Autorius: Ruvi

O dabar – arbata…

Arbata – tai ne šiaip sau užsiėmimas.

Arbata – tai leidimas sau sustoti, mėgautis garuojančio puodelio aromatu ir ramiai gėrėtis supančia aplinka.

Juk jei žmogus tiesiog žiūri į vieną tašką arba susimąstęs žvelgia kažkur į tolį, tai paprastai sukelia įtarimą ir klausimus: “Kažkas atsitiko?“, “Ar gerai jautiesi?“ ir pan..

O žmogus su arbatos puodeliu nekelia jokių įtarimų. Todėl kad – arbata… Ir kelios minutės ramios palaimos, kurios nevalia trikdyti… Net minčių šurmulys palengva nutyla ir prisėda šalia ant suolelio.

O jei puodelyje dar ir kvapnios žolelės, primenančios vasarą, šilumą ir pievos gėlių žydėjimą… Mmmm…

Ir tegul visas pasaulis palauks… Nors ne, tegul pasaulis skuba su savo reikalais, tai aš palauksiu, kol pajusiu, kad vėl esu pasirengusi pasinerti į jo begalinį sūkurį.

O dabar… arbata…

Padėka autorei! Pagal I. Kiričenko esė, vertė ruvi,lt

Gerumo ir tyro džiaugsmo mums visiems 🙂 !

Ką daryti, kai nėra jėgų?

Sustingsti. Sustoji. Taip būna, kad nėra vidinės ugnies ir jėgų sparčiai judėti. Apskritai nėra jėgų.

Ir blogiausia, ką galima padaryti, kai energija nulinė – tai versti save veikti taip pat aktyviai, kaip ir tuomet, kai turime daug energijos. Ir peikti save, kad jos nėra. Lyginti save su kitais. Bandyti prisitaikyti.

Svarbu suprasti, kad žmonės genetiškai turi skirtingą energijos kiekį. Skirtingą energijos valdymo patirtį. Skirtingus įgūdžius. Ir pakilimo bei išsekimo periodai būna pas visus.

Yra ciklai. Yra individualus cikliškumas ir makro-cikliškumas. Sezoniškumas. Įvairios situacijos planetoje.

O dabar įsivaizduokite, kad žmonės nuolat lygina save su kitais. Nesąmoningai.

Tačiau vienas jau gimė su kieta energetika, bet gali iššvaistyti jos atsargas, net būdamas energijos pakilime. Kitas galėjo gimti su žemos energetikos sistema, bet patirdamas stresą ar būdamas žemos energetikos taške, sugeba energiją valdyti ir būti efektyvus pagal rezultatus ir aktyvumą. Lyg ir galima būtų tai palyginti, bet geriau to nedaryti. Kad suprastume savo individualias galimybes.

Bet yra taškas, į kurį labai nenori pakliūti visi žmonės. Tai ilgalaikis išsekimas. Išnulinimas. Sustingimas. Sustojimas.

Metuose tai vėlyvas ruduo, gyvenime – įvairaus amžiaus krizės, mėnesio pabaigos ciklas, paskutinės delčios dienos, ir t.t..

Tai ir yra būtent tas taškas, kai verta pagaliau išsimiegoti. Pailsėti. Duoti sau galimybę nieko nedaryti. Stebėti. Tokiu atveju padeda susitaikymas su situacija ir suvokimas, kad bus pavasaris ir ateis įkvėpimas.

Nes kyla pavojus, jei nuolat spausime save. Kaip ir ištempta spyruoklė, žmogus gali nesugrįžti į pradinę padėtį. Krūviai būna nepakeliami, bet mumyse yra įdėtas saugiklis, kuris perspėja apie išsekimą. Indikatorius, kuris parodo, kad gyvenimo energijos bakas yra tuščias.

Mes ne visada tai pastebime, ypač jei įpratome savęs negirdėti, nuvaryti save. Jei lyginame save su aplinkinių “sėkminga sėkme“, kurią priimta viešai demonstruoti. Tuomet gyvenimo jėgų likučiai išnaudojami vidiniam konfliktui ir bandymui išspausti iš jau nuvaryto arklio dar porą kilometrų.

Todėl situacijoje, kai viskas lūžta, griūna, baigiasi, sustingsta, reikia leisti sau nesiimti aktyvių veiksmų. Reikia stebėti save, pripažinti savo bejėgiškumą, pasirūpinti savimi.

Negali judėti – nejudi. Atidedi priimtus svetimus įsipareigojimus. Sustabdai projektą. Išeini į tylą. Į mišką. Į atsiribojimą, kuriame atgauni jėgas. Tiesiog kvėpuoji.

Jei tai tęsiasi ilgiau nei mėnesį – ieškai didelių energetinių skylių. Gyvenimo strategijos, scenarijaus, toksiško faktoriaus lygmenyje.

Ir, žinoma, energijos šaltinio.

Padėka autorei! Pagal Svetlanos Patruševos tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir vidinės stiprybės mums visiems 🙂 !

Palaikyti ryšį su savimi…

Kartais taip nedaug reikia, kad padarytume savo dieną geresne. Kad padėtume sau dabar, šią akimirką. Pastebėjote?

Paimti medinį šaukštą vietoje metalinio ir suvalgyti sriubą.
Padėti sau po nugara pagalvę.
Pakabinti pagaliau užuolaidas (tai užtrunka kiek ilgiau, bet kartais rezultatas įkvepia!)..
Arba, atvirkščiai – atitraukti užuolaidas.

Atidaryti langą.
Įleisti į kambarį saulę. Arba lietaus garsus. Gaivumą. Gyvo pasaulio kvapus.
Taip, tiesiog dabar.
Pasėdėti, sutelkti dėmesį į juos. Tik į juos.

Nusiimti ankštus drabužius, persirengti į laisvus ir patogius.
Smagiai pasirąžyti.
Atsigerti vandens.
Atsistoti ir pavaikštinėti.

Apglėbti save abiem rankom.
Paklausti savęs: “Ko norėčiau tiesiog dabar?“ – ir išgirsti atsakymą. Ir padaryti tai dabar – juk mes ne visada paisome tai, ko iš tiesų norėtume.

Tokie maži, prieinami, ir tokie svarbūs būdai – padaryti savo dieną geresne.
Savo gyvenimą geresniu.
Palaikant ryšį su savimi – jautriai, subtiliai ir su pagarba.

Padėka autorei! Pagal Aleksandros Sneg esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tai, kas iš tiesų yra tavo…

Tai, kas iš tiesų yra tavo – niekur iš tavo gyvenimo nedings. Tai visada kažkokiu būdu bus tavo gyvenime. Nepriklausomai nuo to, lauki to ar ne, pripažįsti tai ar nelabai.

Tai, kas tikrai yra tavo – už tai nereikia kovoti ar grumtis, bandyti atimti ar išplėšti iš kažkieno rankų. Tai tavo – ir todėl priklauso tau. Ir tau nereikia įrodinėti savo teisę tai turėti. Tai tiesiog tave papildanti dalis: tu ir tai, kas iš tiesų tavo.

Tu gali būti nepasiruošęs priimti tai, kas tikrai yra tavo. Bet dėl to tai niekur nedingsta. Tai tiesiog bus kažkur šalia. Lauks tavęs.

O kai būsi pasiruošęs priimti – tai labai lengvai ateis į tavo gyvenimą. Stebėtinai lengvai. Kai šitai suvoki, pasidaro taip džiugu, pasijunti toks laisvas, kad norisi šypsotis.

Kai esi pasiruošęs priimti tai, kas iš tiesų yra tavo – tai tiesiog atsiduria savo vietoje. Tarsi visada ten buvo. Ir tu stebiesi, kodėl neįsileidai to anksčiau.

Tai, kas iš tiesų tavo – reikia saugoti. Bet nepririšti. Nes tai vis vien niekur nedings. Todėl kad – tavo. O jei išėjo, reiškia, buvo ne tavo ir ne tau. Reiškia, tai buvo kažkokiam kitam žmogui. Neimk to, kas ne tavo. Brangink ir saugok tai, kas tavo.

Kai esi šalia to, kas tavo, tau nereikia dėti jokių pastangų. Tu tiesiog gyveni. Toks, koks esi. Ir nekeli beprasmiško šurmulio. Ir neturi abejonių.

Tau nereikia mokėti už tai, kas tikrai yra tavo. Arba aukotis, arba kažko atsisakyti… Tai tavo tiesiog todėl, kad taip yra.

Būna ir taip, kad kažkas duodama mums tam tikram laikui. Kad prisiliestume arba susipažintume. Bet tai, kas tikrai tavo – visada bus šalia. Net jei nepripažinsi to ar visomis išgalėmis bandysi to atsisakyti. Tai vis vien bus visada šalia.

Tu niekada neprarasi to, kas yra tikrai tavo. Tiesiog negalėsi prarasti. Negalėsi savęs apgauti.

Nes tai, kas yra tikrai tavo – gyvena tavo širdyje.

P.S. Tu gali ir pats kai ką padaryti dėl to, kas iš tiesų yra tavo. Pakviesti tai. Ir sulaukti.

Padėka autorei! Pagal O. Leščenko esė, vertė ruvi.lt

Gerumo ir tyro džiaugsmo mums visiems 🙂 !

Prieš Aušrą

Jūsų gyvenimas turi sugriūti, prieš tai, kai jis pasikeis.

Jūs turite apsivalyti, prieš tai, kai Užsipildysite.

Sena sutrūnys, kad Nauja užgimtų.

Tamsa apgaubs, kada galėtų atskirti Šviesą.

Ir tą akimirką, kai viskas byra ir griūna, kai siaučia audra ir juda žemė po kojomis –

Laukite Aušros, ji ne už kalnų.

Pagal Amu Mom miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Ramaus ir jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Drąsa gyventi

Begalinis tikėjimas gyvenimu – tai ne saviapgaulė, uždengianti akivaizdžią kiekvienam iš mūsų tiesą, mielieji…

Atvirkščiai, tai labai drąsi savybė – gyventi toliau, žinant šią tiesą. Tai savybė neprarasti prasmės tuomet, kai jau viskas atrodo beprasmiška.

Tai savybė eiti per gyvenimo audras, negalvojant, kodėl būtent dabar jos prasidėjo ir kodėl palietė būtent tave.

Žinote, aš labai gerbiu žmonėse tą tylią drąsą, kurioje nėra jokio demonstratyvumo, nėra vaikiškos išpūsto nenugalimumo vaidybos, nėra iliuzijų, kad viena įveikta kliūtis garantuoja jiems ir kitas pergales…  nėra agresyvumo, priešiškumo, žiaurių kovų taip pat nėra.

Yra pirmojo žingsnio tiesa, kuris žengiamas į nežinomybę tik todėl, kad trauktis jau nėra kur…

O tai jau daug. Labai daug, patikėkite…

Nepraraskite tikėjimo gyvenimu. Net pačią beviltiškiausią akimirką.

Keliaukite ten, kur žiūri ne tik jūsų akys, bet ir širdis…

Nuoširdi padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Klestėjimas – įvairovės vienybėje

Pamokymai ir teorijos, kurios bando sudėlioti tavo gyvenimą į lentynėles, uždaro tavo kūrybinį potencialą.

Kai kažkas sako tau, kad privalai gyventi pagal griežtą reglamentą, ir tu su tuo sutinki, tuomet tavo prigimtis nutyla, o kūnas susigūžia.

Kai kažkas siekia sukelti tau kaltės jausmą dėl to, kad tu mąstai ne taip, gyveni ne taip, nešioji ne tokius drabužius, valgai ne tokį maistą – tai byloja ne apie dvasingumą. Tai klestinčios gyvenimo įvairovės neigimas.

Upė neteka pagal nurodymus. Paukščiai neskraido pagal grafiką. Medžiai neauga pagal tvarkaraštį. Beržas nesiekia tapti pušimi ar gluosniu. Jis išreiškia savo prigimtį, kurią suteikė jam Gamta ir yra Kūrėjo įrašyta į jo DNR.

Tu – taip pat Gamtos dalis. Ir lygiai taip pat turi teisę išreikšti savo unikalumą, nesprausdamas savęs į kažkieno lūkesčių rėmus ir nesižvalgydamas į sausas koncepcijas ar “dvasinio augimo“ taisykles.

Nėra jokių autoritetingų mokymų, išskyrus tavo širdies balsą.

Padėka autorei! Pagal Aleksandros Karbovskajos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Taika širdyje

Jei žmogus suirzęs, jei jis nori kažką pažeminti, įžeisti, tai reiškia, kad jame susikaupė daug vidinio skausmo, kurio jis neįveikė. Už kiekvieno pikto poelgio slypi kažkokia labai asmeniška istorija.

Juk dauguma čia patiria savo asmeninius didelius arba mažus pragaro ratus. Ir kai žmogus kažkokio vidinio skausmo pilnai neišgyveno, nuslopino savyje, tuomet jis jame kunkuliuoja, prašosi išleidžiamas į išorę.

Psichiškai sveiki, laimingi žmonės niekuomet sąmoningai nesuteiks skausmo kitai gyvai esybei. Ir labai stengsis, kad net netyčiomis nieko neužgautų.

O dabar žmonėms ypatingai sunku. Vėlyvą rudenį vyksta organizmo prisitaikymas tarpsezoniui, plius metų pabaigoje tenka spręsti įvairius iš anksčiau susikaupusius klausimus. Daug streso. Daugiau, nei įprasta. O dar visiems žinomas socialinis nestabilumas. Dauguma žmonių su tuo nesusitvarko.

Todėl jei į tave yra nukreipiama emocinė agresija, iš tikrųjų ji nėra taikoma asmeniškai tau. Ko gero, žmogus tiesiog nesusitvarko su savo vidine įtampa. Ir tai neturi nieko bendro su tolerancija blogam elgesiui. Tai reiškia, kad nereikia to priimti asmeniškai, nesusižeisti, neeikvoti savo energijos. Neskleisti toliau blogio.

O ką mes tikrai galime tokioje situacijoje padaryti – tai saugoti savo vidinio pasaulio harmoniją ir tyrumą. Rasti laiką poilsiui, išsimiegoti, pasidžiaugti tuo, kas yra gero gyvenime. Skaityti geras knygas, žiūrėti įkvepiančius filmus. Bendrauti su artimais žmonėmis, dovanoti aplinkiniams savo meilę ir širdies šilumą. Skleisti šviesą.

Juk kai taika širdyje – taika ir pasaulyje.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !