Autorius: Ruvi

Tokia paprasta tiesa…

Atminkime vieną paprastą tiesą: žmonėms nereikalingi priekaištai ir kaltinimai, bet jiems labai reikalingi geranoriškumas ir nuoširdus dėmesys.

Kai tik liausitės priekaištauti dėl savo nesėkmių ar problemų draugams ir artimiesiems, įvyks tikras stebuklas – jūs išmoksite suprasti visus ir kiekvieną. O tai reiškia, kad jūsų laukia visai kitoks jūsų veiksmų rezultatas!

Nepulkite kažkam prieštarauti ir ginčytis, verčiau atidžiai pažvelkite į žmogų, pasistenkite suprasti jo būseną, poreikius ir problemas, įžvelkite jo siekius ir svajones.

Tik tokiu būdu jūs galite išmokti suprasti tikruosius žmonių poelgių motyvus, vietoje to, kad lietumėte  savo negatyvias emocijas ir gautumėte nepageidaujamas pasekmes.

Visiems mums, visoms gyvoms esybėms reikalingi meilė, geranoriškumas, bendravimas. Vystykite savo gebėjimą suprasti aplinkinius, nepriekaištauti ir nekaltinti, tuomet jūsų bendravimas su žmonėmis duos puikius rezultatus, o jūsų vidinė jėga nuolat stiprės. 

Pagal Tit Nat Chan esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Mąstymo būdas – gyvenimo būdas

Savo minčių žmonės dar neįprato valdyti. Valdyti savo veiksmus gerai išmoko, o minčių – ne. Paprasčiau priversti save kažką padaryti, nei pagalvoti apie kažką giliau, tiesa? 

Įsivaizduokime, kad einame gatve su kažkokiu konkrečiu tikslu, bet pro šalį einantis atsitiktinis praeivis staiga čiumpa mus už rankos ir veda kur tik nori, o mes paklusniai sekame iš paskos… Nerealu? Bet būtent panašiai ir vyksta su mūsų mintimis.

Tokiu būdu ir atsitiktinė negatyvi informacija gali pilnai užvaldyti žmogaus dėmesį. Ir tuomet žmogus nuolat nešiojasi savyje tai, ko nenori, ir nuolat galvoja apie tai, kas jam kelia nerimą. T.y., galvoja apie tai, ko nenori ir nenori to, apie ką galvoja – štai toks gaunasi paradoksas…

Ir jei tik žmogus įpranta galvoti, kad “viskas blogai, ir nieko čia nepadarysi…“, jei pradeda žiūrėti į pasaulį per negatyvumo prizmę, tuomet laikui bėgant tai tampa mąstymo būdu, o mąstymo būdas tiesiogiai įtakoja mūsų gyvenimo būdą.

Todėl reikia suprasti, kad visos mintys, kurios yra mūsų galvoje – tai mūsų mintys, tai mes jas galvojame, ne kas kitas. Net jei jos kažkieno įtakotos. Ir kad minčių ekologija ir mūsų emocinė būsena – tai mūsų pačių atsakomybė. Ir mūsų valioje tai valdyti.

Žinoma, tai nelengva, kai aplink, tarsi bičių avilys, dūzgia negatyvus informacinis laukas. Tam reikia sąmoningumo ir nuoseklumo, reikia sekti, kad joks “atsitiktinis praeivis“ nenuvestų ten, iš kur bus sudėtinga išeiti.

Rūpinkimės savo minčių ekologija. Tai tikrai verta daryti. Juk tai mūsų gyvenimas.

Parengė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Jie pasilieka

Išėjusieji pasilieka. Prisiminimuose, sapnuose, iš praeities paliečia mus rūpestingais delnais, jaukiai apgaubia pečius savo meile…

Ir ilgais vingiuotais takais nuvilnija mūsų prisiminimai iki pat horizonto, palydėdami į bendrą praeitį, kur mes kitokie, kur nėra išsiskyrimų ir atstumų. Kur viskas įmanoma – tereikia ištiesti ranką. Ten mažiau skausmo ir daugiau šviesios ateities, išaustos iš saulėtekio dangaus, šiltos saulės ir bundančių gėlių rasotoje pievoje…

Išėjusieji pasilieka. Senose nuotraukose, įsimintinose datose, primenančiuose juos balsuose ir kvapuose. Užsnigtose gatvėse, namų sienose, nakties tyloje. Slepiasi nuo akių, užleisdami vietą čia gyvenantiems.

Sapnuose atneša mums geras naujienas, kad gyvenimas tęsiasi ir kad mes esame jų priežiūroje.

Padėka autorei! Pagal O. Majer esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Branginkime juos…

Prie visų esminių gyvenimo dėsnių pridurčiau dar vieną: “Neskaudink“.

Tame tiek gilumos ir prasmės.

Juk kaip dažnai, kai su kažkuo susipykstame, kai praleidžiame ilgą laiką automobilių kamštyje arba tiesiog ne ta koja išlipame iš lovos, mes pradedame skaudinti savo artimus žmones. Piktu žodžiu, grubiu poelgiu, savo abejingumu. Sąmoningai ar ne – neturi reikšmės.

Žmogus jautrus ir tyras. Žmogus labai pažeidžiamas. O mus mylintys žmonės pažeidžiami dar labiau. Jie atviri mums, jie mumis pasitiki, todėl nelaukia iš mūsų klastos ar smūgio į nugarą.

Neįtikėtinai lengva prarasti žmogų. Ir labai baisu. Bet mums kažkodėl atrodo, kad jei myli, tai ir pakentės, ir viską atleis.

Ir iš tiesų, pakentės ir atleis. Vieną, kitą, trečią kartą, kol skausmas nepavirs viena didele žaizda. Kai tiesiog jau nebeliks jėgų mylėti.

O rytoj-poryt gera nuotaika būtinai sugrįš. O žmogus – ne.

Mes atėjome į šį pasaulį, kad mylėtume vieni kitus. Kad kurtume savo mažą, gerą, šiltą pasaulį didelio pasaulio viduje. Kaip dažnai mes tai pamirštame.

O juk taip svarbu išlikti žmogumi bet kokioje situacijoje. Rūpintis ir saugoti tuos, kas šalia. Kad nesugriautume. Kad neprarastume. Kad išsaugotume tai, kas brangiausia gyvenime.

Neskaudink. Tai labai daug. Tai svarbu. Tai vertinga.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt.

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Mes reikalingi vieni kitiems

Pakalbėkime šiandien apie Mus. Žmones…

Kokie skirtingi mes vienas kitam beatrodytume, tačiau iš tiesų mes labai labai panašūs…

Visi ieško savo vienintelio teisingo kelio… Visi vienodai džiaugiasi ir liūdi…

Ir ateina laikas, kai kiekvienam žmogui kyla klausimas – o kam aš gyvenu? Kam esu sukurtas? Kur atrasti save tikrąjį, savo esminį gyvenimo pašaukimą… Ir kam…

Žinai, galima daug metų klausinėti savęs apie tai ir nerasti atsakymo. Bet… Viskas paprasta…

Pažvelk, juk pačiame klausime jau slypi atsakymas: “Kam aš sukurtas (kam reikalingas)?

Žmogus turi būti reikalingas. Dalinti save. Tame yra Kūrybos esmė. Tame pats Gyvenimas.

Ir, jei tik tu pažvelgsi į Gamtą, tu pamatysi joje šio Kūrybinio proceso esmę. Ji nuolat save dalina. Atiduoda dosniai ir tuo pačiu “pasipildo“.

Taip ir žmogus. Visišką pilnatvę, “pasipildymą“ jam suteikia tik “reikalingumas“ kažkam, tik savęs atidavimas…

Mes reikalingi vieni kitiems, mes atiduodame save vienas kitam. Ir tokiu būdu mes kuriame Gyvenimą.

Išmokęs atiduoti, žmogus suvokia, kas yra Meilė. Ta Meilė, kuri suteikia sąlygas Gyvenimui Būti, nuolat tęstis… Ta Meilė, kuri Kuria.

Kiekvienas, absoliučiai kiekvienas žmogus turi gilų poreikį būti kažkam reikalingu.

Mes reikalingi vieni kitiems, supranti?

Dalink save su Meile. Pabandyk. Ir tada tau daugiau nekils klausimas: “kam aš reikalingas…“

Tik taip Gyvenimas gali Būti. Tik taip gali Būti Tu.

Pagal Amu Mom novelę, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Bendrai gerovei

Pasaulis – toks trapus ir nenuspėjamas…

Mes negalime numatyti, kas įvyks rytoj. Negalime pakeisti to, kas nuo mūsų nepriklauso.

Bet mes galime labiau mylėti… Dažniau apkabinti… Pastebėti… Būti šalia… Dėkoti… Padėti… Dovanoti šilumą…

Galime įprastus ir paprasčiausius dalykus atlikti su meile ir rūpestingai…

Mes tikrai galime rinktis, kuo būtent dabar užpildyti savo gyvenimą.

Ko gero, taip kiekvienas iš mūsų prisideda prie bendros gerovės – puoselėdami savo mažą pasaulį, mes padedame didžiajam pasauliui aplink mus…

Saugokite save ir savo pasaulį. Šiandien tai reikalinga, kaip niekada.

Padėka autorei! Pagal A. Del esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Besąlygiška, stebuklinga…

Meilei nereikia priežasčių. Jei pradėsi ieškoti priežasčių, dėl kurių tu galėtum kažką pamilti, iš tiesų nerasi nei vienos.

Galima rasti priežastis prieraišumui, pagarbai, bendravimui. Bet nėra priežasčių meilei.

Tame ir yra jos esmė: ji pati yra visa ko priežastis. Todėl nėra ir negali būti jokių priežasčių meilei. Ji tiesiog yra. Ji yra tavyje. Ir tu esi meilė. Ir Dievas yra meilė.

Mes negalime jos apibrėžti, mes negalime jos suprasti. Bet mes matome, kaip ji veikia, ir matome jos daromus stebuklus – kai išskirti žmonės atranda joje vienybę, susvetimėję pradeda bendrauti, pasiekiama kas atrodė nepasiekiama, slėpiniai atsiveria, apgaulė išsisklaido, supriešinti apsikabina, gobšūs pradeda dalintis, nepatiklūs ima pasitikėti, kenčiantys atsigauna ir klesti, o praradę sveiką nuovoką atgauna ramybę šiame pasaulyje…

Ir viso to priežastis – meilė. Meilė be priežasčių.

Padėka autoriui! Pagal I. Nemoff esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !  

Tiesa, kurios moko gyvenimas

Pažvelkime tiesiai į šią iliuziją ir supraskime pagaliau, kad VISI MES ESAME VIENA.

Žmonija ir visas Gyvenimas – tai vientisas laukas. Visa tai yra viena. Todėl nėra nieko, kas gali būti aukščiau kažko, ir nėra nieko, aukščiau ko galima būti.

Tai svarbiausia tiesa, kurios moko Gyvenimas.

Argi tulpė svarbesnė už rožę? Argi kalnai gražesni už jūrą?

O kuri snaigė pati nuostabiausia? Juk visos jos nuostabios, o visos kartu jos sukuria nepakartojamą, širdį virpinantį reginį…

O paskui jos tirpsta, susiliedamos viena su kita, tačiau jos niekur neišnyksta, bet tiesiog keičia formą. Ir jos tai daro daugybę kartų: pereina iš kietos būsenos į skystą, iš skystos virsta garais ir paskui vėl sugrįžta nuostabaus grožio snaigių pavidalu.

Tai ir yra Gyvenimas: sąveika, apykaita, virsmas…

Tai ir esame MES.

Ir kai išnyksta iliuzinis “ego“ – išnyksta visi pranašumo miražai ir visa su tuo susijusi kančia. Atsiskyrimas nuo Visumos – visada kančia ir skausmas.

Vienybė, bendrumo pojūtis – tai visada pilnatvė, būties džiaugsmas ir harmonija.

VISI MES ESAME VIENA. Tai taps mūsų gyvenimu, kai išmoksime pamatyti kiekvieno žmogaus vidinį grožį ir unikalumą.

Ir nors mes esame skirtingi – kaip gėlės ar snaigės – tačiau kai tik atsisakome egoizmo, mes pradedame veikti išvien, ir tada išnyksta pranašumo iliuzija.

Tuomet MES TAMPAME VIENINGI, o iš mūsų “skirtingumo“ gimsta nuostabi ĮVAIROVĖS VIENYBĖ.

Padėka autoriui! Pagal N. D. Walsch alegoriją, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !