Kategorija: Mintys

Tapkite dvasiniu sodininku – pirmiausiai sau, o paskui ir kitiems. Ugdykite savyje vidinę jėgą, išmintį ir kantrybę, kad vieną dieną pasidalintumėte su tais, kas ieško savo kelio.

Nelaukite idealių sąlygų ar pilnos harmonijos. Tas, kas kelyje, gali suteikti palaikymą ir kitiems. Jūsų buvimas šalia, jūsų atvirumas ir nuoširdumas daug vertingesnis, nei išaukštinta guru didybė.

Kiekvienas iš mūsų gali tapti dvasiniu sodininku. Tai žmogus, kuris pasėja kitame žmoguje sąmoningumo sėklą – visai mažą, kuri vieną dieną užaugs ir išsiskleis nuostabiais žiedais. Tai ne vaidmuo ir ne misija. Tai savitarpio pagalba.

Ir jūs tai darote ne todėl, kad siekiate susireikšminti ar valdyti, o todėl, kad negalite kitaip. Bet atminkite: jūs tik pasėjate sėklą, jūs negalite priversti jos augti, negalite apsaugoti nuo vėtrų.

Ar sugebės žmogus pats ją užauginti? Ar turės kantrybės ir jėgų ją laistyti, prižiūrėti ir sulaukti žiedų? Tai jau jo kelias.

Kai jūsų prašo pagalbos, dalinkitės tuo, kuo galite, tuo, kas jums padėjo. Geranoriškai. Sąžiningai. Jūsų žodžiai gali tapti kelrodžiu, bet neturi tapti pančiais. Nepriekaištaukite kitiems, jei kažkas nesigauna. Viskam savo laikas.

Tiesiog pasėkite tą išminties sėklą. Ir paleiskite. Jūs padarėte tai, ką galėjote. Jūs padovanojote pasauliui savo nuoširdumą, savo ryžtą padaryti jį geresniu ir šviesesniu.

Tapkite dvasiniu sodininku. Sėkite išminties ir meilės sėklas pirmiausiai savo gyvenimo sode, o paskui – dalinkitės jomis ir su kitais…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Laimė – tai kuomet žinai, kad tavo artimieji ir draugai yra sveiki. Laimė – kai pirmą kartą išeini iš namų po ilgos ligos. Laimė – kai susitinki su draugais ir eini pasivaikščioti po mylimą miestą. Laimė – tai kuomet šypsaisi mylimam žmogui ir pagauni atsakomąją šypseną. Laimė – tai skanus maistas ir gera knyga, drėgna šuns nosis ir karšta vonia, saulės blyksniai ir monotoniškas lietaus barbenimas…

Laimė slypi mažuose dalykuose, kurie dovanoja pakilią nuotaiką čia ir dabar. Ji visur ir visada, tai maži džiaugsmo lašeliai, kurie kaupiasi į laimės vandenyną. Būtent jie turi prasmę, būtent jie suteikia galimybę pasakyti: “O gyventi vis dėl to gera!“…

Padėka autoriui! Pagal O. Roj esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir šviesių laimės akimirkų mums visiems 🙂 !

Mes įpratome galvoti, kad permainos turi būti triukšmingos. Kad praregėjimas – tai ryškus blyksnis. Kad svarbūs įvykiai kupini dramų ir audringų emocijų.

Tačiau patys giliausi suvokimai vyksta tyloje, kai tu lieki akis į akį su savimi, kai galvoje nutyla chaosas ir viduje lieka aiškumas. Kad tą aiškumą išgirstume, reikia turėti drąsos pasilikti tyloje.

Be blaškymosi. Be bėgimo. Be bandymo užimti save kažkuo išoriniu. Tokiais momentais tu nustoji bėgti nuo savęs, protas nutyla, ir viduje atsiranda erdvė tiesai.

Gyvenimas kalba su mumis pašnibždomis. Bet išgirsti jį galima tik tyloje.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Visa gyvybė, kiekvienas organizmas turi savo ciklus, savo metų laikus. 

Kartais atrodo, jog apėmė apatija, anabiozė, ir tu nematai išeities. O jei ir matai, tai neturi jėgų net pajudėti.

O paskui – viens! – ir viskas keičiasi. Pabundi – ir gieda pavasario giesmes paukščiai, čiurlena šaltiniai, šviečia šilta švelni saulė, pražysta sodai…

Žinoma, tai niekaip nesusiję su gamtos sezonais. Tai susieta su tavo asmeniniu sezonu. Tai gali būti tavo asmeninė žiema kalendorinio vidurvasario metu, o gali būti ir tavo pavasaris pačio šalčiausio metų mėnesio metu.

“Pažvelkite į medžius. Gali atrodyti, kad šią akimirką jie miršta, tačiau iš tiesų jie tiesiog atgimsta, ir po poros mėnesių vėl sužaliuos“. (Tao Porčon-Linč).

Ir mes lygiai taip pat atgimstame, net kuomet atrodo, kad gyvenimas sustingo ir sustojo. Tai didžiausia iliuzija.

Tiesiog dabar tu, galbūt, išgyveni savo asmeninę žiemą.

O tai reiškia, jog tu kaupi jėgas, kad galėtum oriai pasitikti pavasarį.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova-Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir pavasarinio atgimimo mums visiems 🙂 !

Pavasaris nutraukia apklotą nuo žemės (kelkis, pabusk!), ir nuo mūsų, panašu, taip pat.

Pavasaris pažadina, išjudina mumyse kažką, kas buvo paslėpta, kas miegojo iki tam tikro laiko ir saugojo mūsų ramybę.

Kažkas tuo džiaugiasi, neria į gaivinantį srautą, plaukia laimingas ir švenčia.

Kažką baugina tai, kas bunda širdyje – todėl stengiasi tai vėl užslopinti, paslėpti, uždengti. 

Kažkas stovi sutrikęs, ir, žvelgdamas į akvarelinį balandžio dangų, bando suprasti, kas gi įvyko. Kas pabudo viduje? Iš kur tas keistas nerimas? Prieš gera ar ne? 

Aš noriu pasakyti ir vieniems, ir kitiems, ir visiems – viskas tvarkoje. Ir tai, kas pabudo, jūsų nesugriaus.

Tai tiesiog gyvenimas.

Taip, pavasaris išryškina viską, kas buvo šešėlyje. Ir tokiu būdu, ko gero, suteikia mums galimybę pažvelgti į kažką, į ką žiūrėti nenorėjome. Ir, galbūt, kažką svarbaus pakeisti.

Pasinaudoti tuo ar ne – tai jau mūsų valioje.

Padėka autorei! Pagal Al Sneg esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir pavasarinio atgimimo mums visiems 🙂 !

Vieną dieną… atsibundi išmintingas…

Ir supranti staiga, kad dramas verta stebėti tik žiūrovų salėje, žiūrint į profesionalus, kurie po poros valandų nusiplaus grimą ir sugrįš į savo įprastą gyvenimą…

Kad ten, kur tu reikalingas tam, kas reikalingas tau, viskas labai paprasta ir aišku…

Jums paprasta gyventi kartu, miegoti kartu, gerti kartu arbatą rytais, dalintis naujienomis, kuriose, galbūt, nėra nieko naujo, bet tai ne taip svarbu… Svarbu girdėti vienas kitą…

Supranti, kad uždarytos durys, kurios neatsidaro į tavo beldimą, uždarytos ne šiaip sau… Ir, jei sustosi ir gerai pagalvosi, tuomet suprasi, kad  tau ten nieko nereikia…

Laimingas gyvenimas paprastas, kaip duona ir vanduo…

Ir tuo yra vertingas…

Vertinga viskas, ko nereikia išgraužti dantimis, išprašyti, išreikalauti…

Viskas, kas geriausia – vyksta savitarpio supratimu ir geranoriškai…

Padėka autorei! Pagal Lilia Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Nuo ko pasidaro šilta?

Kažkas pasakys, kad tik nuo nuojautų! Ir būtent pakilių, ir tik sulaukus kovo, tikro pavasario. Kai tavo žvilgsnis ten, ateityje, kur tu jau esi kitokių įvykių realybėje: šildaisi dosnios saulutės spinduliuose, žiūri, netikėdama savo akimis, į pirmuosius gėlių žiedus, kurie kukliai sveikinasi su tavimi, svetingai linksi galva, džiaugiasi sodrių spalvų ir gaivių aromatų apdarais.

O kaip nuostabu pamatyti, ar iš pradžių išgirsti pirmąją bitę! Lėtokai, bet jau rūpestingai ieškančią nektaro. Štai tuomet tu supranti: jau tikrai pavasaris. O aplink žaliuoja lapai, ir greitai sužydės visas sodas. Ir obelys, ir kriaušės, ir slyvos…

Nuo ko pasidaro šilta?

Kažkas pasakys: nuo švelnaus žodžio. Nuo artimų rankų švelnumo, nuo gerų akių žvilgsnio, nuo to, kad tu svarbi šiam žmogui, svarbi be sąlygų, net jei elgiesi “ne taip“. “Ne taip“ užkliūna kitiems, o šiam žmogui svarbesnė tu, tavo džiaugsmas ir skausmas, tavo abejonės ir siekiai, tavo kritimai į bedugnę ir polėkiai iki pat žvaigždžių, tavo sveikata ir tavo saugumas.

Nuo ko pasidaro šilta?

Kažkas pasakys: nuo namų jaukumo, nuo paruoštų su meile valgių, nuo švaros ir grožio aplink. Kai tu žinai, kad namuose tavęs labai laukia, ir šviesa lange jau uždegta. Kad surastum savo namus net gūdžiausioje tamsoje.

Nuo ko pasidaro šilta?

Kažkas pasakys: ogi nuo visko. Nuo visko, ką tu myli ir brangini. Ir kas benutiktų, su tavimi išlieka nepamirštamos akimirkos. Apie tai, kaip dirbi rankomis žemę, su meile purendama lysves ir ruošdama jas sodinimo stebuklui.

Apie tai, kaip žvelgi pro langą išbandymų valandą, o sieloje taip skaudu, tamsu, ilgu. Bet staiga pamatai: štai žolelė susiūbavo, paprasta miela smilga. Už lango. Bet mes visi susieti. Tu nuliūdusi, o ji tau viltį siunčia. Juk ji nesulūžo nei per lietų, nei per stiprius vėjus. Stovi sau tyliai, tokia mažytė, bet stipri. Ir tu taip pat: gyvenk, gyvenk toliau. Ir lietus, ir vėjas, ir audra praeis, praeis, praeis…

Taigi, nuo ko pasidaro šilta? O žvarbu nuo ko? Ir būtent tau, drauge mano?

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Meilė – vienintelis gėris, kurio daugėja, kai mes juo dalinamės. Tai širdžių kalba, sielų ryšys, šviesa tamsiais laikais.

Pasaulyje, kur tiek triukšmo, painiavos ir konfliktų, sunku prisiminti, kad visi mes esame iš vieno šaltinio, kad mums visiems reikia meilės, kad mes turime mylėti.

Žmoniškumas išreiškiamas smulkmenose: šypsena nepažįstamam žmogui, ištiesta pagalbos ranka ir paguodos žodžiu kenčiančiam. Tai tyli jėga, kuri suartina mus, nežiūrint į visus skirtumus.

Sustokime šiandien akimirkai ir paklauskime savęs: kam aš galiu dabar padovanoti meilę?

Galbūt, kažkam iš mūsų artimųjų būtent to ir reikia: patvirtinimo, kad jis ne vienas, kad jį mato ir brangina.

Todėl kad galiausiai svarbu ne tai, ką mes turime ar ko pasiekėme, bet tai, kiek meilės mes atnešėme į šį pasaulį.

Padėka autorei! Pagal A. Rossi esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Patys nuostabiausi iš mūsų – tai žmonės, kuriuos aš pavadinčiau Vaikščiojančiu Džiaugsmu.

Jie nemoka dalintis blogiu – tik gėriu.

Ši savybė, beje, ir yra vidinė inteligencija, nesusieta nei su išsilavinimu, nei su socialine padėtimi.

Tokiems žmonėms būdingas šventas, beveik vaikiškas naivumas, ir likimas saugo juos, kaip vaikus…

Pagal nežinomo autoriaus miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Reikia sugebėti išsaugoti savo širdyje neišsenkančias gerumo atsargas, auksinių šypsenų žėručius, patį nuoširdžiausią džiaugsmą ir labai išmintingą meilę.

Ir neprarasti jų niekada, kai susiduriame su bėdomis ir praradimais, kai pasitinkame skausmą ir negandas plačiai atverta širdimi, kurioje nežiūrint į nieką, išlieka šiluma, kurioje skamba tyri vaikų balsai, kurioje šviečia mažytė, bet pati tikriausia saulė…

Padėka autoriui! Pagal Al Kvotiono miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !