Autorius: Ruvi

Štai einame mes savo gyvenimo keliu. Einame tikslingai, einame ten, kur kviečia mūsų sielos balsas.

Nešamės su savimi savo šviesą, šviesą, iš Aukščiau padovanotą. Ir tuomet mes jaučiame įkvėpimą. Ir tuomet mes dvasiškai stiprūs, galime ne tik savo gyvenimo klausimus išspręsti, bet ir padėti kitiems, tiems, kas nuklydo nuo savo kelio, pasiklydo tamsoje dėl to, kad jų vidinė šviesa prigeso dėl laikinos problemos.

Pašvietėme, leidome jiems į savo petį atsiremti, kažkiek kartu nukeliavome, po to tiesiog atėjome iki kelio ženklo, kuris parodė, kur kam toliau reikia eiti.

Bet kartais ir mums patiems reikia, kad kažkas taip pat mums pašviestų. Mūsų gyvenimo įkvėpimo baterija galėjo išsikrauti, galėjo pergyvenimai mus prislėgti, galėjome sustoti ir įstrigti, galėjome ir visai kažkuriam laikui pasiklysti.

Tokiais momentais prisimenu, kas man kažkada švietė, kas nušvietė kelią.

Štai, pavyzdžiui, atvažiuoji į susitikimą su bendraminčiais. Gauni tiek atsakymų į tau rūpimus ar neužduotus klausimus, ir tiek tos neįkainojamos darnos prikaupi, kad vėliau galėtum pačiu reikiamiausiu momentu sau atverti.

Aš visa tai sugeriu į save: jausmus, nuostabius susitikimo arba kelionės pergyvenimus, giminingų sielų širdžių šilumą, žinias ir įkvepiančias istorijas, gamtos grožį, šviesos spinduliukus darganotą dieną, kurie netikėtai dovanoja tiek vilties, tiek jaunatviško polėkio, tiek šypsenų, tiek tikėjimo.

Ir vėliau, jei pasidaro labai sunku, visa tai išsipakuoja, atsiveria kaip dovana, kupina šviesos.

Imi šį fakelą, kurį tau kažkada uždegė, ir eini – eini savo gyvenimo keliu. Ir tau lengviau, nes tu matai, kur dabar eiti, kur pasukti, kaip tau viską įveikti.

Arba štai atsikeli anksti ryte… Nieko nesinori, o planų daugybė. Ir neaišku: tu pavargai ar tiesiog nėra entuziazmo. Ir nors nedažnai taip būna, bet, kartais taip nutinka.

Ir tu jauti, visa savo esybe jauti: taip, nėra dabar tavyje įkvėpimo, bet kibirkštėlės juk liko! Reikia tiesiog kažkuo užsiimti, įsitraukti. Ko gi tu norėtum, mano siela? Klausiu, ir laukiu atsakymo tyloje.

O štai ir atsakymas: žiūrėk, čia kažkokio dvasinio vadovo paskaitos. Gerai! Įjungiu, klausausi, atsigaunu, atsibundu ne tik kūnu, bet ir dvasia. Ir aš jau pasiruošusi naujos dienos stebuklams. Lyg ir buvo ryte kažkokia apatija, bet žinių ugnelė nušvietė mano kelią, ir dėl to diena tapo daug produktyvesnė, nei diena, kai aš buvau “kaip įprasta, normoje“.

Štai taip mes kartais palankiomis sąlygomis, arba, nežiūrint į nieką, ir toliau nešame savo širdies šilumos fakelą, žinių šviesą, įkvėpimo ugnį, gyvenimo patirties šilumą… ir šildome kitus…. Ir tai yra nuostabu!

Kažkas trykšta žvalumo energija dabar, o kažkam taip reikia, kad jo vidinės kibirkštėlės gautų šiek tiek šviesos: padėk, bičiuli. Šiandien tu, rytoj aš, šiandien mes, ir rytoj mes – vieni dėl kitų. Šviečiame, nušviečiame, įsižiebiame vėl ir vėl. Ir todėl neužgesime. Dieve, kaip vis dėl to tai nuostabu…

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire tekstą, vertė ruvi.lt

 Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Reikia rasti laiko bendravimui su gerais žmonėmis. Jis savaime neatsiras.

Laikas – tokia keista substancija. Jis linkęs užsipildyti darbais, buitimi ir šurmuliu.

Jis – amžinas. O žmonės – ne.

Todėl reikia mokytis išplėsti jį ir įterpti ten bendravimo akimirkas su tais, kas tau artimas ir svarbus.

Dar kartą paskambink. Paklausk, kaip sekasi. Pakviesk arbatos. Rask laiko pasivaikščiojimui su drauge po darbo ir puodeliui arbatos su seserimi ar broliu.

Taip tik atrodo, kad tokios akimirkos nesvarbios.

O iš tiesų jų dėka viskas ir laikosi.

Padėka autorei! Pagal A. Ostrovskaja esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kai tik tu nusiramini, viskas stojasi į savo vietas.

Įsivaizduok, kad tu įėjai į kambarį, kuriame viešpatauja pilnas chaosas. Tu – panikoje, nežinai, ko griebtis.

Tai štai, nedaryk nieko. Atsisėsk ir nusiramink, išsivirk arbatos, šaltakraujiškai suradusi arbatinuką tarp visos šios griūties, pastatyk jį ant viryklės. Mažais gurkšneliais lėtai skanaudama išgerk arbatą.

Tau atrodo tai absurdiška? Suprantu – aplink viskas išvartyta, išmėtyta, o tu, kaip kvailelė, džiaugiesi, kad tu pati esi gyva. Sėdi virtuvėje ir šypsaisi.

Ir štai, išgėrusi savo arbatą, tu ramiai eini miegoti, o ryte – su naujomis jėgomis imiesi darbo. Rankos tarsi pačios žino, kur kokį daiktą padėti, ir tu, niūniuodama mėgiamas dainas, greitai sutvarkai savo būstą, kuris labai greitai sužėrės kaip naujas.

Net jei tas būstas – tavo siela.

Padėka autorei! Pagal Alina Ermolaeva esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Tu gyveni nerimaudamas, nes tau atrodo, kad tau kažko trūksta. Tu nori surasti žmogų, kad mylėtum jį ir būtum laimingas. Bet iš tiesų vienintelis žmogus, kurio tau trūksta, tai tu. Ir kai tu atsiduri santykiuose, ten, kaip ir prieš tai, tau pritrūks vieno žmogaus. Tavęs.

Tau reikalingi daiktai, ir tu jauti vienokį ar kitokį stygių: drabužių, automobilio, aksesuarų. Bet iš tiesų tau reikalinga tam tikra tavo būsena, kurioje gali įsigyti šiuos daiktus. Ir vėl, tau lygiai taip pat pritrūks to, kas tai suteiks. Pritrūks tavęs.

Tu svajoji priklausyti bendruomenei. Didelei gerai kompanijai, mokyklai ar šeimai. Bet jei tu galvoji, kad tai padovanos tau tave, tu klysti. Jei tu neatradai savęs, tuomet toje bendruomenėje tau vis vien pritrūks vieno žmogaus. Tavęs.

Iš tiesų vienintelis žmogus, kurio tu tikrai ilgiesi – tai tu. Žmogus, kuris gali išspręsti visas tavo problemas – tai tu. Žmogus, gebantis rasti sprendimą, nuraminti, pralinksminti ir sužadinti interesą tavo gyvenime – tai taip pat tu. Žmogus, kuris gali mylėti ir dalintis šiuo jausmu – tai tu.

Tai nereiškia, kad tu lieki vienišas ir niekas tau reikalingas. Tai reiškia, kad tu jau nepriklausai nuo išorinių faktorių, ir tavo gyvenimas pradeda priklausyti tau. Ir tuomet atsiranda viskas, ko tu taip norėjai, bet negalėjai pasiekti. Ateina mylimi žmonės. Susikuria bendruomenė.

Gyvenimas keičiasi kardinaliai, kai tu nustoji jam siūlyti formuoti tave ir formuoji jį savarankiškai. Todėl kad vienintelis žmogus, kuris gali suteikti laimę tavo gyvenimui – tai tu.

Padėka autorei! Pagal Aglaja Datešidzė esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !