Autorius: Ruvi

Žiema – tai viena didelė stebuklinga pasaka.

Joje trys dalys ir begalinis stebuklų kiekis kiekviename puslapyje. Ką ten puslapyje – kiekviename šios nuostabios istorijos žodyje slypi po vieną mažą stebuklą!

Gruodis – “Apie tai, kaip pajusti stebuklą“…
Sausis – “Apie tai, kaip pačiam sugalvoti stebuklą“…
Vasaris – “Apie tai, kad stebuklas – tavyje“…

Ir tu esi šios žiemos pasakos autorius, kūrėjas, rašytojas – kaip tau labiau patinka. Svarbiausia, kad tu esi burtininkas.

Atverk savo sielą, ir tiesiog leisk stebuklui būti!

Padėka autorei! Pagal V. Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir tyro būties džiaugsmo mums visiems 🙂 !

Gimsta nuotaika, kurią norisi dovanoti. Semti samčiu iš Gėrio Šaltinio ir dalinti į mielas rankas.

Gimsta šiluma ir šviesios ateinančios tikrovės matymas – žingsnis po žingsnio, nuo vilties ženklų iki geros nuojautos pėdsakų. Ir todėl taip ramu širdyje.

Gimsta vėjas, įkvėpimo vėjas, troškimo prasmingai gyventi vėjas.

Daryti viską su įkvėpimu. Kaip žingeidus vaikas, skubėti pasitikti žinių ir stebuklingų “kasdieninių“ reikalų.

Juk viskas turi savo nepakartojamą skonį ir spalvą: ir išplautas puodelis, ir perskaitytas eilėraštis, ir nupieštas ant drobės nepažįstamosios vualis, ir atviras pokalbis virtuvėje su arbata ir pyragu.

Įkvėpimo vėjas sugrąžino šį, atrodytų, jau seniai pamirštą pojūtį – kai viskas gyvenime įdomu.

Viskas, kas pasirinkta. Ką norisi sukurti. Dėl ko norisi gyventi.

Ir tas – tas kažkas šviesaus – dabar užgimsta.

Aš linkiu visiems laimės!

Padėka autorei! Pagal N. Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 ! Jaukios šventinės šeimos vakarienės ir artimųjų širdžių šilumos 🙂 ! Ir tegul pildosi viskas, ko taip nuoširdžiai ir su meile linkime vieni kitiems 🙂 !

Būna, kad gyvenime niekaip neatsiranda vietos kažkokiam žmogui.

Štai, yra žmogus.

Ir tu bandai ir taip, ir anaip, bet vietos jam neatsiranda.

Todėl kad daug darbo, jis, kaip vanduo, išsilieja ir užima visą laisvą erdvę – suspėti, nepraleisti, susitarti… Arba nuotolinis pasitarimas pusantros valandos. Paskui dar kažką paruošti, suskaičiuoti, užpildyti, išsiųsti – atsikvėpti. Bet atsikvėpti tik 15 sekundžių, o paskui vėl prisiminti, kiek dar visko liko padaryti.

Ir dar vaikai. Paruošti, pamaitinti, išleisti į mokyklą, sužinoti, kad mokykla uždaryta karantinui, pulti į neviltį. Atsigauti, patikrinti namų darbus, pažaisti su vaikais. Suprasti, kad greitai Kalėdos, dovanos, šventės, pradėti viską planuoti.

Ir žinutės. Socialiniuose tinkluose draugai, artimi ir nepažįstami žmonės. Vakarop nuo tų žinučių ūžia galva, bet ryte, vos pabudus, tu vis vien pirmiausiai imi į rankas telefoną. Su permainingais gėdos ir priklausomybės jausmais.

O dar tvarkymas, šampūnas baigėsi, nėra normalių žieminių batų, ir reikėtų pradėti sportuoti… – ir visą laiką sukasi galvoje įvairiausios mintys…

Bet visos šios mintys paradoksaliu būdu neišlaisvina, o tik dar labiau užteršia galvą.

O tu vis ieškai joje vietos tam žmogui.

Ir nėra.

Nėra jos.

O taip naiviai norisi, kad atsirastų.

Bet jo niekaip neįterpsi tarp “nupirkti kiaušinių“, “patikrinti, ar kuprinė sudėta“ ir “atsakyti į laiškus“.

Į šitą tavo suaugusį, neatidėliotiną, suplanuotą gyvenimą.

O taip apmaudu.

Ypač, jei tas žmogus – tu pats.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Indijoje yra toks pasakojimas apie gerą ir kuklų žmogų, kuris kiekvieną rytą meldėsi prie Gango upės.

Vieną kartą jis pamatė, kad vandenyje blaškosi nuodingas voras. Žmogus sudėjo delnus rieškučiomis ir ištraukė vorą.

Kai jis padėjo vorą ant žemės, šis jam įgėlė. Bet žmogaus būsena buvo tokia tyra, kad voro nuodai jam nepakenkė.

Kitą dieną istorija su voru vėl pasikartojo. Ir trečią dieną gerasis žmogus vėl ištraukė besiblaškantį vorą iš vandens…

Voras paklausė jo:

– Kodėl tu vis gelbėji mane? Argi tu nesupranti, kad kaskart aš tau įgelsiu? Nes aš negaliu kitaip – tokia jau mano prigimtis!

Gerasis žmogus eilinį kartą paleido vorą ir atsakė:

– Ir aš negaliu kitaip: aš gelbėju tave, nes tokia mano prigimtis.

… Gali būti daugybė priežasčių būti geru, bet labiausiai įkvepia būtent ši: “ Tiesiog todėl, kad mano tokia prigimtis“.

Tai tarsi kažkokios aukštesnės vidinės jėgos valioje… Voras gelia. Bitė renka medų. Skruzdė stato skruzdėlyną. O žmonės padeda kitiems, nežiūrint į nieką.

Net kai kažkas po to įgelia.

Ir ne vienam taip įgeldavo, kaip tam kukliam žmogui, kuris gelbėjo vorą.

Bet jam tai nesvarbu, nes tokia žmogaus prigimtis.

Mūsų prigimtis.

Ir galimybė tiesiog daryti tai, ką skaitai reikalingu, svarbesnė, nei įgėlimas.

Būtent tai ir palaiko šį pasaulį.

Pagal Ošo alegoriją, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Nereikia priežasties, mielieji.

Kad pasakytume “aš tave myliu“ – nereikia laukti pasimatymo. Kad padovanotume gėles, nereikia laukti gimimo dienos.

Kad pasakytume “atleisk, aš buvau neteisus“ – nereikia laukti tinkamo momento, jis jau čia. Kad parašytume “tu pats geriausias“ – nereikia laukti, kol bus sunkumai ir kliūtys. Padrąsinti galima ir tuomet, kai viskas gerai.

Kad už kažką pagirtume vaiką – visiškai nebūtina laukti, kol jis parneš iš mokyklos gerą pažymį, pakanka to, kad jis jūsų vaikas, o tai jau reiškia – jis geras. Ir tikrai vertas šiltų žodžių. Kiekvieną, kiekvieną dieną. Ir tų žodžių verti visi, kuriuos mylite.

Kad nusiųstume žinutę mamai, kad nupirktume pyragėlį kolegai darbe, kad pagirtume kiemsargį, kuris sąžiningai nukasa sniegą – nereikia laukti progos. Padarykite tai tiesiog dabar.

Idealus momentas mažam stebuklui, mielam netikėtumui, trumpam skambučiui, atviram prisipažinimui – tiesiog DABAR.

Padėka autorei! Pagal Y. Gres esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Meilė – ji ne iš čia. Ji – iš kito, iš dvasinio pasaulio. Ji ten kitokia. Ne ta, prie kurios mes čia įpratome.

Tai tyra energija. Atvira ir visaapimanti. Besąlygiška. Neginčytina. Beribė. Tai dvasinio gyvenimo energija: ji ir maistas, ir deguonis. Vienintelė įmanoma gyvavimo forma.

Čia kitaip. Čia apskritai viskas kitaip. Čia santykiai su savo taisyklėmis ir žaidimais. Su scenarijais, kuriuos sugalvoja ego. Žmonės galvoja, kad tai ir yra meilė.

Ji ir čia kartais nutinka. Kaip blykstelėjimas. Greitai. Trumpai. Giliai. Bet žmonės negali jos išlaikyti. Tyros sąmonės neilgam pakanka. Visiško pasitikėjimo. Visiško atvirumo. Meilė atsiveria pernelyg trumpam. O po to… Po to – ego santykiai.

Kažkam daugiau pasiseka – jie atpažįsta savo giminingą sielą. Tiems, kas prisimena savo esybę. Būtent jiems nutinka tai, kas retai tarp žmonių pasitaiko. Meilė. Tikra retenybė – galbūt, dešimtys, šimtai tokių porų. Bet ne tūkstančiai. Ir tikrai – ne milijonai.

Penkiasdešimt metų tyros meilės. Taip būna. Nes pasitiki ir atsiveria. Besąlygiškai. Beatodairiškai. Jaučia tą gilų vidinį ryšį ir palaiko jį, gyvena juo.

Kitiems taip nesigauna. Ego trukdo. Apribojimai. Patirtis. Baimė. Stereotipai. Netikėjimas dvasine žmogaus prigimtimi, Vieningos Sąmonės neigimas.

Gyvenimas – įprastas, kasdieninis, leidžia nesigilinti į jausmus. Paviršutiniškumas. Komfortas ir patogumai – tai suprantama, tai galima paliesti. Tai matoma.

O širdies mažai kas teklauso. Pernelyg daug triukšmo. Žmonės ieško naudos. Daugiau tiki analize, logika, nei tuo, ką jaučia. Širdis uždara. Taip lengviau gyventi. Taip galima ir visą gyvenimą pragyventi. Be jausmų, šaltu protu.

O širdžiai reikia visko ir visiems laikams. Pilnai. Ji nemoka pusiau ar patogiai. Ji – viskas. Ir viskame gyvena.

Tie, kas tai suvokė, paviršutiniškai nemoka. Ieško. Laukia. To, kas taip pat nemoka paviršutiniškai. Arba nenori. Paviršutiniškai nesigauna. Gaunasi rimtai ir giliai.

Dvasia traukia dvasią. Susijungti. Atkurti. Vėl pajusti. Kaip namuose. Meilę. Artumą.

Todėl kad tikra – tai taip, kaip ten…

Padėka autorei! Pagal L. Achremčik tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Žiema… Laikas prisiminti viską, kas labiausiai sušildė per visus metus. Saugoti savyje tą švelnumą, jaukų lėtumą, brandinti gerumą.

Daugiau tylėti, nei kalbėti, daugiau stebėti, daugiau klausyti ir matyti…

Pastebėti savo artimuose žmonėse tai, į ką anksčiau gal nekreipei dėmesio – kaip šukuoja plaukus, kaip užsiriša šaliką, kiek visko pasipila iš kišenių, kai siekia raktų… Kaip ryškiai iš jų sklinda širdies šviesa ir šiluma… Ties kuo sulaiko savo žvilgsnį… Kam ruošia šiltą arbatą ir kam kuria pasakas…  

Ir nėra tinkamesnio laiko liautis skubėti ir pradėti tiesiog būti. Neliūdėk. Tu gyvas ir jautrus, todėl logiška, kad žiema, kuri atneša šaltį, o ne gyvybę, ir tave sulėtina…

Bet tuo žmogus ir skiriasi nuo, pavyzdžiui, persiko kauliuko: jam nereikia laukti, kol pasibaigs šaltis, žmogus visada pats sugeba generuoti šilumą ir šviesą.

Ir tu sugebi generuoti šilumą ir šviesą – tiesiog pajusk tai. Ir – skleisk…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !