Autorius: Ruvi

Atsiliepti gyvenimui

Patiko atsitiktinai nugirsta frazė: “atsiliepti gyvenimui“. Tai reiškia išnaudoti visus jo pateiktus šansus, galimybes ir laiku reaguoti į pokyčius.

Reiškia jaustis maksimaliai gyvu rytais. Pabusti kiekvieną rytą atsinaujinus, godžiai įkvėpti deguonį, tarsi pirmą kartą. Vakarykščio tavęs jau nėra.

Būti pasiruošusiam permainoms. Būti lanksčiu asmeninėse transformacijose, kol jos nenubloškė tavęs, neklausdamos, nori tu to ar ne.

Negadinti skonio pigiais pakaitalais, nesvarbu, santykiai tai ar daiktai. Būti nuoširdžiu ir atviru. Būti stipriu ir kartais pažeidžiamu. Tame yra tam tikra jėga ir resursas. Tai normalu.

Iškelti į prioritetus savo vertybes ir ketinimus, o ne socialinius statusus ir vaidmenis. Jei juos panaikintų, kas beliktų iš tavęs?

Patirti įvairius jausmų spektrus ir stebėti save juose. Nors kartą atvirai ir nuoširdžiai pasidalinti tuo, kas vyksta tavyje.

Mylėti visą gyvybę ir pačio gyvenimo tėkmę. Įsilieti į jo srautą.

Kai gyvenimas bučiuoja tave – tai juntama. Mėgaukis.

Juk viskas taip greitai keičiasi.

Padėka autorei! Pagal A. Hoffmann esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Pirmiausiai pasakykime sau

Bet kuri ištarta arba užrašyta frazė taikoma abiems pusėms. Ir jums, ir kitai pusei. Bet žmonės kažkodėl tai pamiršta…

“Aš niekam nieko neprivalau“. Gerai, sutinku. Bet ir “tau niekas nieko neprivalo“.  Ir kas, kad tu nori klausytis muzikos vėlai naktį, bet gi nepamiršk: tu niekam nieko neprivalai, bet ir mes neprivalome taikstytis su tavo norais ir girdėti tą triukšmą. Mes taip pat tau nieko neprivalome…

“Branginkite tuos, kas jus myli ir neatstumkite jų“… Gražiai pasakyta, dažnai tai girdime. O dabar pabandykime apversti viską kiek kitaip: tarkim, jus myli alkoholikė iš pirmo aukšto. Na, patinkate jūs jai. Ir ji nori, kad jūs sėdėtumėte su ja vakarais, ir, gurkšnodami degtinaitę, klausytumėte jos ilgesingų pasakojimų apie tai, koks žiaurus pasaulis ir kad visi prieš ją. Gerai. Eikite ir branginkite. Arba štai vyrukas. Na ir kas, kad godus ir netvarkingas? Bet nuoširdžiai myli jus su jūsų alga ir padoriais pasiturinčiais tėvais. Galite už jo ištekėti – juk reikia branginti tuos, kas jus myli ir jų neatstumti.

“Mylėkite savo tėvus“ – graudžiai ašarodama rašo viena moteris, supykusi ant sūnaus, kuris neatsiliepė į jos skambutį, o pati tuo pat metu šaukia ant savo pagyvenusios motinos: “Uždaryk duris… užknisai!“

Visus žodžius, kuriuos norime pasakyti kitiems, pirmiausiai reikia pasakyti sau.

Padėka autorei! Pagal Sigita Ulskaja esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Prisiminti save

“Atrasti save“ … – iš tiesų tai veikia visai ne taip.

Jūs – ne popierinė kupiūra, atsitiktinai atrasta žieminio palto kišenėje.

Jūs nepamesti.

Jūsų aukštesnysis “Aš“ visada buvo ir yra jumyse po kultūriniais reikalavimais, kitų žmonių nuomone, klaidingomis išvadomis, kurias jūs padarėte vaikystėje ir būdami suaugę, ir kurios tapo įsitikinimu apie tai, kas jūs esate.

“Atrasti save“ – iš tiesų reiškia sugrįžti į save.

Reiškia – suprasti save, atrasti save.., prisiminti – kuo jūs buvote prieš tai, kai pasaulis “paėmė jus į savo rankas“…

Mintys iš Dolores Kenon kūrybos, parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Viena iš priežasčių…

Kartais žmogaus agresija – tai jo nerealizuoto potencialo išraiška. Ši agresija įvairiomis formomis gali būti nukreipta į aplinką, į kitus žmones, į pasaulį, bet iš esmės – tai besiveržianti iš vidaus neįsisavinta asmeninė jėga.

Užslopinta viduje, ji primena apie save kaip tik gali: kūno simptomatika, augančiu nerimu, tarsi niekaip negali rasti sau vietos, nusivylimu, bejėgiškumu, liūdesiu, ilgesiu…

Taip, to jausmo, to savęs tikrojo ilgesio – gyvo, kūrybingo, laisvo, gyvenančio pagal širdies balsą, pagal sąžinę ir tiesą – to jausmo su niekuo nesupainiosi… 

Ypač jei žinai ir prisimeni save tikrąjį – šio pergyvenimo niekaip neištrinsi ir neišbrauksi, jis persmelkia kiaurai. Ir tuos, kas nešiojasi savyje tą vidinę ugnį, atpažįsti kaipmat iš jų žvilgsnio, iš rusenančių liepsnelių akyse.

O dar štai toks visiems pažįstamas pojūtis, kai viskas (ne kažkas, o apskritai viskas…) tavo gyvenime NE TAIP… Būtent tai – vienas iš ryškiausių indikatorių ir liudijimų apie tai, kad neišreiški savo vidinės prigimties, savo sielos ir dvasios gylio-aukščio-platumos.

Ir tuomet išorinis pasaulis – tik vidinio pasaulio, tavo vidinės nelaisvės projekcija… o visa agresija, sklindanti į išorę – tik skausmo ir liūdesio forma dėl savo nelaisvės, dėl to, kas tavyje dar neišskleista ir neišreikšta.

Padėka autorei! Pagal K. Messing tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Kaip pasielgti?..

Prieš tave žmogus, iš kurio sklinda skausmo ir agresijos bangos. Neskubėk atsakyti jam tuo pačiu. Pagalvok. Kas dedasi jo sieloje? Ko siekia šis žmogus?

Juk viskam yra priežastis. O kokia bus jūsų bendravimo pasekmė – priklausys ir nuo tavęs.

Skausmas ir agresija – tai meilės trūkumas. Žmogus, kurio širdyje yra meilė, nepatiria piktų jausmų. O žmogui, kuris svaido prieš tave žaibus – šią akimirką labiausiai trūksta meilės.

Pas tave jį galėjo atvesti viena iš dviejų priežasčių. Pirmoji – panašus pritraukė panašų. Antroji – tavyje yra pakankamai meilės ir stiprybės, kad jomis pasidalintum.

Ir nuo to, kaip tu pasielgsi, priklausys, kokia bus pasekmė šiam žmogui ir pasekmė, kuri artimiausiu metu pas tave sugrįš.

Atmink viena: tai, kas vyksta su šiuo žmogumi – yra meilės trūkumas, kurios nesąmoningai ieško jo kenčianti siela…

Meilės ir supratingumo… Nes – “Ugnies ugnimi neužgesinsi“…

Mintys iš Dž. Krišnamurti pasisakymų, parengė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Ką iš tiesų reiškia būti “čia ir dabar“?

Galima sakyti, kad tai laimės sinonimas. Ir tai paprasta paaiškinti: mes galime būti laimingi tik sąmoningai išgyvendami kiekvieną akimirką.

Pavyzdžiui, žmogus dirba, bet galvoja ne apie darbą, o apie pietus, o pietaudamas galvoja ne apie maistą, bet apie darbą… Arba žaidžia su vaiku, bet galvoja apie šventinį vakarą, o šventinio vakaro metu galvoja apie tai, kad reikėtų dažniau žaisti su vaiku, ir t.t..

Tai užburtas ratas: klaidžiojančios mintys, neramus protas, aptemdyta sąmonė… Tokiu atveju žmogaus tiesiog nėra akimirkoje “dabar“, jo mintys vedžioja jį ratu.

Dabar suprantate, kodėl mūsų mintys tokios galingos? Jos mus veda, tiesiogine prasme – veda: viena ar kita linkme… arba ratu.

Būti “čia ir dabar“ reiškia būti sąmoningu, savo mintimis būti šioje akimirkoje – tik taip galime pajusti gyvenimo pilnatvę.

Iš Dž. Krišnamurčio pasisakymų, parengė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Paklausyk…

Paklausyk, bet juk kiekvieną dieną vis vien pavyksta gyventi. Stebėti, kaip geltonuoja lapai, kaip į pavakarę vėjas išvaiko debesis, apnuogindamas šaltą rudeninį dangų…

Ką mes apie save begalvotume, mes nepraradome gebėjimo šypsotis, prisiminti gėrį, mylėti. Kaip mes bepavargtume, mes darome tai, ką galime, rūpinamės tais, kam reikia mūsų pagalbos ir nepamirštame savęs.

Mes susitinkame, bendraujame, klausomės muzikos, įterpdami miesto triukšmą arba aromatingą miško tylą. Einame pasivaikščioti, šildomės kavinėje, vaikštome į parduotuves.

Ir net tuomet, kai slepiamės nuo visų, kai aklinai uždarome duris ir vienatvėje glaudžiamės prie savo sezoninės melancholijos – mes gyvename toliau. Niekas nesustoja. Tiesiog kartais kažkas prapuola iš akiračio.

Paklausyk, juk vis dėl to yra tai, kas laiko mus už rankos, perveda per tamsius laikus, parodo kelią. Ateina į pagalbą: mylimojo apkabinimu, draugų skambučiais, gerais filmais, išmintingomis knygomis…

Nuolat primena, kad mes ne vieni, kad viskas anksčiau ar vėliau, bet susitvarkys.

Reikia tik gyventi ir jausti. Jausti ir kvėpuoti, pripildant plaučius vėsaus rudens prana…

Padėka autorei! Pagal O. Majer esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 ! 🙂 !

Patikimiausias kelrodis

Eiti, sekant širdies kompasu, kur jis bevestų. Tai geriausias kelias, kurį aš žinau. Nesvarbu, bus rezultatas toks, kokio tikiesi, ar visai kitoks.

Tu žinai, kad tai tavo pasirinkimas – tyras ir sąmoningas. Ir net jei viskas pasisuka ne taip, kaip galvojai, laikui bėgant tu pamatysi tame ir gerovę, ir prasmę.

Klausytis širdies – tai reiškia turėti stiprų ryšį su savimi, su siela, su savo aukštesniuoju Aš. Tuomet širdies balsas ypatingai aiškus ir ryškus. Ir tu judi savo kryptimi, lengvai aplenkdamas kliūtis “taip reikia“, “taip priimta“, “ turi atitikti“, “privalai“…

Jei širdyje – meilė, tuomet tavo laivas plaukia pagal meilės kompasą. Tai reiškia, kad visi sprendimai, visi pasirinkimai daromi iš meilės.

Tu gali nepateisinti kažkieno lūkesčių, gali nuliūdinti. Bet kiti juk taip pat mokosi savo pamokas, tame tarpe ir su tavimi. Tai, žinoma, nemalonu – kažką nuliūdinti. Bet būti drauge, kai laikas išeiti, arba padaryti žmogui “paslaugą“, pasiėmus jo atsakomybę ant savo pečių – tai žymiai blogiau abiems pusėms.

“Ego“ visada turės abejonių. Ypač tuomet, kai širdis paprašo žengti ryžtingą žingsnį į nežinią, palikus nuošalyje įprastą ir patogų gyvenimą.

Abejonės, baimė – tai įprasta reakcija. Svarbu nežiūrint į nieką eiti savo maršrutu, sekant savo širdies kompasu.

Tuk-tuk… Tuk-tuk-tuk… Kaip Morzės abėcėlė. Atidžiai klausai… Ir eini…

Padėka autorei! Pagal T. Gromova-Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !