Autorius: Ruvi

Vienas iš gyvenimo egzaminų

Deja, bet mūsų dienų sociume įsišaknijo dėsningumas: kuo vyresnis žmogus, tuo mažiau jis gauna žmonių šilumos. Artimų žmonių šilumos. O šilumos stygius ne tik žeidžia širdį, bet ir sėja susvetimėjimą.

Ko nori vieniši pagyvenę žmonės? Kad vaikai jų nepamirštų, kad nuoširdžiai su jais bendrautų.

Tėvai, kaip ir kiti giminaičiai – ne atsitiktiniai žmonės gyvenime. Tai labai artimas – tai kraujo ryšys. Norite gero likimo – pasirūpinkite gerais santykiais su giminaičiais. Tai vienas iš gyvenimo egzaminų.

Mes atsakingi už šiuos santykius ir už artimus giminaičius, kokie blogi ar netikę jie mums beatrodytų. Niekada nesijausite gerai, jei juos ignoruosite, ar dar blogiau – jei su jais kovosite.

Galima išsiskirti su draugais, sutuoktiniais, bet kraujo ryšių niekada nenutrauksite. Ir kalbame ne apie dirbtiną jų palaikymą. Tiesiog būkite su jais geranoriški ir rūpestingi.

Tai nesunku: pagyvenusiems tėvams laimė – išgerti arbatos puodelį su atėjusiu pasisvečiuoti suaugusiu vaiku ir ramiai pasišnekučiuoti apie gyvenimą. Tik eikite pas juos su taika ir meile širdyje.

Mintys iš Dž. Krišnamurčio pasisakymų

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Sušildo tik mūsų rankos ir širdys

Mes matome žmones, bet nieko nežinome apie jų dramas, jų skausmą, nes žiūrime tik išorinius paveikslėlius. Ir labai retai – prisiliečiame prie jų gyvenimo istorijų.

Lygiai taip pat niekas nemato ir mūsų istorijų, mūsų pergyvenimų. Dažnai patys artimiausi žmonės, net būdami šalia, nežino, kas iš tiesų vyksta mūsų širdyje.

Todėl žmonės svetimėja, skaudina vienas kitą abejingumu, šaltumu, priešiškumu. Ir dėl to skausmo gyvenime dar daugiau.

Žinoma, gerai, jei žmogus sugeba pats viską įveikti. Bet būna įvairios aplinkybės. Kartais taip svarbu ištiesti žmogui ranką ir padėti atsikelti. Rūpestingai, nepažeidžiant jo orumo. Tiesiog paimti už rankų, sušildyti jo šaltus, nuo išgyvenimo kovų pavargusius pirštus.

Nuraminti, pralinksminti, tiesiai pasakyti arba duoti jam suprasti, kad jis svarbus, mylimas ir brangus…“Tu viską įveiksi, o jei ką – aš šalia“. Leisti jo išvargintai sielai pailsėti, kad atgautų jėgas ir tęstų savo kelią. 

Sakoma, kad Dievas – Visata, Dangaus Komanda, Angelai…- neturi kitų rankų ir širdžių, išskyrus mūsų. Aš tuo tvirtai tikiu ir su dideliu dėkingumu prisimenu tuos, kas pačiu laiku pasakė man keletą paguodos žodžių, apkabino, sušildė gerumu ir meile.

Be jų manęs nebūtų. Arba būčiau visai kitokia aš.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova-Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Lapkritis…

Rudeninis spalvų žaismas pamažu blėsta.

Dangumi plaukia žemi lietaus debesys, blunka po kojomis auksiniai medžių lapai, į šiltuosius kraštus skuba paskutiniai paukščių pulkai, oras kaime pakvimpa krosnies dūmais… O tamsoje taip jaukiai šviečia namų langai…

Ateina tamsusis metų laikotarpis, ir visi jį sutinka savaip.

Kažkam patinka pasivaikščiojimai po pilku dangumi, kiti su liūdesiu prisimena šiltas dienas, kažkas džiaugiasi vėsaus oro gaiva ir laukia pirmojo sniego, kažkas kepa pyragus, mezga šiltas kojines arba skaito knygas, o kiti su artimaisiais geria kvapnią vasaros žolelių arbatą…

Ir kokia bebūtų jūsų nuotaika dabar – tegul kiekvieno laukia jaukūs namai ir nuolat šildo tai, kas pripildo jūsų širdį tyliu džiaugsmu šį žvarbų lapkritį 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Ramaus ir jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Tokia paprasta tiesa…

Atminkime vieną paprastą tiesą: žmonėms nereikalingi priekaištai ir kaltinimai, bet jiems labai reikalingi geranoriškumas ir nuoširdus dėmesys.

Kai tik liausitės priekaištauti dėl savo nesėkmių ar problemų draugams ir artimiesiems, įvyks tikras stebuklas – jūs išmoksite suprasti visus ir kiekvieną. O tai reiškia, kad jūsų laukia visai kitoks jūsų veiksmų rezultatas!

Nepulkite kažkam prieštarauti ir ginčytis, verčiau atidžiai pažvelkite į žmogų, pasistenkite suprasti jo būseną, poreikius ir problemas, įžvelkite jo siekius ir svajones.

Tik tokiu būdu jūs galite išmokti suprasti tikruosius žmonių poelgių motyvus, vietoje to, kad lietumėte  savo negatyvias emocijas ir gautumėte nepageidaujamas pasekmes.

Visiems mums, visoms gyvoms esybėms reikalingi meilė, geranoriškumas, bendravimas. Vystykite savo gebėjimą suprasti aplinkinius, nepriekaištauti ir nekaltinti, tuomet jūsų bendravimas su žmonėmis duos puikius rezultatus, o jūsų vidinė jėga nuolat stiprės. 

Pagal Tit Nat Chan esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Mąstymo būdas – gyvenimo būdas

Savo minčių žmonės dar neįprato valdyti. Valdyti savo veiksmus gerai išmoko, o minčių – ne. Paprasčiau priversti save kažką padaryti, nei pagalvoti apie kažką giliau, tiesa? 

Įsivaizduokime, kad einame gatve su kažkokiu konkrečiu tikslu, bet pro šalį einantis atsitiktinis praeivis staiga čiumpa mus už rankos ir veda kur tik nori, o mes paklusniai sekame iš paskos… Nerealu? Bet būtent panašiai ir vyksta su mūsų mintimis.

Tokiu būdu ir atsitiktinė negatyvi informacija gali pilnai užvaldyti žmogaus dėmesį. Ir tuomet žmogus nuolat nešiojasi savyje tai, ko nenori, ir nuolat galvoja apie tai, kas jam kelia nerimą. T.y., galvoja apie tai, ko nenori ir nenori to, apie ką galvoja – štai toks gaunasi paradoksas…

Ir jei tik žmogus įpranta galvoti, kad “viskas blogai, ir nieko čia nepadarysi…“, jei pradeda žiūrėti į pasaulį per negatyvumo prizmę, tuomet laikui bėgant tai tampa mąstymo būdu, o mąstymo būdas tiesiogiai įtakoja mūsų gyvenimo būdą.

Todėl reikia suprasti, kad visos mintys, kurios yra mūsų galvoje – tai mūsų mintys, tai mes jas galvojame, ne kas kitas. Net jei jos kažkieno įtakotos. Ir kad minčių ekologija ir mūsų emocinė būsena – tai mūsų pačių atsakomybė. Ir mūsų valioje tai valdyti.

Žinoma, tai nelengva, kai aplink, tarsi bičių avilys, dūzgia negatyvus informacinis laukas. Tam reikia sąmoningumo ir nuoseklumo, reikia sekti, kad joks “atsitiktinis praeivis“ nenuvestų ten, iš kur bus sudėtinga išeiti.

Rūpinkimės savo minčių ekologija. Tai tikrai verta daryti. Juk tai mūsų gyvenimas.

Parengė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Jie pasilieka

Išėjusieji pasilieka. Prisiminimuose, sapnuose, iš praeities paliečia mus rūpestingais delnais, jaukiai apgaubia pečius savo meile…

Ir ilgais vingiuotais takais nuvilnija mūsų prisiminimai iki pat horizonto, palydėdami į bendrą praeitį, kur mes kitokie, kur nėra išsiskyrimų ir atstumų. Kur viskas įmanoma – tereikia ištiesti ranką. Ten mažiau skausmo ir daugiau šviesios ateities, išaustos iš saulėtekio dangaus, šiltos saulės ir bundančių gėlių rasotoje pievoje…

Išėjusieji pasilieka. Senose nuotraukose, įsimintinose datose, primenančiuose juos balsuose ir kvapuose. Užsnigtose gatvėse, namų sienose, nakties tyloje. Slepiasi nuo akių, užleisdami vietą čia gyvenantiems.

Sapnuose atneša mums geras naujienas, kad gyvenimas tęsiasi ir kad mes esame jų priežiūroje.

Padėka autorei! Pagal O. Majer esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Branginkime juos…

Prie visų esminių gyvenimo dėsnių pridurčiau dar vieną: “Neskaudink“.

Tame tiek gilumos ir prasmės.

Juk kaip dažnai, kai su kažkuo susipykstame, kai praleidžiame ilgą laiką automobilių kamštyje arba tiesiog ne ta koja išlipame iš lovos, mes pradedame skaudinti savo artimus žmones. Piktu žodžiu, grubiu poelgiu, savo abejingumu. Sąmoningai ar ne – neturi reikšmės.

Žmogus jautrus ir tyras. Žmogus labai pažeidžiamas. O mus mylintys žmonės pažeidžiami dar labiau. Jie atviri mums, jie mumis pasitiki, todėl nelaukia iš mūsų klastos ar smūgio į nugarą.

Neįtikėtinai lengva prarasti žmogų. Ir labai baisu. Bet mums kažkodėl atrodo, kad jei myli, tai ir pakentės, ir viską atleis.

Ir iš tiesų, pakentės ir atleis. Vieną, kitą, trečią kartą, kol skausmas nepavirs viena didele žaizda. Kai tiesiog jau nebeliks jėgų mylėti.

O rytoj-poryt gera nuotaika būtinai sugrįš. O žmogus – ne.

Mes atėjome į šį pasaulį, kad mylėtume vieni kitus. Kad kurtume savo mažą, gerą, šiltą pasaulį didelio pasaulio viduje. Kaip dažnai mes tai pamirštame.

O juk taip svarbu išlikti žmogumi bet kokioje situacijoje. Rūpintis ir saugoti tuos, kas šalia. Kad nesugriautume. Kad neprarastume. Kad išsaugotume tai, kas brangiausia gyvenime.

Neskaudink. Tai labai daug. Tai svarbu. Tai vertinga.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt.

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Mes reikalingi vieni kitiems

Pakalbėkime šiandien apie Mus. Žmones…

Kokie skirtingi mes vienas kitam beatrodytume, tačiau iš tiesų mes labai labai panašūs…

Visi ieško savo vienintelio teisingo kelio… Visi vienodai džiaugiasi ir liūdi…

Ir ateina laikas, kai kiekvienam žmogui kyla klausimas – o kam aš gyvenu? Kam esu sukurtas? Kur atrasti save tikrąjį, savo esminį gyvenimo pašaukimą… Ir kam…

Žinai, galima daug metų klausinėti savęs apie tai ir nerasti atsakymo. Bet… Viskas paprasta…

Pažvelk, juk pačiame klausime jau slypi atsakymas: “Kam aš sukurtas (kam reikalingas)?

Žmogus turi būti reikalingas. Dalinti save. Tame yra Kūrybos esmė. Tame pats Gyvenimas.

Ir, jei tik tu pažvelgsi į Gamtą, tu pamatysi joje šio Kūrybinio proceso esmę. Ji nuolat save dalina. Atiduoda dosniai ir tuo pačiu “pasipildo“.

Taip ir žmogus. Visišką pilnatvę, “pasipildymą“ jam suteikia tik “reikalingumas“ kažkam, tik savęs atidavimas…

Mes reikalingi vieni kitiems, mes atiduodame save vienas kitam. Ir tokiu būdu mes kuriame Gyvenimą.

Išmokęs atiduoti, žmogus suvokia, kas yra Meilė. Ta Meilė, kuri suteikia sąlygas Gyvenimui Būti, nuolat tęstis… Ta Meilė, kuri Kuria.

Kiekvienas, absoliučiai kiekvienas žmogus turi gilų poreikį būti kažkam reikalingu.

Mes reikalingi vieni kitiems, supranti?

Dalink save su Meile. Pabandyk. Ir tada tau daugiau nekils klausimas: “kam aš reikalingas…“

Tik taip Gyvenimas gali Būti. Tik taip gali Būti Tu.

Pagal Amu Mom novelę, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !