Štai einame mes savo gyvenimo keliu. Einame tikslingai, einame ten, kur kviečia mūsų sielos balsas.
Nešamės su savimi savo šviesą, šviesą, iš Aukščiau padovanotą. Ir tuomet mes jaučiame įkvėpimą. Ir tuomet mes dvasiškai stiprūs, galime ne tik savo gyvenimo klausimus išspręsti, bet ir padėti kitiems, tiems, kas nuklydo nuo savo kelio, pasiklydo tamsoje dėl to, kad jų vidinė šviesa prigeso dėl laikinos problemos.
Pašvietėme, leidome jiems į savo petį atsiremti, kažkiek kartu nukeliavome, po to tiesiog atėjome iki kelio ženklo, kuris parodė, kur kam toliau reikia eiti.
Bet kartais ir mums patiems reikia, kad kažkas taip pat mums pašviestų. Mūsų gyvenimo įkvėpimo baterija galėjo išsikrauti, galėjo pergyvenimai mus prislėgti, galėjome sustoti ir įstrigti, galėjome ir visai kažkuriam laikui pasiklysti.
Tokiais momentais prisimenu, kas man kažkada švietė, kas nušvietė kelią.
Štai, pavyzdžiui, atvažiuoji į susitikimą su bendraminčiais. Gauni tiek atsakymų į tau rūpimus ar neužduotus klausimus, ir tiek tos neįkainojamos darnos prikaupi, kad vėliau galėtum pačiu reikiamiausiu momentu sau atverti.
Aš visa tai sugeriu į save: jausmus, nuostabius susitikimo arba kelionės pergyvenimus, giminingų sielų širdžių šilumą, žinias ir įkvepiančias istorijas, gamtos grožį, šviesos spinduliukus darganotą dieną, kurie netikėtai dovanoja tiek vilties, tiek jaunatviško polėkio, tiek šypsenų, tiek tikėjimo.
Ir vėliau, jei pasidaro labai sunku, visa tai išsipakuoja, atsiveria kaip dovana, kupina šviesos.
Imi šį fakelą, kurį tau kažkada uždegė, ir eini – eini savo gyvenimo keliu. Ir tau lengviau, nes tu matai, kur dabar eiti, kur pasukti, kaip tau viską įveikti.
Arba štai atsikeli anksti ryte… Nieko nesinori, o planų daugybė. Ir neaišku: tu pavargai ar tiesiog nėra entuziazmo. Ir nors nedažnai taip būna, bet, kartais taip nutinka.
Ir tu jauti, visa savo esybe jauti: taip, nėra dabar tavyje įkvėpimo, bet kibirkštėlės juk liko! Reikia tiesiog kažkuo užsiimti, įsitraukti. Ko gi tu norėtum, mano siela? Klausiu, ir laukiu atsakymo tyloje.
O štai ir atsakymas: žiūrėk, čia kažkokio dvasinio vadovo paskaitos. Gerai! Įjungiu, klausausi, atsigaunu, atsibundu ne tik kūnu, bet ir dvasia. Ir aš jau pasiruošusi naujos dienos stebuklams. Lyg ir buvo ryte kažkokia apatija, bet žinių ugnelė nušvietė mano kelią, ir dėl to diena tapo daug produktyvesnė, nei diena, kai aš buvau “kaip įprasta, normoje“.
Štai taip mes kartais palankiomis sąlygomis, arba, nežiūrint į nieką, ir toliau nešame savo širdies šilumos fakelą, žinių šviesą, įkvėpimo ugnį, gyvenimo patirties šilumą… ir šildome kitus…. Ir tai yra nuostabu!
Kažkas trykšta žvalumo energija dabar, o kažkam taip reikia, kad jo vidinės kibirkštėlės gautų šiek tiek šviesos: padėk, bičiuli. Šiandien tu, rytoj aš, šiandien mes, ir rytoj mes – vieni dėl kitų. Šviečiame, nušviečiame, įsižiebiame vėl ir vėl. Ir todėl neužgesime. Dieve, kaip vis dėl to tai nuostabu…
Linkiu jums laimės!
Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire tekstą, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 