Autorius: Ruvi

Kiekvieną kartą, kai aš abejoju savo veiksmų, jausmų arba minčių teisingumu, aš primenu sau, kad kiekvieną kartą, kai aš pasitikėjau savimi ir savo intuicija, vienaip ar kitaip, bet aš sulaukdavau gerų rezultatų.

Tačiau kiekvieną kartą, kai aš klausiausi “šalto proto“, logikos, kitų žmonių patarimų (net ir meistrų), tuo pačiu ignoruodama savo vidinį balsą – visada viskas gaudavosi ne taip…

Todėl, jei manęs paklaustų apie pagrindinį mano gyvenimo principą, aš atsakyčiau: išsaugoti savo autentiškumą ir būti ištikima sau. 

Tai reiškia – visada ir visame būti savimi: jausmuose, mintyse, žodžiuose ir veiksmuose.

Padėka autorei! Pagal Julija Rait – Matvijčiuk esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pabandykime drauge pažvelgti, ar jūs einate savo dvasiniu keliu. Dvasinis kelias – tai Širdies kelias.

Įsivaizduokite, kad jūs turite viską, kad turite daugybę laisvo laiko, ir jums nereikia dirbti dėl pragyvenimo. Kuo tokiu atveju jūs norėtumėte užsiimti?

Galbūt, jūs norėtumėte piešti arba keliauti, o gal – darbuotis sode arba rūpintis gyvūnais? Viskas, ko jūs iš tikrųjų norite šiame gyvenime – tai ir yra jūsų Širdies kelias.

Kai jūs perjungiate savo dėmesį į savo dvasinį kelią, tegul nors ir retkarčiais, jūs pasipildote energija.

Dvasinis kelias aktyvuoja įkvėpimo ir gerovės procesus.

Pabandykite atrasti savo Širdies kelią, ir jūs atsidursite kūrybinės energijos Sraute, kuris pakreips jūsų gyvenimą teigiama linkme. Efektas bus netikėtas…

Padėka autoriui! Pagal Venestiano esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerovės mums visiems 🙂 !

Atrask laiko išklausyti savo nusiskundimus. Savo prašymus. Pabūk su savimi nors penkias minutes – tai daugiau, nei nieko. Tu išklausai kitų, tu skiri jiems pakankamai laiko. Skirk laiko taip pat ir sau. Patylėk ir paklausyk – paties savęs.  

Išklausyk savęs apie tai, kas tau sunku. Apie vaikiškas nuoskaudas. Apie suaugusiųjų reikalus. Apie tai, kas nauja. Apie sena. Apie tai, kaip tau trūksta savęs. Apie tai, kad pyksti. Apie tai, kad tikiesi. Apie tai, kad ieškai. Paleidi. Liūdi.

Įsiklausyk į save. Net jei nejauku. Net jei nori pabėgti, pasislėpti šurmujyje, neatidėliotinuose ar daug svarbesniuose reikaluose.

Atrask laiko. Atrask kelią. Nutiesk tiltą. Ištiesk sau ranką. Sugrąžink save. Išgirsk savo balsą.

Tik tada tau pasidarys lengviau.

Padėka autorei! Pagal Olia Majer esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Geri žmonės… 

Aš žinau, kad gerų žmonių daugiau, nei piktų, ir būtent jie savo meile visai gyvybei kuria aplink save nuoširdų ir tyrą pasaulį.

Jiems svarbu pragyventi savo dieną su nauda artimiesiems, jų širdis visada atsiliepia į skausmą ir džiaugsmą tų, kas yra šalia.

Tai šviesūs žmonės, jie tarsi angelai Žemėje. Aš žiūriu į juos ir mano tikėjimas tuo, kad visa ko pagrindas yra Meilė – tvirtėja. Mano siela linksta prie tų, kas nepaliaujamai rūpinasi kitais ir jiems padeda.

Štai kažkas padėjo senoliui įlipti į autobusą, o ten gerasis žmogus nepraėjo pro šalį ir pamaitino benamį šunį, ir dar pamačiau, kaip mergina ištiesė ranką apkabinimui neįgaliam vaikui – visi šie žmonės suvienyti šviesiu meilės jausmu, atvirumu ir noru padėti.

Jie laimingi, kai mato džiaugsmą žmonių akyse. Ir aš, matydama jų kilnius poelgius, suprantu, kad pagrindinis gyvenimo tikslas – besąlygiškai dovanoti savo meilę: žodžiais ir darbais…

Padėka autorei! Pagal T. Varakina esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

P. S. Kad neperkaistume per karščius: https://ruvi.lt/2012/08/06/kaip-neperkaisti-karsta-vasaros-diena/

Bijodamas prarasti meilę, draugystę, palankumą tų, kas brangus, kas patinka, kieno nuomonė svarbi, žmogus dažnai eina prieš save. Vieną, antrą, trečią kartą, ir galiausiai pamiršta, kas jis iš tiesų. Praranda svarbias vertybes.

O praradęs ryšį su savimi-tikruoju, jis padaro ne pačius geriausius pasirinkimus. Ir galiausiai pradeda gyventi ne savo gyvenimą. Ne savo vietoje, ne savo veikloje, ne su savais žmonėmis. 

Ir lyg viskas gerai, į daugumos “būrį“ priimtas, bet ramybės nėra, džiaugsmo nėra. Nes vyksta nuolatinė vidinė tiesos ir melo, savo ir svetimo kova.

Keičiasi žmogaus energetika, pasaulio suvokimas. Ir jei tu nutolsti nuo savęs, užsidedi svetimą kaukę, kaip gi tave suras, atpažins artimos sielos? Kaip tuomet rasti tikrą draugystę, tyrą meilę?

Tie, kas tave brangina, niekada nelaužys tavęs pagal save, sprausdami į savo rėmus, įsitikinimus, pasaulio matymą. Nepirš tau svetimo. Jie gerbia ir myli tave, net jei su kažkuo nesutinka.

Na, o tie, kas atstumia… Ar verti jie to, kad tu pamintum, pamirštum save? Greičiausia, jums tiesiog arba ne pakeliui, arba jūsų bendras laikas išseko. Nesisielok, paleisk juos taikiai.

Į jų vietą ateis artimos, iš tiesų giminingos Sielos.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova-Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

P. S. Kad neperkaistume per karščius: https://ruvi.lt/2012/08/06/kaip-neperkaisti-karsta-vasaros-diena/