlės mūsų sode?

– Taip, mieloji.

– O iš kur atsiranda blogis?

– Žmogus gimsta su dvejomis sėklomis širdyje. Viena sėkla – gėrio, kita – blogio.

– Visai kaip mūsų sode! Auga gėlės, o šalia piktžolės, – pastebėjo mergaitė.

– Taip, piktžolės auga ir gali sunaikinti visas gėles. Jei laiku jų neišravėsime ir gėlių neprižiūrėsime, tuomet gėlyne liks vien piktžolės, – pritarė močiutė. – Taip ir žmogaus širdyje: gerumas – tarsi gėlė. Ją reikia prižiūrėti ir saugoti nuo blogio.

– O jei žmogus neaugins savo širdyje gerumo?

– Tuomet tokio žmogaus širdyje subujos blogis. Kaip piktžolės apsiveja gėlę, taip ir žmogaus širdyje neišaugs gerumas, jei jis apipintas blogiu. Jis neleis gerumui augti.

– Močiute, o kaip reikia auginti savyje gerumą? Gėles aš laistau, kad neišdžiūtų, grėbliu purenu žemę, kad stiebus pasiektų oras, o piktžoles išraunu su šaknimis.

– Taip, anūkėle, tu teisingai prižiūri gėles. Lygiai taip pat reikia puoselėti gerumą savo širdyje.

– Laistyti vandeniu? – nusijuokė mergaitė.

– Ne, laistyti vandeniu nereikia, – nusišypsojo močiutė. – Reikia padėti žmonėms ir nuoširdžiai užjausti juos bėdoje. Lyg orą, įsileisti į savo širdį meilę ir pasitikėjimą žmonėmis. Tarsi ištryptos gėlės, gerumas žūsta nuo piktų poelgių. Kaip piktžoles reikia rauti iš savo širdies pavydą, godumą, pyktį, abejingumą ir neapykantą. Ir tuomet gerumas sužydės tavo širdyje gražiausia gėle, o tu užaugsi jautriu ir geraširdžiu žmogumi. O piktiems ir negražiems poelgiams širdyje tiesiog neliks vietos.. 🙂

Autorė – Irina Gorbačeva, vertė – ruvi.lt

Saulėto visiems savaitgalio! 😀

Kitoks požiūris į drabužius

Išorė – žmogaus vidinės būsenos atspindys, o mūsų vidinę būseną veikia ir tai, kokius rūbus mes dėvime. Mes galime nežiūrėti televizoriaus, neskaityti laikraščių, neklausyti radijo, atsisakyti interneto, bet drabužius mes vilkime kasdien.

Dažnai net nepagalvojame, kad ir drabužiai veikia mūsų elgesį, nuotaiką ir net pasaulėžiūrą. Rūbai – tai mada, o mada – tai primetama standartizacija, ir dauguma jai pasiduoda.

Šiuo metu pasaulyje dominuoja vadinamo vakarietiško – europinio arba amerikietiško – stiliaus drabužiai. Pavyzdžiui, 90% užrašų ant rūbų yra angliški, ir tai paplitę visame pasaulyje. Taip žmonės net nesusimąstydami reklamuoja įvairiausias firmas, mokymo įstaigas, filmų ir multiplikacinių filmų herojus, posakius.

Mada visus suvienodina, visi atrodo tarsi uniformuoti: vienodi plaukų kirpimai ir spalva, rūbai ir rūbų spalvos, aksesuarai. Individualumo nelieka, juk svarbiausias tikslas – atitikti, neatsilikti nuo diktuojamų standartų.

Mada – tai paprasčiausia rinkodara, vartotojiškos sistemos dalis: tam tikros stambios įmonės, kurios veikia sutartinai, paskelbia madingas tendencijas vadinamuose “civilizuotose“ šalyse, o paskui neišparduotus likučius paskelbia madingais “antro“ ir “trečio“ pasaulio šalyse..

Žmonės klaidinami mitu, kad drabužių dizaineriai ir gamintojai kuria drabužius pagal vartotojų poreikius ir jų patogumui. O demonstruojami ant podiumo rūbai sudaro apgaulingą įspūdį: manekenai juo tik tiesiai vaikšto, ir neaišku – ar drabužiai patogūs, kai žmogus aktyviau juda: pasilenkia, pakelia rankas, bėga, lipa, atsisėda.

Vakarietiški drabužiai turi tam tikras charakteristikas:

– Juose daug elastano ir sintetikos, audiniai greitai susidėvi;
– Jie aptempia ir suspaudžia viską, ko nereikia aptempti;
– Varžo judesius, yra nepatogūs;
– Net vaikai spraudžiami į elastinius rūbus, kurie neleidžia laisvai judėti;
– Yra moteriškos aukštakulnės avalynės kultas;
– Kaustantys judesius kostiumai ir kaklaraiščiai;
– Visi aptempti rūbai ir apnuoginamos kūno dalys perjungia dėmesį į erotinius aspektus, pvz., paplitusios itin aptemptos elastinės kelnės sudaro įspūdį, kad moteris pamiršo užsisegti sijoną;
– Spalvų mažinimo tendencija: iš spalvotų – į tamsias, niūrias (ne tik suaugusių, bet ir paauglių, vaikų ir net kūdikių drabužiuose);
– Mirties simbolika: kaukolės, kaulai, skeletai ant drabužių;
– Trinamas skirtumas tarp vyriškų ir moteriškų rūbų.

Susidaro įspūdis, kad tokie rūbai nėra gaminami tam, kad žmogui būtų patogu, kad jie būtų estetiški, bet gaminami tam, kad žmogų sukaustytų, “įrėmintų“, apribotų.

Na, o gatavų drabužių industrija taip pat diktuoja savas taisykles: tokius rūbus sunkiau pritaikyti figūrai, ir dar sunkiau – suderinti juos tarpusavyje.

Gaunasi užburtas ratas: įsitraukę į begalinį derinimą ir komplektų konstravimą, žmonės apsikrauna nereikalingais daiktais. Beveik kiekvieno žmogaus spintoje atrasite daiktų, kuriuos jis įsigijo ir niekada nenešioja.

Tai vartotojiškos visuomenės elementai: daugybė rūbų ir perkama vis daugiau (juk mada keičiasi), o žmogus jau nesiorientuoja, nei ką jis turi, nei ko jam reikia – jis perka tik tai, kas jam siūloma ir peršama kaip mada.

Taip formuojami nesveiki poreikiai, iš kurių gimsta chaosas mintyse ir gyvenime – kai iš esmės nereikšmingi dalykai sureikšminami iki problemų lygio.

Išeitis? Įsiklausyti į savo tikruosius poreikius ir atsigręžti į tradicijas – kokia iš tiesų yra drabužių paskirtis. Juk visų tautų požiūris į rūbus buvo vienodas: svarbiausi kriterijai buvo praktiškumas, funkcionalumas, patogumas.

Drabužiai buvo siuvami iš natūralių audinių, buvo lengvai konstruojami ir susiuvami, idealiai tinkantys kažkokiai konkrečiai veiklai, patogūs ir nevaržantys judesių.

Dažniausiai rūbai buvo konstruojami iš kvadratinių detalių ir kiekvieną audinio atraižą ausdavo tam tikro pločio ir ilgio, kad nereikėtų kirpti (kad nebūtų atliekų) ir galima būtų lengvai sujungti.

Buvo vyriški ir moteriški drabužiai, kurie pabrėždavo vyrišką arba moterišką prigimtį. Visi ornamentai, spalvos ir simboliai turėjo reikšmę ir prasmę – apsaugodavo, įkvėpdavo, sustiprindavo tam tikras savybes.

Drabužių gaminimo technologija buvo paprasta, patogi ir – tobula. Deja, dabartinės technologijos yra primityvesnės – rūbai nepatogūs, greitai susidėvi, gamyboje daug atliekų, beveik neliko natūralių medžiagų.

Šiuolaikinės visuomenės gyvenimo būdas slopina žmogaus kūrybingumą, kurio dėka žmogus gali išreikšti savo individualumą. Drabužiai taip pat gali pabrėžti individualumą arba.. padaryti iš žmogaus “madingo“ šablono kopiją.

Todėl jei mokame – siūkime, megzkime, siuvinėkime.. Pagaminti savo rankomis drabužiai visada ypatingi. Tiesiog nepasiduokime standartizavimui – rinkimės tai, kas iš tiesų tinka, patogu ir kuo vilkėdami jaučiamės savimi 🙂 ..

(Mintys iš rūbų dizainerės Elenos Ryčkovos interviu, parinko ir išvertė ruvi.lt)

Kūrinijos laiškas

Sveiki!

Senelis visada sako, kad svarbiausia gyvenime – tapti laimingu, būti laimingu žmogumi.

Mano senelis labai geras, tai jis prieš keletą metų išmokė mane skaityti ir rašyti.

Nuo to laiko aš suaugau, mano vaikystė baigėsi, o šiais metais aš pradėjau lankyti mokyklą.

Mokykloje man patinka, mūsų mokytoja labai graži, protinga ir gera.

Vakar mokykloje mes mokėmės abėcėlę. Man buvo nuobodu, todėl išsiėmiau iš portfelio knygą su lotyniškomis frazėmis ir pradėjau skaityti. Senelis man ją davė, nes tai naudinga mano ugdymui.

O mokytoja pasakė, kad turiu užversti knygą ir mokytis kartu su visais. Aš paaiškinau, kad seniai žinau visas raides, moku skaityti ir rašyti, tyliai sėdžiu ir niekam netrukdau.

Mokytoja pasakė, kad aš šaunuolis ir paklausė, kuo norėčiau būti užaugęs, jei taip anksti išmokau skaityti ir rašyti?

Aš atsakiau, kad noriu būti laimingu žmogumi.

Ji nusišypsojo ir pasakė, kad aš lyg ir suaugęs, moku skaityti ir rašyti, bet tokio paprasto klausimo nesupratau.

Aš atsakiau, kad mokytoja taip pat suaugusi, moko vaikus, bet tokio paprasto dalyko gyvenime nesuprato.

Tada mokytoja parašė man dvejetą iš skaitymo.

O vakare senelis man paaiškino, kad reikia būti išmintingesniu, supratingesniu ir kantresniu, todėl aš daugiau nesiginčysiu su mokytoja – cum principia negante non est disputandum *.

Kuo aš dabar “noriu būti“? Na, žinoma, kosmonautu! 😀

Bet.. gal geriau taip: LAIMINGU kosmonautu! 🙂

Nuoširdžiai Jūsų ir visada su Jumis 🙂 –

Kūrinija, (laišką vertė – ruvi.lt)

* ( Lotyniškas posakis: “Su neigiančiu esminius principus neįmanoma diskutuoti“)

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Lėlės be makiažo..

Dailininkė iš Australijos Sonia Sing (Sonia Singh) mano, kad vaikiškos lėlės turi būti gražios, tikroviškos, panašios į pačias mergaites. Dauguma gi šiuolaikinių lėlių iškreipia mergaičių realybės suvokimą. Todėl dailininkė ėmėsi jas keisti..

Ji superka komiso parduotuvėse senas lėles ir keičia jas neatpažįstamai: nuplauna agresyvų makiažą, keičia šukuosenas, pagamina naują avalynę, o jos mama siuva ir mezga naujus drabužėlius lėlėms.

Pažvelkime, koks nuostabus jos kūrybos rezultatas:

Daugiau dailininkės darbų galite pamatyti jos tinklapyje Tree Change Dolls.

Vedų išmintis

* Yra du pažinimo būdai: išorinis ir vidinis. Išorinis pažinimas per protą neišvengiamai veda į pasaulio neigimą. Iš čia gimė posakis: “Kuo daugiau žinių – tuo daugiau liūdesio“. Vidinis pažinimas per širdį, kuris kiekvienoje kūrinijos dalelėje mato būties vienybę – visada veda į palaimingą vidinį džiaugsmą. Apie tai gimė posakis: “Džiaugsmas yra ypatinga išmintis.“

* Indijoje galimi du mokinystės keliai. Pirmasis – kai mokinys yra šalia Mokytojo, klausosi jo pamokymų ir vykdo jo nurodymus. Tokie mokiniai įgyvendina paklusnumo karmą. Antrasis – kai mokinys toli nuo Mokytojo ir nebendrauja su juo tiesiogiai. Tokie mokiniai įgyvendina iniciatyvumo karmą. Antrasis kelias skaitomas sudėtingesniu, bet garbingesniu, nes ugdo mokinio savarankiškumą ir dvasios stiprybę, todėl jis gali būti Šviesos pasiuntiniu tarp liūdesio ir aistrų apimtos žmonijos.

* Šis besikeičiantis pasaulis panašus į sapną. Jis realus, mes jį matome, tačiau pamatiniai dalykai, kuriais remiasi žmonės, yra savanaudiški, netikri, iškreipti, iliuziniai. Todėl žmonių pasaulis perpildytas potraukiais, kančia ir neapykanta.. Jis neatitinka darnios būties visų labui ir kūrinijos veikimo dėsnių. Ir tik po sąmonės pabudimo žmogus pamato visas iliuzijas: vidinės šviesos sušildyta siela atsikrato visų nešvarumų ir pradeda švytėti, skleisdama tyrumą ir meilę. Žmogus pradeda gyventi harmonijoje su amžinais būties dėsniais, kurie jį palaiko. Jis tampa bendrakūrėju.

* Mintys – tai dvasios sparnai. Tai energija, suteikianti kūrybinę jėgą, tai didingas dvasios instrumentas, kurio pagalba galima kurti neįtikėtinus dalykus.. Tačiau nemokšiškai ar piktybiškai naudojama, ši jėga gali tapti didžiausiu dvasios apribojimo instrumentu.

* Mūsų mintys – mūsų vidinės būsenos rodiklis. Indijoje yra posakis: “Nori pažinti žmogų? Užkalbink jį. Žmogus – tarsi indas. Iš jo pasipils tai, kuo jis užpildytas“. Mūsų mintys daro realų poveikį, jos tarsi infekcija – “užkrečiamos“: geranoriškumas “užkrečia“ geranoriškumu, nuoširdumas – nuoširdumu, džiaugsmas – džiaugsmu.. Kaip ir visos negatyvios mintys – “užkrečia“ negatyvumu. Sekime savo mintis, valykime, išgryninkime jas – skleiskime harmoniją.

* Įmantrūs žodžiai – gūdus miškas, kuriame klaidžioja vaizduotė, o melas – tiesus kelias į tamsą ir iliuzijas. Tiesa atrandama tik per realybės pažinimą, išmintis remiasi tik tiesa. Ir net menkiausias nuklydimas nuo tiesos nepraeina veltui: šiandien – nedidelis melas, rytoj – nedidelis sandėris su sąžine, poryt – didelė niekšybė. Kuo toliau nuklystame nuo tiesos – tuo sunkiau prie jos sugrįžti.

* Šiuolaikinė civilizacija – tarsi savo uodegą ryjanti gyvatė: išrado daug ką, bet žmogų “suvalgė“, prarado.. Dvasingumo, dorovingumo, žmoniškumo praradimas – didžiausia bėda. Civilizuotas laukinis – pats atgrasiausias reginys.. Kai suprasime, kad meilė gimsta širdyje – išmoksime mylėti, kai pradėsime vadovautis širdies jausmais – pradėsime gyventi žmoniškai ir dvasingai, kai gerbsime kūrinijos dėsnius ir veiksime visų labui – atgausime harmoniją.

* Dorovė – Kūrėjo dovanotas pamatas visapusiškai ir visuotinei žmonių gerovei. Besąlygiška meilė – didžiausia dorybė ir vienijanti žmones jėga. Mylėdami mes linkime visiems laimės ir sudarome geriausias sąlygas doriems darbams. Laimė – dorų minčių, žodžių ir veiksmų pasekmė. Todėl pradėkime nuo savo minčių, žodžių ir veiksmų – tegul jie neša pasauliui laimę! Visų labui ir gerovei 🙂 ..

(Iš paskaitų apie Vedas, parinko ruvi.lt)

Pasaka apie monetas

Kažkada, labai seniai, viename gražiame kaimelyje gyveno žmonės, kurie augino vaikus, mylėjo žemę, dirbo ir laisvai keitėsi tuo, ką užaugino ir pagamino.

Mainams surengdavo mugės dieną ir suveždavo įvairiausias gėrybes: miltus, kiaušinius, pieną, grūdus, duoną, viščiukus, karvutes, šaukštus, puodynes, kėdes, audinius.. Kad įvyktų sąžiningi mainai, jie tardavosi – ką į ką keis.

Kaimo žmonės buvo labai draugiški: kai reikėdavo kažkam statyti namą, taisyti stogą ar klėtį – visi žmonės susirinkdavo į talką. Jie žinojo – jei kažkam reikės pagalbos, visi susitelks ir padės.

Bet vieną kartą į mugės aikštę atėjo nepažįstamas žmogus. Jis pradėjo šaipytis iš kaimiečių mainų, vadindamas juos primityviais ir apgailėtinais. Tuomet žmonės pasidomėjo – ką geresnio jis gali pasiūlyti.

Atėjūnas paprašė žmonių, kad atneštų jam ožio odą. Kai ją atnešė, jis supjaustė ją į nedidelius vienodus gabalėlius ir kiekvieno viduryje uždėjo didelį mėlyną antspaudą.

Paskui išdalino kiekvienam po dešimt gabalėlių ir paaiškino, kad kiekvienas antspauduotas odos gabaliukas vadinamas moneta ir atitinka vieną trijų dienų viščiuką.

– Dabar galite jais prekiauti: tai patikimiau ir saugiau, nes viščiukai derybų metu gali ir nugaišti..

Idėja buvo nauja, niekam negirdėta ir visus labai sudomino. O ir mainai dėka tų monetų vyko greičiau, todėl pamažu į naujuosius mainus įsitraukė visas kaimas.

O kai jau visi pradėjo prekiauti naujoviškai, atėjūnas lyg tarp kitko pridūrė:

– Išvažiuoju, bet po metų aš sugrįšiu, ir norėčiau, kad kiekvienas iš jūsų atneštų man vienuoliktą monetą – tai bus mokestis už mano pasiūlytą naujovę. Juk ji patobulino jūsų prekybą..

– Bet iš kur mes gausime tą vienuoliktą monetą, juk tu išdalinai mums po dešimt?..

Atėjūnas gudriai nusišypsojo ir išeidamas atsakė:

– Greitai patys suprasite..

Ir iš tiesų – netrukus visi suprato: esmė tame, kad kiekvienas dešimtas žmogus turėjo prarasti visas savo monetas (net jei ir labai stengėsi jas išlaikyti), kad kiti devyneri gautų po vienuoliktą monetą.

Reikėjo kažkaip suktis, todėl netikėtai įsijungė apgaulė ir sukčiavimas – kai kurie netrukus “pamiršo“ monetos atitikmenį, o gudriausieji pradėjo štampuoti naujas monetas.

Kaimo bendruomenė pradėjo dėl to pyktis ir skaldytis į turtuolių, pasiturinčių ir nuskurdusių grupes. Žmonės nustojo bendrauti, susvetimėjo, susipriešino.

O kartą, kai stiprus viesulas sugriovė vienos šeimos namus, buvę draugai ir net giminės neatėjo į pagalbą.. Paskui nepadėjo dar vienam, kitam pakliuvusiam į bėdą – jos dabar pasipylė lyg iš gausybės rago. Ir atėjūnas pradėjo prašyti dvyliktos, tryliktos, keturioliktos monetos..

Taigi, naujoji tvarka – o iš esmės viso labo antspauduotas odos gabalėlis – sunaikino vienybę, bendradarbiavimą, savitarpio pagalbą – amžinas vertybes, kurios darniame kaimelyje buvo perduodamos iš kartos į kartą ir kurių dėka buvo kuriamas laimingas bendruomenės gyvenimas.

O vietoje amžinų vertybių susidarė terpė nematytoms blogybėms: gobšumui, pavydui, savanaudiškumui, apgaulei, abejingumui, konkuravimui.. Baigėsi laimingos dienos. Prasidėjo kova už išgyvenimą.

Moralė: štai kaip paprastai, atrodytų, nekalta “vienuolikta moneta“ gimdo godumo virusą ir naikina žmoniškumą. Tuomet svarbiausios – tik monetos..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Šviesaus visiems artėjančio savaitgalio 🙂 !

Pabudusiųjų praregėjimai

* Demokratija – oro balionas, kuris kybo virš mūsų galvų ir verčia žiūrėti į viršų, kol kiti žmonės rausiasi mūsų kišenėse. (G. B. Šo)

* Reikia baigti amžiną kovą už žmogaus teises ir teisingumą nesąžiningos sistemos sąlygose ir pradėti kurti visuomenę, kurioje lygios teisės ir teisingumas bus neatsiejama naujos gyvenimo sistemos dalis. (Ž. Fresko)

* Cinizmo, abejingumo ir egoizmo era priešina žmones. Mes svetimėjame, mes nevertiname žmonių, kurie šalia, mes praradome artimųjų palaikymą. Ir vietoje vienijimosi mes vis griauname ir ardome santykius su artimiausiais žmonėmis..

Mes pamiršome, kad ideali žmogaus bendravimo rato seka turėtų būti tokia: šeima, tėvai, giminės, draugai, aplinkiniai (kaimynai, bendradarbiai, visuomenė), atsitiktiniai žmonės.

Šiuo metu ši seka taip sujaukta ir supainiota, kad mes jau nesuvokiame, kokie svarbūs yra artimi žmonės. Todėl kažkokiu kritiniu gyvenimo momentu, kai ypač reikia palaikymo, žmogus lieka vienišas, nors ir turi artimus žmones.. O tai labai baisu.

Atsigręžkime į savo artimuosius, atgaivinkime sakralinį ryšį su jais, branginkime ir saugokime juos. Tai didelė palaikanti jėga gyvenime. Be jos mes – lyg medžiai be šaknų. (A. Žadan)

* Mus gąsdina galimybe užsikrėsti gripu tie, kas paskui siūlo nuo jo vakciną. Mus gąsdina terorizmu tie, kas paskui siūlo savo “pagalbos ranką“ mainais už jų galios pripažinimą. Mus gąsdina skurdu tie, kas paskui siūlo mums vergišką darbą ir paskolą už procentus..

Dauguma žmonių baiminasi grėsmės, kurios niekada nematė. Ir dauguma žmonių pasiryžę paaukoti labai daug, kad tos baimės atsikratytų. Būtent tuo pagrįstos žmonių valdymo metodikos..

* Aš negaliu būti tokio pasaulio dalimi, kur vyrai puošia savo žmonas lyg laisvo elgesio moteris, atverdami parodai viską, kas turi būti sakralu. Kur nėra garbės ir orumo sąvokų, kur negalima pasitikėti žodiniais pažadais.

Kur moterys nenori vaikų, o vyrai nenori šeimos. Kur pienburniai jaučiasi ereliais, sėdėdami už tėvo automobilio vairo, ir kiekvienas, turintis nors truputį valdžios, bando įrodyti jums, kad jūs menkysta.

Kur žmonės veidmainiškai pareiškia, kad tiki Dievu, laikydami alkoholio taurę rankoje ir neturėdami nė menkiausio supratimo apie savo religiją. Kur pavydas skaitomas įprastu dalyku, o kuklumas – trūkumu.

Kur žmonės pamiršo apie meilę ir ieško tik tinkamiausio partnerio variantų. Kur žmonės negailėdami pinigų ir laiko remontuoja menkiausią savo automobilio gedimą, o patys atrodo taip apgailėtinai, kad tik brangus automobilis gali tai paslėpti.

Kur vaikinai prageria tėvų pinigus naktiniuose klubuose, staipydamiesi pagal primityvią muziką, o merginos juos už tai įsimyli. Kur V ir M jau seniai nesiskiria, ir tai vadinama pasirinkimo laisve, bet tuos, kurie renkasi kitokį kelią – apšaukia atsilikusiais despotais.

Aš renkuosi savo kelią, gaila tik, kad nesulaikiau supratimo iš tų žmonių iš kurių labiausiai tikėjausi.. (K. Rivsas)

* Dabartinės informavimo priemonės kultivuoja smurtą, nesantaiką, baimę, paniką ir liūdesį. Tokia informacija manipuliuoja žmonių sąmone, atitraukdama nuo dvasinio augimo kelio.

Laikykitės atokiau nuo tokios “informacijos“ – neatiduokite savo dėmesio negatyvumui, neauginkite jo savyje. Tai prilygtų situacijai, jei visos klasės moksleivių dėmesį nukreiptume išskirtinai į dvejetukininką, ir visi mokiniai pradėtų dėl jo pergyventi bei nustotų mokytis..

Vietoje to – stiprinkite meilę, draugystę, vienybę. Kurkite grožį ir harmoniją. Tokiu būdu mažinsite negatyvumą, o puoselėjančių harmoniją bus vis daugiau. Meilė turi tapti prioritetu Žemėje – tik tuomet keisis visos žmonijos gyvenimas. Dvasinis augimas, evoliucija gali vykti tik meilėje, santarvėje ir vienybėje 🙂 ..

(Parinko – ruvi.lt)

Evoliucijos teorija pagal Vedas

Įvairios šiuolaikinės teorijos teigia, kad pasaulis vystosi ir progresuoja: iš paprastų formų – į sudėtingas, iš mažai išsivysčiusių – į pilnai išsivysčiusias, iš primityvių technologijų – į tobulas. T.y., vyksta progresas, o tai jau savaime yra gėris..

Visai kitokį požiūrį į evoliuciją dėsto seniausias pasaulyje mokymas – Vedos. Pagal jas šis pasaulis jau buvo sukurtas tobulas, nes kūrė jį tobulas Kūrėjas (kūrėjas visada išmintingesnis už savo kūrinį). O tai, ką mes šiandien vadiname progresu, iš tiesų yra.. regresas: iš tobulumo – į nuosmukį. Pasiaiškinkime, kodėl taip yra.

Pasaulinėje mitologijoje, įvairiose mokymuose ir šventraščiuose yra daugybė pasakojimų apie tai, kaip Dievai vaikščiojo po Žemę ir kūrė Rojų Žemėje. Vėliau sekdavo nuopolis: jis įvykdavo todėl, kad Žemės parametrai (išmatavimas) vertė prisitaikyti prie materijos, transformuotis, “įsižeminti“.

Plačiau šiuos procesus paaiškina aprašytas Vedose dėsnis apie keturis ciklus arba jugas (laikotarpius): Satjajugą (arba Aukso amžių), Tretajugą (Sidabro amžių), Dvaparajugą (Bronzos amžių) ir Kalijugą (Geležies amžių).

Kadangi šioje erdvėje laikas cikliškas, todėl prasidėjęs nuosmukis iš tobulumo taško gali vėl pasukti į tobulumą iš karto po to, kai pasiekia degradacijos maksimumą. Tačiau svarbu suprasti, kad tai – ne kažkoks beprasmiškas judėjimas ratu, bet – judėjimas spirale, kai kiekviename cikle įgauta patirtis praplečia sąmoningumą ir “iškelia“ į sekantį ciklą ne tik žmoniją, bet ir Žemę bei visas su ja susietas Visatos sistemas.

Tai ir yra tikroji evoliucija, augimas, vystymasis, turintis įtaką visai Kūrinijai, bet įgautos per naują patirtį savybės visuomet “patikrinamos“ paskutiniuoju ciklu. Tai tarsi egzaminas – žmonijai ir kiekvienam žmogui – leidžiantis toliau tęsti, plėsti patirtį ir kurti naujas galimybes, naujas erdves, išsaugojus dvasingumą (dievišką kibirkštį) pačiose žemiausiose (dualios) sąmonės būsenose, tankiausioje materijoje.

Kaip rodo istorija, ne visada tokie egzaminai buvo išlaikomi – tai matome ir pagal žuvusių (susinaikinusių) civilizacijų paliktus pėdsakus. Pagrindinis požymis, kad įvyksta posūkis į šviesą – tai žmonių “pabudimas“, kai jie pradeda matyti blogį, suprasti, kas yra blogis ir atgaivina amžinas dvasines vertybes. Kad geriau suprastume šių ciklų veikimo principus, pažvelkime į jiems būdingas savybes.

Satjajuga, arba Aukso amžius. Tai aukščiausia gerovė ir tobulumas. Žmonės šiuo laikotarpiu dvasingi, kilnūs, taikūs, kūrybingi, vieningi ir sveiki. Gyvena jie labai ilgai. Yra lygybė, žmonės gyvena harmonijoje vieni su kitais, su gamta, Kūrinija ir Kūrėju: jie yra bendrakūrėjai.

Tretajuga (Sidabro amžius). Čia palaipsniui jau vyksta dvasinis nuosmukis: tamsėja sąmonė, atsiranda ydos, žmonės pradeda skaldytis į įvairias grupes, kovoti tarpusavyje. Trumpėja gyvenimo trukmė, žmonės pradeda sirgti.

Dvaparajuga (Bronzos amžius). Pradeda vyrauti blogis ir ydos, atsiranda klasinis suskirstymas, išnaudojimas. Žmonės kariauja, juos užvaldo valdžios, pelno ir garbės troškimas. Atsiranda vis daugiau ligų ir dar labiau trumpėja amžius.

Ir paskutinis ciklas – Kalijuga (Geležies amžius), kurį aprašysiu plačiau, nes visos būdingos jam savybės dabar – aplink mus kaip ant delno, tereikia apsižvalgyti..

– Vyrauja dvasinis nuopolis, vyksta degradacija;
– Sąmonė užtemusi (užmigusi), todėl žmonės lengvai pasiduoda nuodėmėms ir blogiui;
– Nėra bendrų tikslų, bendros krypties ir prasmės;
– Bujoja melas, susvetimėjimas, priešiškumas ir karai. Klesti technokratija;
– Valdovai apvaginėja savo pavaldinius, dori elgetauja, nusikaltėliai klesti, verslo sėkmė priklauso nuo gebėjimo apgauti;
– Tik turtas laikomas žmogaus kilmės, gero elgesio ir gerų savybių kriterijumi. Teisingumas ir įstatymai priklauso tam, kas turi turtus;
– Žmogus laikomas brachmanu (dvasininku), tik dėl to, kad dėvi šventąją virvelę;
– Neturintis pinigų laikomas nedvasingu, o veidmainystė laikoma privalumu;
– Žemėje daugybė korumpuotų žmonių, o valdžia priklauso stipriausiems. Įžūlumas laikomas teisumu;
– Gyvenimo tikslu tapo pilvo prikimšimas.
– Vyrai ir moterys gyvena kartu tik dėl išorinio potraukio, vyro ir moters savybės vertinamos pagal jų seksualinius sugebėjimus;
– Santuoka tvirtinama tik žodiniu susitarimu;
– Sugebantis manipuliuoti žodžiais laikomas išsilavinusiu, o veidmainystė laikoma privalumu;
– Žmonių santykiuose – agresija, melas, egoizmas, paleistuvystė, pavydas;
– Tikėjimas, teisingumas, tyrumas, gailestingumas, gyvenimo trukmė ir fizinės jėgos mažėja diena iš dienos.

Būtent dėl užtemdytos sąmonės žmogus panyra į visas blogybes ir pamiršta savo tikrąją (aukštesniąją) prigimtį. O su užtemdyta (užmigdyta) sąmone tamsos periodo chaose nelengva pamatyti ir suprasti amžinųjų dėsnių veikimą. Tačiau kaip tik šiame tamsos bujojimo maksimume ir įvyksta lūžis, pabudimas – posūkis į šviesą.

Kodėl? Nes žmogaus prigimtis pradeda priešintis, o iškilęs blogis ne tik aiškiai matomas, bet ir pradeda žmogų spausti, slėgti, kol darosi nepakenčiamas.. Atsiranda gėrio, tiesos, žmoniškumo ir vienybės ilgesys, kurio dėka ir įvyksta esminis virsmas žmonių širdyse, sąmonėje, dvasioje.. Per kančias į žvaigždes: žmogus pradeda skirti tiesą nuo iliuzijų, o tiesa visada išveda į šviesą.

Taigi, tai ką mes šiandien laikome progresu, iš tiesų yra degradacija. Arba paskutinis egzaminas. Arba dugnas, nuo kurio turime atsispirti. Kad pakiltume į šviesą ir pradėtume evoliucionuoti – su nauja patirtimi ir giliu suvokimu apie tai, kas mus griauna, o kas kuria harmoniją 🙂 ..

(Iš paskaitų ir knygų apie Vedas, parengė – ruvi.lt)