Meilės akimis
Sakoma, kad tuomet, kai mylime – mes užsidedame rožinius akinius ir matome žmogų ne tokį, koks jis yra.
Tai, žinoma, tiesa. Bet ne visa. Kai mylime, įvyksta dar kai kas.
Žmogus jaučia mūsų meilę ir bet kokiu atveju kažkaip į ją atsiliepia. Ir paprastai tas atsakas į meilę pažadina jame viską, kas yra geriausia, tai, koks jis galėtų būti be savo baimių, nusivylimo, traumų…
Ir būtent tokį mes jį matome. Ir jis iš tiesų tą akimirką toks ir yra.
Vėliau, žinoma, viskas sugrįžta ir atsistoja į įprastas vėžes.
Bet tai nereiškia, kad tai, ką mes matėme meilės akimis – netiesa.
Tiesiog šios tiesos kitaip neįmanoma pamatyti.
Padėka autoriui! Pagal K. Gringuto esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Tai tu…
Tu – tiesos ir laisvės tyrinėtojas.
Tegul tavęs nebaugina, kad tokiems, kaip tu, čia nesugalvotos taisyklės, nenutiesti maršrutai. Tai tau teks juos nutiesti, pažymėti žemėlapiuose.
Tai tu klysi ir galvosi, kad jau viską galutinai sugadinai, o paskui suvoksi – taip, gal tai buvo ir ne pats geriausias sprendimas, bet jei aš čia, po šiuo birželio dangumi, po rugpjūčio žvaigždynais, su širdimi, perpinta saulėtais siūlais, kuri vos sutalpina visą šią laisvę, bijūnus ir nuostabią muziką – galbūt, visa tai ne beprasmiška?
Tai tu – bučiuosi ne tuos, laužysi terminus, auginsi gėles, pamirši pasveikinti tuos, kas tau brangūs, pasuksi ne ten dideliame kelyje.
Tai tu – atkartosi pasaulį žvilgsniu ir žodžiu, liudysi realybę pačiu savo buvimu, draugausi su miestais ir jūra, gydysiesi nuo slogos, suspėsi į paskutinį seansą, parašysi spontaniškai kažką panašaus į “galvoju apie tave visą dieną“ arba “koks saldus oras šią vasarą, net galva svaigsta“, būsi tuo svarbiu pakeleiviu, būsi tuo, kas stebi, būsi tuo, nuo ko neatitraukia įsimylėjusių akių.
Būsi šioje tikrovėje.
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !
Taip keičiasi mūsų erdvė
Yra toks pastebėjimas: kai keičiasi žmogus, keičiasi ir jį supantys žmonės.
Jie keičiasi dviem būdais:
– Žmonės, su kuriais jūs susieti tvirtais tarpusavio ryšiais, kurie jus brangina, pradeda keistis todėl, kad keičiatės jūs. Tiesiog todėl, kad nori ir toliau būti su jumis. Tai vyksta nepastebimai ir nesąmoningai.
Tai galima įsivaizduoti kaip metaforą su krumpliaračiais: jei staiga sistemoje vieno krumpliaračio žingsnis pasidarė platesnis tarp dantračių, tuomet ir kiti keičia žingsnį, kad sistema veiktų.
– Žmonės, kurie negalėjo prisiderinti prie jūsų pasikeitusio, nutraukia bendravimą, nes neturi kuo už jūsų “užsikabinti“. Ir ateina tie, kurie randa kažką bendro.
Taip keičiasi mūsų erdvė.
Bet čia yra vieni spąstai: jei jūs keičiatės tam, kad pakeistumėte kitus – jums nieko nesigaus.
Keistis reikia pačiam ir dėl savęs.
Aplinkos pasikeitimai – tai papildomas efektas. Nėra jokios prasmės laukti ir reikalauti, kad keistųsi kiti.
Jei jums kažkas nepatinka kitame žmoguje, tuomet tai jūsų pasirinkimo klausimas – pasilikti su juo artimuose santykiuose ar ne.
Padėka autorei! Pagal Nina Rubštein tekstą, vertė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
Peder B. Helland – Bliss
Tokia tikra…
Žinai, mes tiesiog pamiršome, kaip būti vaikais. Pametėme pasakas ir stebuklus “didelių“ žmonių pasaulyje, kuriam tų pasakų ir stebuklų labai reikia.
Mes visai pamiršome aviečių morso skonį, močiutės palėpės kvapą ir nesibaigiančios vasaros pojūtį. Mes pamiršome, kaip smagu bėgti per žydinčių žolynų pievą ir jausti gėlių prisilietimų bangas.
Mes pamiršome pilnas prijuostes žalių rūgščių obuolių, basas kojas ant saulės įkaitintų takelių ir šiltą vandenį didelėse sodo statinėse. Pamiršome suteptas uogomis rankas, mieguistas rytines bites ant pienių ir gulinčias kažkur tolimoje lentynoje vaikiškas knygas. O dar karkvabalius degtukų dėžutėse, žydinčias obelis sode ir šiltas nuo saulės palanges.
Mes pamiršome vaikystę, mes pamiršome kelią namo.
Tik pamanyk, pagalvojau, kaip aš anksčiau nepastebėjau tokios paprastos tiesos. Ir tikrai, visas mūsų liūdesys tik dėl to, kad mes visa tai pamiršome. Bet pamiršti – nereiškia atsisveikinti visiems laikams.
Ir kiekvienas iš mūsų turi savo prisiminimų takelį, vedantį į tą stebuklingą laiką. Vaikystė. Ji visada bus gyva širdies prisiminimuose. Ir švies viduje pačiu ryškiausiu švyturiu.
Tavo vaikystė.
Paprasta, bet tokia tikra.
Padėka autorei! Pagal Viktorija Dorn esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Mus visus sieja Gyvenimas
Yra artimi. Yra svetimi.
Yra tie, kas eina šalimais su tavimi gyvenime, nors ir nelabai jį įtakoja, bet yra jame dėl kažkokių priežasčių.
Yra tie, kas labai suartėja su tavimi ir keičia įvykių eigą tavo gyvenimo istorijoje.
Yra ateinantys ir išeinantys. Jie per akimirką palieka pėdsakus tavo sielos dienoraštyje, kai tuo tarpu kiti, metų metais esantys šalia, nepaliečia tavo širdies stygų.
Neįmanoma nuspėti, kas pasiliks su tavimi, nes kartais artimieji paleidžia tavo ranką ant bedugnės krašto, o visai svetimi netikėtai ištiesia savo pagalbos ranką, kad išgelbėtų tave.
Galima eiti vienu keliu, bet žiūrėti į priešingas puses.
Galima eiti skirtingais keliais, bet netikėtai susitikti likimo kryžkelėje.
Ir niekas negali žinoti, kas nutiks po minutės, mėnesio, metų.
Bet, atėję į kito gyvenimą, arba net vos palietę jį – palikite jame tai, kas taps jam švyturiu pačią tamsiausią jo gyvenimo naktį.
Pasilikusi širdyje, ši vos juntama šviesa gali uždegti vilties ugnį būtent tuomet, kai to labiausiai reikės, ir kai atrodys, kad išsigelbėjimo jau nėra iš kur sulaukti.
Būkite geresni, jautresni, nuoširdesni. Tai ne silpnumas ir ne yda. Tai pati galingiausia jėga.
Sakykite laiku svarbius žodžius jūsų artimiesiems, juk tie žodžiai vertingiausi būtent tuomet, kai jų laukia.
Viskas, kas taip svarbu mūsų sielai, turi būti atlikta laiku. Viskam savo laikas: žodžiui – savo, poelgiui – savo.
Sakykite svarbius žodžius taip pat ir svetimiems žmonėms, galbūt, per jus į juos kreipiasi jų angelas-sargas.
Visi mes keliaujame per šį gyvenimą ir nuolat artimai ar prabėgomis persipiname vieni su kitais.
Ir nepaisant nuomonės, kad žmogus gimė ir yra vienišas gyvenime, aš tvirtinu: jūs niekada nebuvote vieniši, net jei esate tuo tvirtai įsitikinę. Kiekvienas kitų žmonių prisilietimas prie jūsų sielos, kaip ir jūsų prisilietimas prie kitų, palieka pėdsaką likimų knygoje ir keičia įvykių eigą.
Būkite dėmesingi, lieskitės rūpestingai.
Pagal Andželikos Hofman esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
Žinai…
Žinai… Tu ne viską žinai…
Pavyzdžiui, apie tai, kad gyvenime nėra juodraščių. Ir tu rašai ne pieštuku, o jau iš karto rašalu.
Kiekvienas žodis ir vidinė tyla jau perskaityta Danguje, o toliau… Toliau klostosi įvykiai arba jų nebuvimas.
Įsivaizduoji? Vienas tavo sprendimas, – ir tavo gyvenimo, tavo dienos, tavo valandos žemėlapis jau pilnai pasikeitė, tu jau kitoje tikrovėje, tu jau su kitais žmonėmis, tavo projektai jau kiti, kitos mintys, pojūčiai, tavo išvaizda kitokia.
Tu renkiesi…Eini variantų erdvės koridoriumi, vaikštinėji alternatyvioje realybėje. Pieši gyvenimą.
Žinai… Tu dar ne viską žinai. Juk tu, tavo būtis ar nebūtis – taip pat kažkieno nupiešta, išsvajota, sugalvota. Tu gyveni kažkieno gyvenimo žemėlapyje, arba, atvirkščiai, išeini iš jo, ir erdvė keičiasi. Tu pakliūni į kitą tikrovę. Ir kartais tam pakanka vos akimirkos, sekundės.
Žinai… Tu ne viską žinai. Vienas tavo žodis – ir žmogui šilta, jis vėl tiki gėriu, vėl tiki, kad išeitis vis tik yra – pati geriausia, kur viskas jau gerai. Kur viskas aprims, susiderins, atsiras, praeis.
Žinai… Tu dar apie save ne viską žinai… Po tavo nepasitikėjimu savimi ir savo jėgomis esi tu – siela – graži, begalinė, amžina. Tu viską gali, viską išmanai, nėra ribų tau-sielai, jei gyveni širdimi. Ir tuomet, būtent tuomet įmanoma tai, kas atrodo neįmanoma.
Žinai… tu dar ne viską žinai. O ar bus tavo dabartiniai sunkumai taip jau svarbūs po metų? Ar verti jie, tie sunkumai, tavo šiandieninių pergyvenimų? O jei svarbūs, tuomet kaip sužinoti, kaip rasti sprendimus? Kas gali padėti? Žvelgiu į ateitį – patark. Susidraugauk su manimi dabartiniu. Kur aš save matau? Su kuo aš? Kas su manimi? Vardan kokios gerovės tai vyksta?
Žinau… Kad ne viską žinau… Ir būtent tai yra nuostabu, nes kiekvienas toks atradimas visada neįtikėtinas… iki šiurpuliukų ant odos… iki šypsenos, kurios negalima sulaikyti… iki švelnios nuojautos širdyje… iki jaudulio žvilgsnyje… iki gyvybės alsavimo kiekvienoje ląstelėje… iki susiliejimo su kiekviena žolele, lapeliu, su kiekvienu lietaus lašeliu.
Žinai… Tu dar ne viską žinai… Viskas yra daug geriau, neliūdėk… Apkabinu tave…
Linkiu visiems laimės!
Padėka autorei! Pagal Nina Sumire tekstą, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Merin Warger – Rainy Days
Tai ne rutina, tai gyvenimas
Rutinoje yra daug dalykų, kurie man patinka.
Pavyzdžiui, anksti keltis, tipenti basomis į virtuvę, užkaisti virdulį. Kol jis užverda, įpilti į puodelį cinamoną. Į tą patį puodelį ir tos pačios rūšies cinamoną, kurį perku jau šešis metus.
Aš apskritai prisirišu prie daiktų, jei jie pagaminti gerai ir kokybiškai, nes neturiu poreikio daiktų įvairovei. Kelios kokybiškos palaidinės, džinsai, megztinis, šilti sausi batai – ir galima ramiai peržiemoti.
Paprasti daiktai – paprastas naudojimas. Kaip ir geri žmonės – visada paprasti bendravime.
Na, o jau maisto gaminimą galima būtų pavadinti nesibaigiančia rutina… Bet, iš kitos pusės – kaip tai ramina.. Plauki sąmonės srautu pagal mėgiamą melodiją, pjaustai kopūstą, smulkini česnaką, šildai burnoje užšaldytą braškę – ir virtuvė prisipildo aromatais, kurie greitai pasklinda po visus namus.
Ir aš tikrai tikiu, kad namuose, kur su meile gaminamas maistas, negali būti nieko blogo. Ir apskritai, virtuvės rutina – mano mylimiausia…
Kaip ir maisto produktų pirkimas. Parduotuvėje duonos skyriuje – pats nuostabiausias kvapas pasaulyje! Ten galima gyventi – tarp tų visų karštų traškių plutelių, šiltų šonų ir kvapnių pabarstų. Galėčiau visą dieną išbūti būtent duonos kepyklėlėje.
Taip, ko gero, aš iš tiesų mėgstu rutiną: rinkti drabužius skalbimui, statyti avalynę nakčiai į džiovyklą, plauti indus… Indų plovimas – puiki meditacinė praktika: man patinka matyti, kaip nešvarus virsta švariu, šlapias – sausu, šaltas – šiltu…
Paprasti veiksmai leidžia įsiaudrinusiam protui nusiraminti, o karštligiškai klaidžiojančioms mintims – sustoti.
Todėl kad kai esi namuose – tu esi pačioje saugiausioje, pačioje jaukiausioje vietoje šioje Žemėje, kur kiekvienas daiktas tau ir viskas iki smulkmenų sava.
Todėl kažkuria prasme tai ypatingas džiaugsmas – susitvarkyti savo namuose. Ir tai ne prievartinė generalinė tvarka kartą per metus, o tvarkos palaikymas su nuoširdžiu dėkingumu tai vietai, kurioje tu gyveni.
Ten, kur aš gyvenu, nėra atsitiktinių daiktų. Man miela kiekviena lėkštė, prisimenu, iš kur ji, žinau, kodėl pasirinkau būtent ją. Visi daiktai reikalingi ir savo vietose.
Rutina galima pavadinti viską – ir savo jaukios erdvės, ir nuoširdžių santykių kūrimą. Tačiau ne buitis griauna meilę, o klastinga iliuzija, kad “gyvenimas – tai nuolatinis karnavalas“…
Pagal nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !
ruvi 