Daryti geriausia, ką dabar galiu…

Svarbus suvokimas, kuris pakeitė mano gyvenimą: vienintelis dalykas, kurį aš galiu kontroliuoti – tai mano veiksmai ir sprendimai iškilusiose aplinkybėse.

Daryti geriausia, ką galiu čia ir dabar, kas aplinkui bevyktų. Visa kita – iliuzija.

Aš nežinau, kokios bus “iškilusios aplinkybės“ rytoj ar po akimirkos. Nežinau, bus tos aplinkybės palankios ar ne.

Palaikys kažkas mane ar ne. Net tie, kas nuoširdžiai žadėjo, ne visada gali arba nori būti šalia, kai reikia. Tokia tikrovė. Visada šalia tik mano Dangaus Komanda.

Esu tik aš ir mano sprendimas: daryti ar nedaryti, eiti toliau ar sustoti. Ir viena, ir kita – teisinga, jei tai iš širdies, ir aš tiksliai žinau, kad šiuo metu tai geriausias sprendimas.

Gamtoje viskas taip gyvuoja. Nebando kontroliuoti to, ko kontroliuoti neįmanoma – žmonių ar situacijų. Upė teka, keisdama vagą, ji, priklausomai nuo vietovės, pasirenka palankiausią kryptį. Augalai kažkaip įsigudrina prasikalti į šviesą per asfaltą. Jie tiesiog daro geriausia, ką gali tose aplinkybėse, kuriose atsidūrė.

Kai visa tai supranti, ateina ramybė. Kas beatsitiktų, aš visada turiu pasirinkimą. Net jei jis labai ribotas. Bet šį pasirinkimą visada darau aš. Remdamasi į vienintelę realią atramą – savo Dieviškąją esmę.

Įkvėpimas-iškvėpimas – ir dar vienas mažas žingsnelis, kad pasiekčiau Šviesą.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vidinės stiprybės mums visiems 🙂 !

Namų pojūtis

Namai – tai juk ne vieta, o pojūtis.

Tas jausmas, kuris apima, kai grįžti namo, ir, uosdamas kepinių kvapą, atsisėdi už stalo ir lauki, kol mama atneš šviežiai iškeptą pyragą, arba kai tu pabundi anksti ryte, pažadintas saulės spindulių, kurie šviečia tiesiai į tavo pagalvę, ir galvoji, keltis tiesiog dabar ar galima dar truputį pagulėti…

Pakanka peržengti namų slenkstį, ir sieloje visada pasidaro lengviau.

Padėka autoriui! Pagal O. Roj miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kad išsaugotume vilties šviesą

Dabar visur skamba kvietimai “nepasinerti į negatyvumą“.

Deja, dauguma tai suvokia kaip “apsimesti, kad nieko nevyksta“. Ir čia bandoma pritaikyti tuos visus “tu ne kūnas“, “viskas iliuzija“ ir panašius keistus šablonus.

Tačiau tu – ir kūnas taip pat, kaip ir visi kiti žmonės. Ir tu turi jausmus, kurie net labai realūs. Ir jie neišnyks tik todėl, kad tu juos neigi.

“Nepasinerti į negatyvą“ nereiškia nuvertinti savo jausmus arba kitų žmonių jausmus. Nereiškia bėgti nuo tikrovės į sugalvotą idealią visatą.

Tai reiškia neleisti nusivylimui, liūdesiui ir baimei užgožti viską, kas yra geriausia. Kad išsaugotume savyje vilties šviesą. Kad pastebėtume tai, kas gyva, tikra, vertinga.

Ir tuo pačiu – tai reiškia sąžiningai patirti tai, ką dabar jaučiame. Nebėgti nuo savo jausmų, nesislėpti, neneigti. Leisti sau ir liūdėti, ir supykti, ir verkti. Neversti savęs šypsotis per jėgą, jei nesinori. Ir neversti kitų taip pat elgtis.

Ir, kol išgyvename tuos jausmus, svarbu pasirūpinti savimi. Dažniau pasiklausti savęs: “ką aš galiu padaryti tiesiog dabar, kad pasijusčiau geriau?“

Būtent taip – meile, dėmesiu, šiluma, viltimi – gydoma siela. O ne tikrovės ir tiesos neigimu.

Apkabinu visus, kam dabar tai reikalinga.

Padėka autorei! Pagal A. Karbovskaja tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Tiesiog gyvenkite…

* Iš tiesų gebėjimas pajusti laimę – tai ir yra laimė. Žinai, kiek žmonių vaikšto žemėje nežinodami, kad jie yra laimingi? Jie turi daug, bet vis vien nepatenkinti ir laukia dienos,  kai bus laimingi…

* Išmok priimti ir tokias dienas, kai viskas sustoja… Kai negali būti stiprus, ryžtingas, susikaupęs… Kai nei į vieną klausimą negali konkrečiai atsakyti – tiesiog tyli, miegi, valgai arba eini sau gatve tol, kol palengvėja… O palengvės būtinai! Pačios stipriausios liūtys baigiasi saule…

* Tiesiog dabar nusišypsokite, apkabinkite tuos, kas šalia, ir mintimis tuos, kas toli, užmaišykite tešlą pyragui, nusiųskite laišką su šiltais palinkėjimais, atleiskite nuoskaudas, užsimerkite akimirkai, ir, atsimerkę, pradėkite gyvenimą iš naujo. Nežiūrėkite į gyvenimą pernelyg rimtai, neieškokite visur prasmės, naudos, atpildo. Tiesiog gyvenkite, mylėkite, šypsokitės. Tai nesunku…

Padėka autoriui! Mintys iš Elčin Safarli kūrybos, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Iš kur ta pavasario jėga?

Ir iš kur ta keista pavasario jėga? Svaigina kažko neįmanomo nuojauta… Kvaršina galvą keistomis svajonėmis… Pasėja širdyje neįtikėtinas viltis…

Visi tie begaliniai “o kas, jei?“ ir “galbūt“ svaigina ir pripildo tyru džiaugsmu ir saldžiu jauduliu.

Ypatingai tirštas ir skanus oras kviečia truputį pasivaikščioti ir pasimėgauti šviesiais pojūčiais ir jausmais.

Vėjas, taip pat pametęs galvą, čiumpa tave už parankės ir veda kažkur paskui save… Ir tau visai nesvarbu, kur. Nes tu kažkodėl supranti, jog ši kelionė bus nuostabi. Ir kas žino, kokie neįtikėtini stebuklai tavęs laukia…

Kiekvieną dieną tu nedrąsiai atsiveri  saulei. Tu atsiduodi šiam galingam viską nugalinčiam gyvybės srautui – pilnai, be jokių abejonių.

Tu pasiduodi, ir beje, be jokio pasipriešinimo, šiai galingai (ir kaip nekeista!) absoliučiai trapiai ir švelniai jėgai.

Tu atsiveri pavasariui.

O todėl kad štai koks jis, tas pavasaris. Tu taip pat tai jauti?

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mes neatsiejama Jos dalis

Kai medis nesidžiaugia žmonėmis ypatingu lapų šnarėjimu, kai paukštis netūpia ant ištiesto jam delno, kai mes nustojame suprasti šuns sielą žiūrėdami jam į akis, nesigėrime katės gracija, kerinčia jos prigimtine vidine laisve…

Kai prarandamas ryšys tarp mūsų ir gyvu pasauliu aplink – aš tiksliai žinau, kad nuo tos akimirkos mano viduje prasideda pilna civilizacijos griūtis.

Suprantu, kad ten, miške, vis dar tęsiasi Gyvenimas, išlaisvinęs save nuo mūsų, todėl kad mes liovėmės būti jo dalimi.

Kaip atkurti šį atitrūkimą?

Kaip pradėti gėrėtis gęstančių lauže angliukų šokiu? Kaip pasidžiaugti žuvele, kuri akimirkai iššoka iš vandens? Kaip atskirti miško paukščių balsus? Kaip pajusti kartoką jaunų šakelių kvapą ir citrininį melisos aromatą sode?

Man, kuri jaučiasi lyg vandenynas, paukštis, žolė, pievų gėlė žmogaus kūne, nepakeliama pasilikti betoniniuose žmonių šiltnamiuose.

Jokiais makaronais, kotletais ir gadžetais nepakeisime gaivaus rytinio rūko kvapo, sausos šakelės trakštelėjimo po kojomis, ežiuko šurmuliavimo rudeniniuose lapuose, šiltų minkštų briedžio lūpų, kuris su primerktomis iš malonumo akimis-slyvomis suvalgo nuo delno pasūdytą duonos riekę.

Ar žinote, koks šiurkštus veršiuko liežuvis?  Kokiais “kvepalais“ nuo kenkėjų naudojasi šuo natūralioje gamtoje?

Gamtoje – didinga paslaptis, gebanti išlaisvinti žmogų iš melagingo pranašumo pojūčio. Tai šansas prisiminti, kad kūnas – taip pat iš jos.

Rodos, Laozi pasakė: “Gyventi reikia švelniai“. Ir lanksčiai, kaip gluosnis. 

Ir rūpestingai, kaip šilto ankstyvo ryto dvelksmas. Ir laisvai, kaip lenktyniaujantys su paukščiais debesys…

Padėka autorei! Pagal Evos Grynn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Atsiverti pavasariui…

Taip neįprasta ir smagu pabusti iš ryto saulės šviesa užlietame kambaryje už lango čiulbant paukščiams…

Po ilgos žiemos tylos ir vėlyvų saulėtekių tai atrodo dabar kaip tikra laimė ir stebuklas. 

Įpilti į puodelį ką tik užvirtos kavos, atidaryti langus… Įleisti į savo namus jaukią rytinę gaivą…

Atrodo, kad kartu su perregimu skambiu oru į namus užeina pats pavasaris. O kartu su juo – įkvėpimas, žvalumas, naujos svajonės ir naujos viltys.

Noras gyventi, mylėti ir pripildyti savo dienas nuostabiu pavasario švelnumu…

Padėka autorei! Pagal A. Del esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tai Ji bunda tavyje…

Kai vidinė Jėga bunda tavyje, iš pradžių ji neišvengiamai pradeda reikštis tavo gyvenime kaip uraganas, griaunantis tą trapų pasaulėlį, kurį tu taip sunkiai sau susikūrei.

Visą tą stabilumą, visas nuostatas apie save patį, apie teisingumą, apie gėrį ir blogį…

Ir tuomet tavo gyvenimas virsta Tamsios nakties periodu, kuris kupinas žūstančio ego kančios.

Tačiau iš tiesų tai laikotarpis, kuomet lėliukė virsta drugeliu…

Ir kai visi apribojimai bus ištrinti, vidinė Jėga pradės reikštis per tave, keisdama jau ir išorinį pasaulį.

Ir tu jau nebūsi tiesiog paprastu žmogumi – tu tapsi burtininku.

Ištrauka iš K. Kastanedos kūrybos, parengė ruvi.lt

Meilės ir pavasarinio atgimimo mums visiems 🙂 !

Gyventi

Gyventi – tai girdėti tylų lietaus šnarėjimą už lango, svirplio dainą, vieversio trėles šiltą vasaros vakarą, sniego girgždėjimą po kojomis šaltą žiemą ir vėjo gūsius darganotą rudenį.

Gyventi – tai matyti vaivorykštę po lietaus, matyti šalčio išraizgytus ornamentus ant stiklo, mirgančias žvaigždes naktiniame danguje, rasos deimantus ant gėlės žiedlapių.

Gyventi – tai jausti mėgstamų ledų skonį, pieno su duona skonį, pušies spyglių, smilgos skonį ir bučinio skonį.

Gyventi – tai gebėjimas priimti savo stiprybę ir bejėgiškumą, gebėjimas pripažinti savo vienatvę ir vienybę su viskuo, susitaikyti su praeities kartėliu, turėti viltį ir būti savimi tikruoju.

Gyventi – tai sugebėti pačioje tamsiausioje naktyje įžvelgti naujos aušros prošvaistę…

Padėka autorei! Pagal Irida Sargas esė, vertė ruvi.lt

Meilės, gerovės ir santarvės mums visiems 🙂 !