Kategorija: Saviugda

Atleiskite sau už tai, kad nežinojote, “kaip geriau“…

Kartais, pažvelgę į praeitį, mes matome sprendimus, kurie, kaip mums dabar atrodo, buvo klaidingi.

Mes prisimename momentus, kai galėjome pasielgti kitaip, bet to nepadarėme. Ir vietoje to, kad pasimokytume iš tos patirties, mes metų metais nešiojamės su savimi kaltės naštą.

Tačiau esmė tame, kad tuo metu jūs pasielgėte taip, kaip galėjote su savo žiniomis, patirtimi ir resursais, kuriuos tuomet turėjote. Jūs negalite žinoti visko, jūs – žmogus, o ne tobula super būtybė.

Gyvenimas nepateikia instrukcijų visiems atvejams, mes neturime atsakymų į visus klausimus. Mes darome išvadas ir mokomės iš savo patirties. Todėl pasitaiko klaidų, o neteisingi sprendimai padeda geriau suprasti save ir gyvenimą.

Mes priimame sprendimus, kurie mums tam tikrame gyvenimo tarpsnyje atrodo teisingi – kartais klausomės savo intuicijos, o kartais mūsų veiksmus įtakoja baimė, emocinės reakcijos ar primesti elgesio šablonai. Todėl vėliau galvojame, kad galėjome pasielgti kitaip…

Bet praeities klaidų neįmanoma ištaisyti nei kaltės jausmu, nei savigrauža. Svarbiausia – daryti išvadas ir nekartoti to, kas turi akivaizdžiai negatyvias pasekmes.

Atleiskite sau, jei suklydote, ir – gyvenkite toliau be slegiančios praeities naštos.

Atleiskite sau už tai, kad nežinojote, “kaip geriau“. Nes jei pastebite savo klaidas, reiškia, įgavote vertingos gyvenimo patirties ir išminties.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Bet kokia žmogaus vidinė negatyvi būsena – UŽKREČIAMA. Negatyvumas plinta žymiai greičiau ir plačiau, nei kūno ligos.

Pagal rezonanso dėsnį vieno žmogaus skleidžiamas negatyvumas aktyvuoja ir maitina užslėptą negatyvumą kituose žmonėse taip ilgai, kol jie patys neįgyja prieš jį  imuniteto – t.y., aukščiausio sąmoningumo.

Todėl pagalvokime – didiname mes negatyvumą šiame pasaulyje, ar, atvirkščiai – valome jį nuo šios negandos?

Mes esame atsakingi už savo vidinę būseną, mes patys, ir niekas kitas – tiesiog todėl, kad esame atsakingi už mūsų planetą. Kaip viduje, taip ir išorėje: jei žmonės valosi savo vidinį užterštumą, tuomet jie tuo pačiu nustoja skleisti negatyvumą ir išorėje.

Tačiau kokiu gi būdu mes galime atsikratyti negatyvumo?

Atmesti jį. Kaip atmetame karštą anglį, kuri degina ranką. Kaip nusimetame nereikalingą slegiančią naštą nuo pečių, kurią pavargome nešti.

Sąmoningai pripažinę, kad daugiau nenorime ir negalime kentėti skausmo arba tempti tą nepakeliamą naštą – mes tiesiog tai paleidžiame.

Kai patiriame negatyvius pergyvenimus, gilų kūno ar psichikos skausmą, nerimą ar neviltį, mes pasineriame vis giliau į būdingą tokiai būsenai nesąmoningumą, todėl transmutuoti, priimti šias situacijas galime maksimaliai atgavę sąmoningumą ir dėmesingumą – taip galime aiškiai suvokti ir priimti tai, kas vyksta.

Kita vertus, daugybę paprasčiausių nesąmoningo negatyvaus elgesio modelių galima lengvai atmesti tą pačią akimirką, kai suvokiame, kad daugiau jų nenorime, kad jie mums jau nereikalingi.

Kai tik mes suvokiame, kad turime pasirinkimą – mes aiškiai pajuntame, kad nesame vien tik primityvių sąlyginių refleksų valdomi. Būtent aukščiausio sąmoningumo akimirką atsiveria galimybė pajusti akimirkos “Čia ir Dabar“ jėgą.

Be sąmoningumo mes neturime pasirinkimo. Sąmoningumas –  vienintelis “vaistas“ nuo negatyvumo plitimo.

Mintys iš E. Tolle paskaitos, vertė ruvi.lt

Viską apie save žinome tik mes patys…

Klausykite, ką sako žmonės, ir tuomet bus lengva juos suprasti ir pajusti jų būseną. Klausykite, kaip jie reaguoja į šį pasaulį, į žmones aplink juos, į jus. 

Ką žmogus bekalbėtų, jis visuomet kalba apie save. Jis išreiškia tai, kuo yra pripildytas. Tik tiek. Išlieja savo vidų, kaip tūbelės turinį. Bet juk džemo iš dantų pastos tūbelės neišspausime, tiesa? Kaip bespaustume: stipriai kumščiu ar švelniai pirštais.

Klausykite žmonių. Ir jie kaipmat papasakos jums savo slapčiausias paslaptis. Savyje jas sunku išlaikyti, jos veržiasi į išorę.

“Visi jūs menkystos…“ – šaukia viršininkė. Ir jūs žinote jos mažą paslaptį – labiausiai už viską pasaulyje ji bijo, kad apie ją pagalvotų, jog ji – menkysta.

“Kas tu tokia? Juk tu esi niekas!“ – barasi vyrukas su pardavėja. Ir mes sužinome, kad jis kenčia dėl to, jog artimieji jo nevertina ir negerbia…

“Tu baidyklė!“- sako bendraklasė savo suolo kaimynei. Viskas aišku – ji pergyvena naktimis dėl savo išvaizdos kompleksų…

“Tu beprotė, šizofrenikė. Turi problemų su galva!“ – rašo kažkam socialiniuose tinkluose, ir mes jau žinome apie save parašiusio žmogaus diagnozę ir baisius įtarimus.

Klausykite žmonių… Klausykite. Ypač jų emocinguose proveržiuose. Kažkodėl mes klaidingai galvojame, kad jie kalba apie mus… Ne. Jie visada kalba apie save. Pasakoja apie savo kompleksus, šaukia apie diagnozes.

Apie save viską žinome ir pasakome tik mes patys…

Padėka autorei! Pagal Sigita Ulskaja tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Vieniems tu būsi per didelis, todėl jie atidės tave vėlesniam laikui ir sugrįš, kai paūgės…

Kitiems tu būsi pernelyg mažas… Jų spaudimas kažkurią akimirką paveiks tave taip stipriai, kad tu bandysi greitai paūgėti ir net pradėsi trūkinėti per siūles, tačiau tai pavyks tik trumpam.

Kažkam su tavimi bus pernelyg karšta, kažkam – pernelyg šalta. Jie bandys įtikinti tave, kad tai tu kaltas, nes tavęs visada arba “pernelyg“, arba “nepakankamai“, tačiau visa tai kvailystės.

Tavęs bus pakankamai… Ir – pakaks tik tavęs, kai vieną dieną tu su kažkuo tiesiog sutapsi.

Ir… Kai tas “kažkas“ sutaps su tavimi…

Padėka autoriui! Pagal L. Lmoe esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !

Kaip smagu atrasti SAVO…

Savo kavinę, kur rytais verda pačią kvapniausią kavą ir kepa trapius kruasanus.

Savo apsirengimo stilių, kuris išreiškia mūsų vidinį pasaulį per rūbus, atspalvius, aksesuarus. Savo knygas, kurias vienija viena tema – tai gali būti fantastika, kelionės arba pasakojimai apie gyvūnus.

Mes laimingi, kai sutinkame bendramintį žmogų, su kuriuo galime dalintis ne tik įkvepiančiu džiaugsmu, bet ir sunkiais pergyvenimais. Laimingi, kai turime kampelį, kuriame mums gera – tai jaukūs tėvų namai, arba – pavėsinė miesto parke.

Mums patinka tam tikros gėlės, mes mėgstame labiau plombyrą, nei šokoladinius ledus ir važiuojame troleibusu, ignoruodami autobusą.

Kiekvieną minutę mes kažką renkamės.

Ir turime pilną teisę tokiems pasirinkimams…

Po vieną detalę, kaip dėlionę, mes surenkame SAVO pasaulį. 

Gražų. Ryškų. Unikalų.

Padėka autorei! Pagal K. Šustrova esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kartais taip būna: tu kalbi, daliniesi, aiškini pačią esmę – bet žmogus tiesiog negirdi. Kaip žirniai į sieną. Ir mes pajuntame apmaudą arba susierzinimą.

Arba, atvirkščiai: kažkas bando tau paaiškinti savo mintį, o tu klausai ir nesupranti, kodėl tai taip svarbu.

Kodėl taip yra?

Įsivaizduokime, kad mintys – tai tam tikra vibracija, o žodžiai – bangos. Kai du žmonės yra skirtinguose dažniuose, nesvarbu, kokią genialią idėją bandoma pateikti – ji tiesiog nebus priimta. Ne todėl, kad kažkas kvailesnis, bet todėl, kad nėra rezonanso.

Rezonansas yra, kai viena vibracija sutampa su kita. Galime tai palyginti su radijo bangomis kai ieškome radijo stoties – jei banga nesutampa, mes neišgirsime muzikos, tik triukšmą.

Ką gi daryti, jei nėra rezonanso tarp pašnekovų?

Pirmiausia – nebandykime kažko aiškinti, jei žmogus to nepriima. Neeikvokime energijos įrodymams – esmė to, kuo norime pasidalinti, atsiveria tiems, kas tam pasirengęs. Bendraukime su žmonėmis, su kuriais yra rezonansas – kai “dažnis“ sutampa, bendravimas yra natūralus ir lengvas.

Mes visada sutinkame žmones, su kuriais sutampame ir suprantame vieni kitus. Na, o tie, su kuriais nesutampame – tiesiog praeis pro šalį. Tai normalu.

Nesilaužkime į užrakintas duris. Atverkime savo! 

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Žmogaus mintis, įsitikinimas, tikėjimas iš tiesų daro stebuklus.

Aš asmeniškai pažįstu žmones, kurie pasveiko, o taip pat įveikė ir depresiją, naudodami placebo.

Jie tiesiog nuoširdžiai tikėjo, kad tai “stebuklingas vaistas“. Tas tikėjimas juos įkvėpė, jie buvo įsitikinę, kad su kiekviena tablete jie tampa vis sveikesni. Ir iš tiesų tai jautė. O galiausiai ta visiško pasveikimo nuojauta juos ir gydė.

Mes tiesiogine prasme veikiame savo būsenas. “Kiekvienam – pagal jo tikėjimą“. Tiki, kad pasveiksi – taip ir bus. Ir atvirkščiai. Bet kuris tvirtas įsitikinimas sako “taip“ tikrovei ir ją formuoja.

Ir taip viskame, tai veikia visose gyvenimo sferose.

Todėl taip svarbu atkreipti dėmesį į savo mintis ir įsitikinimus. Būtent jie ir kuria viską, kas yra mūsų gyvenime – viduje ir išorėje.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Jei jūs papuolėte į sunkią, pavojingą situaciją, jei užgriuvo problemos, jei reikia pastangų išsigelbėjimui, o jėgų tam nėra, tuomet reikia užduoti sau klausimą. Gelbėjantį vilties klausimą.

Ne, nereikia klausti: “už ką man tai?“, “kur mano klaida ir kaltė?“, “kodėl tai įvyko?“ – tokie klausimai sunkioje situacijoje niekaip nepadės.

Kai jūs bandote išlipti iš duobės, ir stengiatės iš visų jėgų, – reikia štai ko paklausti: “Ką aš padarysiu, kai išlipsiu iš čia?“ – tai vienintelis teisingas klausimas-būdas gauti energijos ir jėgų antplūdį sunkioje situacijoje. Tai būtent tas klausimas, kurį reikia sau užduoti.

Sunkiose ir nepakeliamose situacijose nesimato prošvaistės. Atrodo, kad taip bus visada. Nėra minčių apie gerą ateitį. Žmogus gyvena savo kančioje, kaip kankinimų kameroje.

Gelbėjantis Vilties Klausimas: “Ką aš padarysiu, kai išlipsiu iš čia?“ pirmiausiai reiškia, kad iš čia galima išlipti. Nusipirksiu kažką, apie ką seniai svajojau, apkabinsiu mylimą žmogų, įsigysiu šuniuką, vyksiu prie jūros, eisiu į kiną, patogiai įsitaisysiu minkštoje sofoje su puodeliu arbatos, užsisakysiu kavinėje karštų kruasanų, susitaikysiu su broliu ir į žvejybą su juo nuvažiuosiu…

Ką norite, tą ir įsivaizduokite. Net jei jūs esate audros epicentre arba smėlingoje dykumoje. Net jei jus persekioja ar užpuolė. Net jei jus liga prikaustė lovoje. Užduokite sau šį klausimą: “Ką aš padarysiu, kai išlipsiu iš čia?“

Ir atsiras jėgos. Mes pamatysime arba apčiuopsime išeitį išsigelbėjimui. Arba ištempsime, kol pagalba ateis. O paskui išlipsime ir padarysime tai, ką numatėme. Arba nepadarysime – tai jau nebus svarbu. Svarbiausia – išlipti iš pavojingos situacijos. Svarbiausia – atsiras jėgų išgyventi ir gyventi.

Todėl kad negandos neamžinos; ir galima tikėtis išsigelbėjimo. Gelbėjantis Vilties Klausimas suteikia jėgų, kai visi resursai pasibaigia. Suteikia galimybę sutelkti dar truputį pastangų ir kantrybės. Ir išsigelbėti…

Padėka autorei! Pagal A. Kirjanova tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Dažniausiai žmonės turi kelis veidus.

Pirmąjį mes parodome išoriniam pasauliui – tai kaukė, atitinkanti kitų lūkesčius.

Antrąjį mes atveriame artimiesiems – jau nuoširdesnį, bet vis dar santūrų…

O mūsų tikrasis veidas dažniausiai yra paslėptas. Jis tiksliausiai atspindi tai, kuo mes iš tiesų esame, mūsų siekius ir esmę. 

Mes slepiame jį iš baimės tapti pažeidžiamais, tačiau būtent jis – ir yra raktas į mūsų vidinę laisvę.

Pažinti, suprasti ir priimti savo tikrąjį veidą – reiškia suprasti save tikrąjį.

Kad gyventume atvirai ir sąžiningai, nebūtina rodyti jį kitiems, svarbiausia – kad mes patys jį matytume.

Nes tiesa visada mumyse…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Vienas iš absurdiškiausių šiuolaikinės populiariosios psichologijos teiginių – tai, kad kituose žmonėse mums nepatinka tos savybės, kurias mes turime, bet neleidžiame sau išreikšti.

Tuo tarpu daugeliu atvejų šio reiškinio priežastis – vertybių nesutapimas.

Pavyzdžiui, jei man nepriimtini įžūlumas, grubumas, neatsakingumas, įkyrumas ir manipuliacijos – tai visiškai ne dėl to, kad aš sau neleidžiu tokių išraiškų. Ir ne dėl to, kad aš pavydžiu ar noriu elgtis taip pat (beprotiška, plačiai visuomenėje paskleista idėja!)

Tam yra viena-vienintelė priežastis, ir ji labai paprasta: man tai nepriimtina, nepatinka, netinka, prieštarauja mano prigimčiai ir aukštesniems siekiams.

Ir galima be galo svarstyti apie susitaikymą su šiomis savybėmis savyje (sutinku, ne visi mes idealūs) ir leidimą sau taip elgtis – tačiau mano atveju nėra poreikio su tuo taikytis, aš sąmoningai renkuosi neturėti nieko bendro su tokiomis savybėmis.

Ir su žmonėmis, kuriems toks elgesys yra gyvenimo norma – aš taip pat nenoriu turėti nieko bendro.

Tai pasirinkimas, o ne vengimas. Sveika nuovoka, kaip ir renkantis maistą: tai man skanu, o tai nepatinka ir nereikalinga, todėl aš atsisakau valgyti, pavyzdžiui, patiekalus su svogūnu. Ir analizuoti, ieškoti priežasčių, kodėl aš atsisakiau šio produkto, būtų keistas sumanymas. Man tiesiog neskanu, nepatinka.

Taip ir su žmonėmis, ir su įvairiomis žmonių savybėmis. Esmė yra būtent tame: mes visi esame žmonės, Homo sapiens, bet tuo pačiu laikomės SKIRTINGŲ gyvenimo vertybių, ir todėl kartais visiškai nesutampame.

Taip, iš dalies mes esame vieni kitiems veidrodžiai, tačiau juk veidrodžiai būna įvairūs: kreivi veidrodžiai gali iškreipti vaizdą, todėl ne visiems reikia tikėti ir ne į visus žiūrėti. 

Kartais tereikia – lengvai ir be savigraužos praeiti pro šalį, išsaugant savo prigimtį, savo vertybes ir kelią.

Padėka autorei! Pagal K. Messing tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !