Taip auga gerumas

Geriausias būdas sušilti – sušildyti pačiam. 

Įvairūs būna gyvenimo periodai, situacijos. Kartais su tavimi artimi žmonės, kartais tu vienas. Labai svarbu išsaugoti savo širdies šilumą. Palaikyti, paguosti, nudžiuginti… Tu tai gali ir visada galėsi.

Ir visada yra galimybė su kažkuo pasikalbėti, kažką padrąsinti, pasakyti nuoširdžius šiltus žodžius – asmeniškai ar virtualiai, pažįstamam ar nepažįstamam žmogui.

Svarbiausia – iš širdies. Ir žmogui bus lengviau, ir tau. Iš delnų į delnus, iš širdies į širdį – taip auga gerumo šiluma. Ir pasaulis sušildo ir tave patį, tavo širdį.

Tai, kuo nuoširdžiai dalinamės – grįžta su kaupu, net jei apie tai visai negalvoji ir to nelauki. 

Geriausias būdas sušilti – sušildyti pačiam. 

Geriausias būdas gyventi šviesoje – šviesti pačiam.

Geriausias būdas būti mylimam – mylėti pačiam.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Išlikti Žmonėmis

Dabar paskleista pavojinga mada – drakonizuoti bet kokią pagalbą.

Ją pasmerkė, pavadinę apgailėtinu gelbėjimu, neatskirdami patologiško žmogaus valdymo primetant savo sprendimus, nuo natūralaus ketinimo padėti žmogui įveikti sudėtingas aplinkybes.

Atseit, reikia pasitikėti žmonėmis, paliekant juos vienatvėje braidyti po savo neviltį. Atseit, kai padedi, tai būtinai skatini bejėgiškumą arba norą ant kitų pečių permesti savo problemas. Atseit, apskritai tai narcisizmas, paslėptas po gerais norais, o geri norai veda patys žinote – kur.

Kas tai, jei ne eilinis bandymas išlaisvinti visus nuo visų?

Taip, tai gerai – sugebėti pasikliauti pirmiausiai savimi. Gerai, kai gali ištverti visas negandas ir greitai spręsti visus iškylančius klausimus. Gerai, kai moki naudotis visais problemų įveikimo mechanizmais, gali būti stiprus ir niekada nesikreipti į kitus pagalbos.

Gerai… bet ar tai realu visą gyvenimą? Argi nebūna nuopolių, bejėgiškumo periodų, sekinančių negalių, natūralių apribojimų, o kartais ir tikrų tragedijų, po kurių palūžta net patys tvirčiausi ir nepažeidžiamiausi?

Argi visi mes esame lygūs pagal jėgas, galimybes, gebėjimus ir talentus? Argi gėda prisipažinti, kad dabar aš kažko negaliu, ir kad man labai reikalinga pagalba, ir ar yra kažkas gėdingo tame, kad niekas iš mūsų negali visko, ir kad tai labai žmogiška – pagelbėti vienas kitam sunkiu laikotarpiu, žinant, kad niekas nuo to neapsaugotas?

Pasiūlyti pagalbą tuomet, kai matome, kad ji reikalinga, net jei tiesiogiai jos neprašo – taip pat labai žmogiška. Ne visi gali paprašyti pagalbos, gali ir atsisakyti. Bet pasiūlyti, mano požiūriu, vis tik žmogiškiau, nei jausti kito slepiamą kančią ir apsimesti, kad to nejauti. 

Nieko įkyriai nepiršti, neskaityti savo nuomonės vienintele teisinga, nesiūlyti savo sprendimų variantų iš aukšto – štai paprastos sveikos pagalbos sąlygos, nesureikšminančios gelbėtojo vaidmens. Visa kita – galima. Ir manau, kad reikia.

Juk mes uždaryti kiekvienas savoje vienutėje kapsulėje su savo asmeniniais pergyvenimais, abejonėmis ir skausmu, mes taip bijome bet kokių vertinimų, mes nuolat laukiame, sąmoningai ar ne, kad mus ir vėl už kažką sugėdins…

Ir jeigu dar ir padėti kitiems bus gėda, jei niekas niekam nieko neprivalės, jei visi vietoje pagalbos siųs vieni kitiems “gėrio spindulėlius“ arba “tikiu, kad tu viską įveiksi“, tuomet kokiais besišypsančiais robotais mes anksčiau ar vėliau pavirsime? Ar jau pavirtome?

Padėka autorei! Pagal Lilia Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Sutapimas

Vieniems tu būsi per didelis, todėl jie atidės tave vėlesniam laikui ir sugrįš, kai paūgės…

Kitiems tu būsi pernelyg mažas… Jų spaudimas kažkurią akimirką paveiks tave taip stipriai, kad tu bandysi greitai paūgėti ir net pradėsi trūkinėti per siūles, tačiau tai pavyks tik trumpam.

Kažkam su tavimi bus pernelyg karšta, kažkam – pernelyg šalta. Jie bandys įtikinti tave, kad tai tu kaltas, nes tavęs visada arba “pernelyg“, arba “nepakankamai“, tačiau visa tai kvailystės.

Tavęs bus pakankamai… Ir – pakaks tik tavęs, kai vieną dieną tu su kažkuo tiesiog sutapsi.

Ir… Kai tas “kažkas“ sutaps su tavimi…

Padėka autoriui! Pagal L. Lmoe esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !

Kiekvieną akimirką mes kažką renkamės

Kaip smagu atrasti SAVO…

Savo kavinę, kur rytais verda pačią kvapniausią kavą ir kepa trapius kruasanus.

Savo apsirengimo stilių, kuris išreiškia mūsų vidinį pasaulį per rūbus, atspalvius, aksesuarus. Savo knygas, kurias vienija viena tema – tai gali būti fantastika, kelionės arba pasakojimai apie gyvūnus.

Mes laimingi, kai sutinkame bendramintį žmogų, su kuriuo galime dalintis ne tik įkvepiančiu džiaugsmu, bet ir sunkiais pergyvenimais. Laimingi, kai turime kampelį, kuriame mums gera – tai jaukūs tėvų namai, arba – pavėsinė miesto parke.

Mums patinka tam tikros gėlės, mes mėgstame labiau plombyrą, nei šokoladinius ledus ir važiuojame troleibusu, ignoruodami autobusą.

Kiekvieną minutę mes kažką renkamės.

Ir turime pilną teisę tokiems pasirinkimams…

Po vieną detalę, kaip dėlionę, mes surenkame SAVO pasaulį. 

Gražų. Ryškų. Unikalų.

Padėka autorei! Pagal K. Šustrova esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kai mes sutampame…

Kartais taip būna: tu kalbi, daliniesi, aiškini pačią esmę – bet žmogus tiesiog negirdi. Kaip žirniai į sieną. Ir mes pajuntame apmaudą arba susierzinimą.

Arba, atvirkščiai: kažkas bando tau paaiškinti savo mintį, o tu klausai ir nesupranti, kodėl tai taip svarbu.

Kodėl taip yra?

Įsivaizduokime, kad mintys – tai tam tikra vibracija, o žodžiai – bangos. Kai du žmonės yra skirtinguose dažniuose, nesvarbu, kokią genialią idėją bandoma pateikti – ji tiesiog nebus priimta. Ne todėl, kad kažkas kvailesnis, bet todėl, kad nėra rezonanso.

Rezonansas yra, kai viena vibracija sutampa su kita. Galime tai palyginti su radijo bangomis kai ieškome radijo stoties – jei banga nesutampa, mes neišgirsime muzikos, tik triukšmą.

Ką gi daryti, jei nėra rezonanso tarp pašnekovų?

Pirmiausia – nebandykime kažko aiškinti, jei žmogus to nepriima. Neeikvokime energijos įrodymams – esmė to, kuo norime pasidalinti, atsiveria tiems, kas tam pasirengęs. Bendraukime su žmonėmis, su kuriais yra rezonansas – kai “dažnis“ sutampa, bendravimas yra natūralus ir lengvas.

Mes visada sutinkame žmones, su kuriais sutampame ir suprantame vieni kitus. Na, o tie, su kuriais nesutampame – tiesiog praeis pro šalį. Tai normalu.

Nesilaužkime į užrakintas duris. Atverkime savo! 

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kai mūsų rankos juos paliečia…

Daiktai pradeda keistis ir prisipildo prasme, kai mūsų rankos juos liečia… 

Tai ir ne daiktai jau daugiau – tai mūsų pačių dalelės…

Mėgiamas arbatos puodelis – tarsi ištikimas draugas… Adatos, siūlai – kaip savęs paieškos išsiuvinėtuose raštuose…

Knygos – kaip naujai atverti pasauliai… Langas – kaip nuotaikų veidrodis… Kelias namo – kaip mamos šypsena…

Viskas įgauna prasmę, kai atspindi mus kiekvieną akimirką.

Padėka autorei! Pagal T. Youlju esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Ir viduje, ir išorėje…

Žmogaus mintis, įsitikinimas, tikėjimas iš tiesų daro stebuklus.

Aš asmeniškai pažįstu žmones, kurie pasveiko, o taip pat įveikė ir depresiją, naudodami placebo.

Jie tiesiog nuoširdžiai tikėjo, kad tai “stebuklingas vaistas“. Tas tikėjimas juos įkvėpė, jie buvo įsitikinę, kad su kiekviena tablete jie tampa vis sveikesni. Ir iš tiesų tai jautė. O galiausiai ta visiško pasveikimo nuojauta juos ir gydė.

Mes tiesiogine prasme veikiame savo būsenas. “Kiekvienam – pagal jo tikėjimą“. Tiki, kad pasveiksi – taip ir bus. Ir atvirkščiai. Bet kuris tvirtas įsitikinimas sako “taip“ tikrovei ir ją formuoja.

Ir taip viskame, tai veikia visose gyvenimo sferose.

Todėl taip svarbu atkreipti dėmesį į savo mintis ir įsitikinimus. Būtent jie ir kuria viską, kas yra mūsų gyvenime – viduje ir išorėje.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Gelbėjantis vilties klausimas

Jei jūs papuolėte į sunkią, pavojingą situaciją, jei užgriuvo problemos, jei reikia pastangų išsigelbėjimui, o jėgų tam nėra, tuomet reikia užduoti sau klausimą. Gelbėjantį vilties klausimą.

Ne, nereikia klausti: “už ką man tai?“, “kur mano klaida ir kaltė?“, “kodėl tai įvyko?“ – tokie klausimai sunkioje situacijoje niekaip nepadės.

Kai jūs bandote išlipti iš duobės, ir stengiatės iš visų jėgų, – reikia štai ko paklausti: “Ką aš padarysiu, kai išlipsiu iš čia?“ – tai vienintelis teisingas klausimas-būdas gauti energijos ir jėgų antplūdį sunkioje situacijoje. Tai būtent tas klausimas, kurį reikia sau užduoti.

Sunkiose ir nepakeliamose situacijose nesimato prošvaistės. Atrodo, kad taip bus visada. Nėra minčių apie gerą ateitį. Žmogus gyvena savo kančioje, kaip kankinimų kameroje.

Gelbėjantis Vilties Klausimas: “Ką aš padarysiu, kai išlipsiu iš čia?“ pirmiausiai reiškia, kad iš čia galima išlipti. Nusipirksiu kažką, apie ką seniai svajojau, apkabinsiu mylimą žmogų, įsigysiu šuniuką, vyksiu prie jūros, eisiu į kiną, patogiai įsitaisysiu minkštoje sofoje su puodeliu arbatos, užsisakysiu kavinėje karštų kruasanų, susitaikysiu su broliu ir į žvejybą su juo nuvažiuosiu…

Ką norite, tą ir įsivaizduokite. Net jei jūs esate audros epicentre arba smėlingoje dykumoje. Net jei jus persekioja ar užpuolė. Net jei jus liga prikaustė lovoje. Užduokite sau šį klausimą: “Ką aš padarysiu, kai išlipsiu iš čia?“

Ir atsiras jėgos. Mes pamatysime arba apčiuopsime išeitį išsigelbėjimui. Arba ištempsime, kol pagalba ateis. O paskui išlipsime ir padarysime tai, ką numatėme. Arba nepadarysime – tai jau nebus svarbu. Svarbiausia – išlipti iš pavojingos situacijos. Svarbiausia – atsiras jėgų išgyventi ir gyventi.

Todėl kad negandos neamžinos; ir galima tikėtis išsigelbėjimo. Gelbėjantis Vilties Klausimas suteikia jėgų, kai visi resursai pasibaigia. Suteikia galimybę sutelkti dar truputį pastangų ir kantrybės. Ir išsigelbėti…

Padėka autorei! Pagal A. Kirjanova tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !