Autorius: Ruvi

Pasitik ją

Vakar mane aplankė laimė.

Ji buvo pasidabinusi rudeniu, kvepėjo spalvotais lietumis ir kažkodėl – meduoliais.

Mes sėdėjome virtuvėje, aš vaišinau ją karšta arbata, o ji pagardindavo ją rugpjūtyje sudžiovintais kvapniais žvaigždžių žiedlapiais. Paskui ji atsisėdo ant palangės ir tyliai uždainavo.

Ji dainavo apie tai, kas tyra, svarbu, mylima; apie tai, kas tyliai gyvena širdyje ir sušvelnina rankas; ji dainavo apie žmonių juoką, kuris panašus į šiltą gintarinį vėją ir apie šlapius nuo rasos lašelių takelius, vedančius į tai, ko kiekvienas ieško. Mes praleidome kartu visą naktį.

Ji nutūpdavo paukšteliu ant peties arba guldavosi ant kelių minkšta murkiančia kate. O ryte susiruošė į kelionę, atsiprašė ir žadėjo būtinai užsukti pavakaroti, paskui užsimetė ant liaunų petukų vaikiškais sapnais nuspalvintą vaivorykštę ir išskrido pro duris.

Bet aš džiaugiuosi, nes atsigręžusi ant slenksčio, ji pasakė, kad eina pas tave.

Pasitik ją.

Padėka autoriui! Pagal Al Kvotiono esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Ji visada atsiliepia

Pasauliui reikia siųsti būtent tokią žinią, kokios tu norėtum sulaukti iš jo. Ne todėl, kad Kūrinija sugrąžina tavo laiškus neskaitytus, bet todėl, kad ji visada atsiliepia pagal pašnekovo intonaciją.

O tai reiškia, kad:

Nori atradimų – Iš ryto atverk langą ir širdį naujai dienai…

Nori muzikos – dainuok kartu su mėgiamomis dainomis, arba dainuok pats…

Nori, kad tave sutiktų su šypsena – nusišypsok ryte savo atvaizdui veidrodyje…

Nori, kad tave mylėtų – apkabink ryte mamą, pasakyk mylimam žmogui, kad kaip gerai, kad jis yra tavo gyvenime, padovanok atsitiktiniam praeiviui gatvėje šypseną arba malonią smulkmeną…

Ir niekada negalvok, kad atiduodi tik dėl atpildo, neskaičiuok procentų, nelauk dividendų – galbūt, laimė ateis iš visiškai netikėtos pusės, ir jei tu daliniesi gėriu lengvai, tarsi paleidi iš savo delnų saulės zuikučius – tiesiog taip, besąlygiškai – laimė ateis būtinai, netikėtai, būtent tada, kai bus tau labiausiai reikalinga!

Padėka autorei!  Pagal Al Sneg esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Svarbiausia – pradžia

Kaip svarbu suprasti jėgas, kurias mes pažadiname veiksmui… Nereikėtų pradėti kažką daryti, jei nesuprantame, kokias jėgas aktyvuojame. Nes svarbiausia ir yra pati pradžia.

Būtent pačioje veiksmo pradžioje pažadinamos jėgos kažkokiam veiksmui, ir jei tų jėgų nesustabdysime – jos veiks ir vystysis toliau. 

Kaip pavyzdį galime įsivaizduoti akmenį ant kalno skardžio, kurį mes galime pastūmėti žemyn – krisdamas jis sukels griūtį ar laviną, o tai gali pakenkti ir žmonėms, ir mums patiems. Taigi, nuo mūsų priklauso: pastumsime jį ar ne, tačiau jei pastumsime akmenį, neįmanoma bus jo sustabdyti… Tai liečia ir pozityvius veiksmus – svarbu pradėti, o toliau veiksmas įgauna pagreitį. Skiriasi tik pasekmės – priklausomai nuo to, ką aktyvuojame.

Iš tiesų tai paprasta – pažadinti veiksmui tam tikras jėgas arba įvykius, tačiau nėra taip paprasta, o kartais ir neįmanoma, juos toliau suvaldyti.  Apie tai yra daug posakių: “Gera pradžia – pusė darbo“, “Ką pasėsi, tą ir pjausi“, “Geriausias mūšis – nepradėtas“, ir t.t.. Šį dėsnį taip pat gerai žino ir taiko tie, kas siekia manipuliuoti žmogaus sąmone.

Todėl prieš tai, kai mes ištariame žodį, parašome laišką ar pradedame kažkokį konkretų veiksmą, mes dar turime galimybę sustoti, tačiau jei pradėjome – tuomet veiksmas įgauna pagreitį, o mes tampame arba žiūrovais, arba dalyviais, arba – priklausomai nuo veiksmo pobūdžio – galime tapti ir aukomis.

Ir nesvarbu, koks tai veiksmas – materialus, ar tai mūsų mintys – šis dėsnis veikia vienodai. Tarkime, jei jaučiame, kad mus perpildo pyktis, mes galime jį sustabdyti, tuomet jis nepasklis, bet jei jo nestabdysime – pasekmės bus nesuvaldomos. Tas pats vyksta ir su kai kuriomis idėjomis – net jei jos primestos ar įdiegtos, jos mus užvaldo, o tuomet jas jau sunku užgesinti.

Todėl būkime atidūs – galvokime apie savo minčių ir veiksmų galimas pasekmes. Ir visada atminkime, kad tik iki veiksmų pradžios mes galime juos valdyti.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Žmonės-saulėgrąžos

Kartais saulės šviesą priimame kaip savaime suprantamą dalyką. Žinome, kad ji yra, ji visada sušildys, visada švies. Kaip saulėgrąžos, pasisukame į jos spindulius, sušylame jų glėbyje, nusiraminame, nutylame. Viskas tvarkoje, kai ji šviečia.

Bet kas, jei saulę netikėtai užtemdo debesys? Ir jau dieną, antrą, nėra taip ilgai lauktos šviesos, įprastos šilumos, nėra orientyro. Ir štai jau savaitė, dvi, trys. Debesys, debesys, lietus, tamsu, apsiniaukę… O tu – saulėgrąža, Šviesos vaikas. Ir kas belieka? Nuleisti galvą, žiūrėti žemyn, verkti rasos lašais, lenktis nuo vėjo gūsių ir laukti: tuoj-tuoj sulūšiu? 

O saulė ir pro debesis sako kiekvienam savo vaikui: “Tu – ne tik saulėgrąža, tu – maža saulutė. Dabar atėjo laikas išmokti dalintis savo sukaupta vidine šviesa su kitais.“

Apsižvalgyk aplinkui, pažiūrėk į saulėgrąžų laukus. Yra saulė – jos pasisuka į ją, linkčioja jai, godžiai sugeria Visatos meilę. O apsiniaukusiomis, lietingomis dienomis šios mažos saulutės atsigręžia viena į kitą ir keičiasi sukaupta šiluma ir šviesa. Taip ir gyvena, išgyvena, atsigauna – todėl kad vieningos. Ne tik savimi rūpinasi, bet ir keičiasi tarpusavyje gerumu.

Taip ir mes. Kartais saulės nėra. Ne todėl, kad jai kažkas nepatinka, bet todėl, kad ji – kaip išmintinga motina – nori, kad mes sužinotume dar vieną savo vidinės jėgos paslaptį.

Išmoktume gyventi širdimi.

Atsigręžtume vienas į kitą, padovanotume vienas kitam sielos šviesą, šiltą žodį, padrąsinančią šypseną, nuoširdų apkabinimą, palaikymą, reikiamą pagalbą.

Ir taptume saulute. Saulutėmis. 

Sulauktume, kada vėl bus šviesu Žemėje.

Patvirtintume, kad išmokome.

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Nina Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mes tai galime

Pasaulis nėra paprastas…

Kartais jis toks nepaprastas, kad sudėtinga išlikti žmogumi. Būna labai sunkios dienos. Ir kartais jos tęsiasi keletą metų.

Jūs bandote pakeisti situaciją, bet nieko nesigauna. Jūs prarandate darbą, pinigus, draugus, tikėjimą ir meilę.

Jūs matote siaubingus įvykius naujienose. Jums baisu. Jūs pilnai užsidarote savyje.

Kartas mus visus apgaubia tamsa. Mums reikalinga šviesa, bet mes niekaip jos nerandame.

Tačiau kas, jei Jūs ir Esate – Šviesa? Kas, jei jūs galite tapti Šviesos šaltiniu?

Ką aš galiu padaryti tiesiog dabar, kad tapčiau Šviesa?

Žinoma, aš negaliu įtakoti klimato kaitos, sustabdyti karų, pakeisti žmones. Bet aš galiu paveikti tuos, ką sutinku gyvenime, net jei mes nepažįstami. 

Mano elgesys turi reikšmę, nes aš gyvenu ne negyvenamoje saloje. “Užkrečiami“ liūdesys ir baimė, bet lygiai taip pat galima “užsikrėsti“ gerumu ir supratingumu.

Kiekvienas iš mūsų turi didelę įtakos jėgą, apie kurią dažnai net nežinome.

Kuo mes su jumis bebūtume, kaip mus beįtrauktų kasdieniniai rūpesčiai, aš tikiu, kad kiekvienas iš mūsų gali nušviesti dalelę Pasaulio…

Padėka autorei! Pagal Liz Gilbert esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mokykis matyti gėrį

Vienas mokinys buvo nuolat niūrus. Mokytojas nusprendė jam parodyti jo niūrumo priežastį ir paprašė:

– Atidžiai apžiūrėk šį kambarį ir pasistenk įsiminti visus rudos spalvos daiktus.

Kambaryje buvo daug rudų daiktų: baldai, užuolaidos, paveikslų rėmai, todėl mokinys lengvai susidorojo su šia užduotimi.

Tačiau netrukus Mokytojas jo paprašė:

– O dabar užmerk akis ir išvardink visus… mėlynos spalvos daiktus.

Mokinys sutriko ir atsakė:

– Bet aš nieko mėlyno nemačiau, juk tavo nurodymu aš įsiminiau tik rudos spalvos daiktus!

Į tai mokytojas atsakė:

– Atmerk akis, apsižvalgyk – juk kambaryje labai daug mėlynos spalvos daiktų.

Mokinys apsižvalgė ir nustebo pamatęs, kad tai tiesa.

Tuomet Mokytojas tęsė:

– Šia užduotimi aš norėjau tau parodyti gyvenimo tiesą: jei ieškai kambaryje tik rudos spalvos, o gyvenime – tik blogio, tai tu pastebėsi išskirtinai tik tai, ko ieškai. Atmink: jei ieškai blogio, tai būtinai jį rasi, bet… niekada nepastebėsi nieko gero.

Mokinys paprieštaravo:

– Bet aš maniau, kad verčiau laukti iš gyvenimo blogiausio, tuomet neteks nusivilti. O jei atsitiks kažkas gero – tai bus malonus siurprizas…

– Jei gyvenime būsi nusiteikęs blogam, tai būtinai taip ir nutiks, nes nuolat ieškosi patvirtinimų savo baimėms ir dvejonėms, – atsakė Mokytojas. – Laukdamas blogiausio, tu nepastebi gyvenime viso to gėrio, kuris jame iš tiesų yra. O nusiteikęs gėriui tu ne tik kursi gėrį, bet ir išsiugdysi tokią dvasios stiprybę, kad ir pasitaikiusius sunkumus įveiksi nepalūždamas! Todėl – mokykis matyti gėrį…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Skirtinga vaikystė

Kartą vyresnioji duktė paklausė savo tėvo:

– Įdomu, tėti, o kaip jūs augote, kokia buvo jūsų vaikystė be šiandieninių technologijų: be interneto, kompiuterių, kondicionierių, spalvotų televizorių, mobiliųjų telefonų? Juk turėjo būti labai nuobodu?..

Tėvas nusišypsojo, prisiminęs savo vaikystę:

– Taip, dukrele, mes nesėdėjome visą dieną prie kompiuterio, mes visą dieną buvome lauke, gamtoje – važinėjome dviračiais, žaidėme įvairius žaidimus, ir tik vakare grįždavome į namus. Mes nebijojome eiti vieni į mokyklą nuo pat pirmųjų klasių. Mes žaidėme su tikrais draugais, o ne su draugais internete. Rašėme vieni kitiems raštelius ir laiškus ant popieriaus.

Mes gėrėme švarų vandenį iš krano, o ne iš plastikinių butelių. Retai sirgome, o jei ir sunegaluodavome, tėvai mus gydė paprastais vaistais, kurie tada buvo gaminami tiesiog vaistinėje, o imunitetą stiprino liaudies medicinos priemonėmis. Mes buvome liekni, nors kasdien valgėme duoną ir bulves.

Duktė susidomėjusi sukluso…

– Mes mokėjome pasigaminti žaislus patys ir dalinomės su draugais knygomis ir žaislais, – tęsė tėvas. – Tėvai nelepino mūsų daiktais, bet mylėjo mus, todėl išmokė mus branginti dvasines vertybes, o ne materialius daiktus. Jie mokė mus sąžiningumo, pagarbos, darbštumo ir žingeidumo. Mes gerbėme juos, kaip ir visus vyresnius žmones.

Žinai, mes be kvietimo galėjome užsukti pas draugus, ir jų tėvai mus visada kažkuo vaišino. Mes aptarinėjome knygas ir filmus, o herojai, kurių pavyzdžiu norėjome sekti, buvo drąsūs, sąžiningi, visiems padedantys ir visų gerovei veikiantys žmonės. Ir mūsų prisiminimai išliko juodai-baltose nuotraukose, bet jie tokie spalvingi ir mieli širdžiai!

Tėvas pagalvojo ir pridūrė:

– Sutinku, mes neturėjome tų technikos stebuklų, kuriuos turite jūs… Bet mūsų gyvenime buvo daugybė kasdieninių stebuklų, kurie mums atrodė savaime suprantami: mes gyvenome sveikoje sąveikoje su gamta, daug bendravome, dažnai susitikdavome, mylėjome, kūrėme, draugavome!

Mūsų gyvenimas buvo ne virtualus, jis buvo gyvas ir tiesioginis! Ir to nepakeis jokios technologijos. Supranti, dukrele, mūsų vaikystė tiesiog buvo kitokia…

Pagal sutrumpintą nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !