Autorius: Ruvi

Rudens jaukumas – tyras, švelnus ir pats šilčiausias.

Kai ateina ruduo, tave kažkas tarsi užkloja languotu pūkiniu pledu, uždega tavo namuose pasakiško jaukumo ugneles, padovanoja lietaus kvapą tavo plaukams po eilinio pasivaikščiojimo, sukuria įkvepiančias melodijas iš vėjo, šakų barbenimo per stiklą ir iš išskrendančių paukščių atsisveikinimo dainų.

Namuose įsivyrauja ypatinga atmosfera, viskas aplinkui tarsi pasidaro artimiau, brangiau ir kažkaip pasakiška.

Padėka autorei! Pagal Viktorija Dorn esė, vertė ruvi.lt

Jaukaus ir šilto artėjančio savaitgalio mums visiems 🙂 !

Šviesk.

Savo unikalia vidine šviesa. Savo sielos šviesa. 

Kaip gali. Kuo gali. Bet svarbiausia – šviesk.

Juk kiekviename yra savo šviesa. Daugiau jos ar mažiau – nesvarbu. Bet visi ją turi – ta šviesa kiekvieną apdovanojo Kūrėjas, dosniai pasidalinęs Savąja.

Todėl šviesk. Savo unikalia šviesa. Net jei nušviesti kol kas gali nedaug ir netoli.

Bet tu vis vien šviesk. 

Nes, galbūt, būtent tavo unikali šviesa reikalinga kažkam, kad praeitų pro savo tamsą, kad pasiektų savo šviesą. Pasiektų, uždegtų, kad taip pat galėtų šviesti kitiems.

Šviesk ir apie nieką negalvok. Nesižvalgyk aplinkui, lygindamas savo šviesą su kitų šviesa. Abejodamas, reikalinga ji ar ne (taip, reikalinga, labai reikalinga!)

Tu tiesiog šviesk.

Ryškiai. Tyrai. Iš pačios širdies. Iš pačių savo sielos gelmių. Kaip sugebi. Kaip buvo tau skirta.

Šviesk savo unikalia šviesa. Juk ne veltui Kūrėjas ja apdovanojo tave. O ir tu čia esi visai ne atsitiktinai.

Todėl šviesk. Unikaliai, savitai.

Padėka autoriui! Pagal Edvard Taraščansky esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Gyvenimas atveda jums tuos žmones, kurie reikalingi jums, arba tuos, kuriems jūs reikalingi. Ir kokie keisti arba net neįtikėtini bebūtų gyvenimo posūkiai, žinokite – tai būtent tie žmonės, kurie jums dabar reikalingi.

Ir – arba jūs padedate jiems… arba jie padeda jums…

Autorius nežinomas

************

Ateitis – ne tai, kur mes einame, bet tai, ką mes kuriame. Nereikia ieškoti kelių, juos reikia nutiesti.

Pats kūrybinis procesas keičia ir patį kūrėją, ir jo gyvenimą.

Dž. Šaar

************

Viskas, ko mes neįsisąmoniname, nukeliauja į pasąmonę, ir jau iš ten vadovauja mūsų mintims, jausmams, emocijoms ir reakcijoms.

Tai lyg šiukšlės, kurias mes slepiame tamsiuose kambario kampuose.

A. Dotty

************

Paleiskite viską, ko negalite pakeisti. Tiesiog paleiskite. Ir tuomet į jūsų gyvenimą ateis viskas, kas atitinka jūsų tikrąją prigimtį – lengvai ir natūraliai.

Sulaiko – ego, paleidžia – siela.

Eva Štern

************

Kiekvienas svajoja apie kažką savo: Sutikti savo meilę… Sukurti šeimą… Turėti savo namus… Išvykti prie jūros… Išpildyti vaiko svajonę… Kurti… Pasodinti sodą… Draugauti… Išmokti groti gitara… Turėti naminį gyvūną…  ir t.t.., ir t.t…

Kokios skirtingos mūsų svajonės, ir kaip jos keičiasi!.. O iš tiesų – juk mes tiesiog norime būti laimingi!

Autorius nežinomas

************

Labai svarbu matyti – kai žiūri, girdėti – kai klausai, atsiliepti – kai jauti…

…Gaudyti laimingus momentus…ir nors jie gali tęstis vos akimirką, tačiau neįtikėtinu būdu sugeba iki kraštų užpildyti širdį tyru džiaugsmu, o vėliau prisiminimuose užplūsti šviesa ir švelnumu…

…Kaip svarbu mylėti ir branginti gyvenimą… savo ir kitų… perpinant juos meile, ištikimybe, gerumu, svajonėmis… saulės spindulių auksu ir mėnulio sidabro siūlais, vandens perlamutru ir sniego žėručiais, jūros mėlynumu ir tūkstančiais atspalvių žemės žalumos… ir visais mums pasiekiamais šviesos ir spalvų atspalviais – nupinti nuostabų visų mūsų likimų gobeleną…

Ija Latan

************

Parengė ruvi.lt

Šilto ir jaukaus artėjančio savaitgalio mums visiems 🙂 !

Šiais laikais, kai tiek susiskaldymo, susvetimėjimo, agresijos, konfliktų, neapykantos ir kraštutinio egoizmo, žmonės, kurie nežiūrint į nieką, savo širdyse išsaugojo ramybę, taiką, vienybę, šviesą, meilę, Kūrėjo meilę, yra aukso verti.

Jų dėka laikosi pasaulis. Būtent jų vidinės išminties šviesa ir sąmoningumas yra atsvara išorinei tamsai, kuri užvaldė daugelio protus ir širdis.

Linkiu, kad kuo daugiau žmonių būtų skleidžiančių šviesą gretose. Kad vėl ir vėl rinktųsi meilę, šviesą, žmoniškumą, vienybę, kol tai netaps natūralia ir pastovia jų vidine būsena.

Tai visada galima padaryti, kokios bebūtų sunkios aplinkybės. Visada!

Pasaulis gali būti kitoks – aš net pridurčiau, kad turi, bet pradėkime nors nuo “gali“!

Tačiau viskas prasideda nuo kiekvieno iš mūsų. Nuo taikos mumyse. Nuo kiekvieno iš mūsų vidinio pasaulio.

Tegul tavo vidiniame pasaulyje visuomet bus meilė! 

Tuomet ji bus ir išoriniame pasaulyje.

Padėka autoriui! Pagal Edvard Taraščansky esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Taip, tas pats… Kaip nuojauta, kaip kūno pojūčiai – šypsena, lengvas veido raudonis ir didelė didelė viltis.

Dar nieko nenutiko: tu vis dar sveiksti, arba vis dar patiri sunkumus, arba vis dar negali apsispręsti, dar nesiryžti permainoms. Viskas dar po senovei. Išoriškai.

O tavyje… Tavo viduje jis jau įvyko. Terapinis lūžio momentas.

Atėjo ji – gaivinanti energija. Ji visada pirma ateina. Tikėjimo energija ir energija: “viskas bus gerai, ir labai greitai gerai“. Energija, kuri tave mato jau kitokią – sveiką, laimingą, ramią, pasitikinčią savimi, mylimą ir mylinčią, ryžtingai nusiteikusią.

Ji apkabina tave, ši energija. Bet štai kame reikalas: ji neateina iš niekur. Tu ją pakvietei. 

Galbūt, tai buvo konkretus klausimas: kas man padės šioje situacijoje?

Galbūt, tai buvo malda, pati nuoširdžiausia ir tyriausia tavo gyvenime?

Galbūt, stebuklingos nuojautos vedama, tu paėmei į rankas knygą, kuri gulėjo lentynoje daug metų nė karto neatverta. Skaitai godžiai žodžius su įkvėpimu, su gerumo nuojauta ir supranti: štai jis, atsakymas! Būtent tai, kas man dabar reikalinga! Ir šiurpuliukai per visą kūną nubėga… Atsigavai… Pamatai save, išėjusią iš sąstingio ir kankinančių lūkesčių.

O, galbūt, atėjo vidinis suvokimas: aš noriu taikos širdyje, nenoriu niekam nieko įrodinėti, noriu besąlygiškai ir geranoriškai bendrauti su aplinkiniais, nenoriu skleisti nuodų – pavydo, nuoskaudų, smerkimo, abejingumo, bet ir kitiems neleisiu nuodyti savęs. Noriu taikos sieloje! Jaustis apgaubta Visatos meile, tyra ir rūpestinga Kūrėjo meile.

Tu kažką padarei, kad susitiktum akis į akį su permainomis, tu tikrai kažką stebuklingo padarei. Ir ačiū Dievui!

Ir štai jis, tas momentas…

Taip, tas pats… Kaip nuojauta, kaip kūno pojūčiai – šypsena, o galbūt, ir pirmas skambus juokas po ilgo laiko, lengvas veido raudonis ir didelė-didelė viltis. Viskas su tavimi bus gerai, ir labai greitai… Apkabinu…

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Nina Sumire tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !